Senojo Įstatymo problemos naujų iškasenų šviesoje. D. 1: Pradžios knygų problemos

AA 5A515 2055 =
0 = ži |

DR. ALEKSANDRAS GRIGAITIS,
LIETUVOS UNIVERSITETO PROFESORIUS. |

"SENOJO ĮSTATYMO

(GO) iais =

"Naujų Iškasenų Šviesoje

"Pirma dalis |
„(Pradžios Knygų Problemos)

"1925 m.

TIR TTT
MITA AT RAR SSL

08 Mariampolė, „Šešupės“ Knygyno Spaustuvė Soo Sooc8

a
9) -

E 5-525--G057

220092)
SOS 7745 AD 575005

A anos a oo

G

DR. ALEKSANDRAS GRIGAITIS,
LIETUVOS UNIVERSITETO PROFESORIUS.

SENOJO ĮSTATYMO

Naujų Iškasenų Šviesoje

Pirma dalis
(Pradžios Knygų Problemos)

T== S
aa B

1925 m.

So Mariampolė, „Šešupės“ Knygyno Spaustuvė Jooc6

Ne 3373

IMPRIMATUR.
Caunae, die 23 Septembris 1924 an.

+ Franciscus Epps Samogitiens.

L. 9.

ĮŽANGA.

Devynioliktame šimtmetyje žymiai pažengė pirmyn šv. Rašto
mokslai: iškasenos, darytos Babilonijoje, Asyrijoje, paskiau Persi-
joje ir Aigipte, pagaliau Palestinoje, davė daug naujų dokumen-
tų, kurie patvirtino istorinę vertę žymesnių Senojo Įstatymo vietų.
Taip antai 1875 metais buvo atrasta babiloniečių kosmogonija,
be to, nuotrupos apie pirmykštę žmonijos laimę, apie ištikusį tvaną,
ir daug kitų svarbių dokumentų, liečiančių Senąjį Įstatymą.

Šis veikalas gvildena keletą svarbesnių Senojo Įstatymo vietų
naujoje, iš rytų trykštančioje šviesoje.

Pirmoje dalyje skaitytojas ras naujų iškasenų duomenimis
paremtas Pradžios knygų problemas, būtent: pasaulio sutvėrimą,
pirmykštę žmonijos laimę ir tos laimės netekimą, didįjį tvaną,
žmonių nuo Babelio išsiskirstymą ir žydų protėvio Abraomo as-
mens istorinę vertę,

Kalbamieji dalykai sudaro skaitytų Lietuvos universitete
prelekcijų santrauką.

Autorius.

KOSMOGONIJA.

Senasis Įstatymas nuo pradžios ligi galo turi daug painių
klausimų, kurių keletą svarbesnių ras skaitytojas šioje knygoje
gvildenamų, atsižvelgiant į nesenai iškastus rytuose dokumentus
ir į naujausią tų klausimų literatūrą.

Aiškinant Senojo Įstatymo knygas randame įvairių painių ir
keblumų: viena, daug laiko praėjo nuo tų knygų rašymo; antra,
josios rašytos rytų šalyje, kurios kultūra skiriasi nuo mūsiškės; -
trečia, jos rašytos kalbomis, kurios šiandien yra mirusios ir mažai
tėra žinomos; ketvirta, aprašyti jose istoriniai nuotykiai ir vie-
tos dažnai mums yra visai nežinomi,

Juo sunkesnis pirmasis. Pradžios knygų skyrius, kame yra
išdėstylas klausimas apie pasaulio pradžią, nes gilios tiesos lenai
yra apsakytos -ir niekas uėra malęs savo akimis ten aprašytų
įvykių. '

Todel nenuostabu, kad daug yra prirašyta apie kosmogo-
niją nuo senovės ligi mūsų laikų; )) tačiau tas klausimas nėra dar
baigtas; ligi šiol lieka neaiškumų.

Šios problemos istoriją gvildenant, matyt, kad pirmųjų amžių
Bažnyčios tėvai buvo išgalvoję įvairių teorijų kosmogonijai aiš-
kinti, kurios tačiau nepatenkino vėlybesnių tyrinėtojų del gamtos
mokslo išsivystymo.

Vidurinių amžių ir naujesniųjų laikų teologai bei filosofai
stengėsi taip pat gvildenti kosmogoniją, bet mažai pastūmėjo
pirmyn šios problemos aiškinimą.

1) Problemos literatūrą surinko: R. Cornely, Historica et critica intro-
ductio in V. T. Libros sacros?, vol. II, 1, 161-169 p.; F. Huonunelauer, Com-
mentarius in Genesim, 43-74 p.; šiuodu šaltiniu turi problemos aiškinimo isto-
riją; G. Hoberg, Diė Genesis nacli dem' Literalsinn crklūrtė, LII—-LIX p; M.
Hetzenauer, Commentarius in librum Genesis, X—XVI p.; specialiai gvildena
kosmogonijos klausimą A. Kirdiner, Die babilonische Kosmogonie und der
biblische Schopiungsbericht; A Grigaitis, Cosmogonia biblica (Indotes histo-
rica), 7-9 p.

=

Naujausieji laikai davė daug šviesos kosmogonijai aiškinti
nes per archeologinius tyrinėjimus rytuose atrasta svarbių doku-
mentų, būtent: anglas Jurgis Smithas užtiko 1875 m. Asyrijos
karaliaus Ašurbanipalio (viešpat. 668-626 prieš Kristų) knygyne
išdegintas plyteles, kuriose išrašyta babiloniečių poemos dalis apie
pasaulio sutvėrimą. Tas knygynas atkastas iš senovės asyriečių
sostinės Ninyvos griuvėsių, netoli dabartinio Mosulio miesto, vie-
toje, šiandien vadinamoje te/! Kujundšik. Sekančiais metais, jau
J. Smithui mirus, archeologiniai tyriaėjimai buvo tęsiami kitų,
pav. Rassamo, paskiau (1901 m.) Kingo ir atrastos naujos nuo-
trupos.

Nors ilgainiui ir žymių pasidarė lentelėse spragų, tačiau
dalyko esmė iš atrastųjų ganėtinai yra suprantama,

„Pasirodžius minėtiems dokumentams, kilo smarki kova tarp
katalikų ir nekatalikų kritikų biblinei kosmogonijai išaiškinti,

„Nekatalikai stengėsi neigti istorinę šios problemos vertę,
teigdami šv. Rašto kosmogoniją esant išsivysčius iš babiloniečių
mito. Nepasitenkinę tuo, žengė jie dar vieną drąsų žingsnį pir-
myn ir bandė įrodyti, kad ir visa Izraelio tikyba kilusi iš religi-
nių Babilonijos idėjų |).

Katalikai iš savo pusės taipgi išleido daugelį veikalų bibli-
nei kosmogonijai apginti.

Pagaliau 1909 m. birželio 30 d. įsikišo į šį ginčą Bažnyčia
ir per Biblijos Dalykų Komisiją (Commissio Pontificia de Re
Biblica) tarė savo autoritetingą žodį, gindama istorinę vertę pir-
mųjų trijų Pradžios knygų skyrių. :

Aš neketinu čia gvildenti smulkmenų, kaip buvo aiškinama |
kosmogonija, — apie tai galima pasiskeityti sv. Rašto komentoriuo-
se,— man rūpi nepersenai iškastiejiį dokumentai, būtent babilo-
niečių mitai apic pasaulio pradžią, nes iš tų mitų daugelis pro-
tesiantų išveda šv. Rašto kosmogonijos kilimą ir tuo būdu užgi- |
na tikrą jos vertę.

Klausimui išaiškinti reikia:

A. Pažinti tekstas ir suimti svarbiausios
mintys pirmojo Pradžios knygų skyriaus.

1) Žr. Louis, La Bible et Ies documents Assyro—Babyloniens, 481 p.
įr tol. .

A AS

B. Susipažinti su babiloniečių mitais.

C. Pagvildenti kitų stabmeldiškų tautų mitai
apie pasaulio sutvėrimą.

D. Sulyginti biblinė kosmogonija su stab-
meldžių kosmogonijomis.

E. Išvesti biblinės kosmogonijos istorinė
vertė ir kilmė,

F. Pagaliau trumpai suimti jos santykiai su
gamtos mokslais.

A. ŠV. RAŠTO KOSMOGONIJOS
SVARBIAUSIOS MINTYS.

Pasaulio tvėrimas ir jo pirmykštis stovis.
Pradž. 1, 1—2.

Biblinė kosmogonija yra surašyta pirmoje šv. Rašto Senojo
Įstatymo knygoje. Pasakojimas apie pasaulio kilmę įdėtas šios kny-
gos pradžioje ir užima daugiau kaip vieną skyrių. Pradž. 1, 1-2, 3.

Biblinei kosmogonijai palyginti su stabmeldžių kosmogoni-
jomis ir tuo būdu įsitikinti jos istorine verte, reikia pirmiausia
išvystyti pagrindinės biblinės kosmogonijos mintys.

Gana sunku suimti šv. Rašto kosmogonijos turinys, nes yra
daug įvairių aiškinimų, tarp savęs dažnai nesutinkančių, kurie
daro įtakos aiskiroms jos dalims suprasti. Pirmo Pradž. kn. sky-
riaus minčių išdėstyme prisilaikysime tiesioginės prasmės.

Vienas gražesniųjų Senojo Įstatymo lakštų prasideda žodžiais:
„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“,

Atskirų sakinio žodžių reikšmė yra ši: „Pradžioje“, hebraji-
škai MWK (berešit), būtent, kada dar visai nieko nebuvo
kaip tiktai vienas Dievas. Vėlybesnieji rašytojai taip pat vartoja
šį žodį, pav., pranašas Jeremijas 26, 1; 27, 1; 28, 1 ir t. t., kal-
bėdaimas apie bet kurios valstybės pradžią.

„„Sutvėrė“ hebrajiškai N92 (bara), kuris veiksmažodis Se-
najame Įstaiyme išimtinai pažymi Dievo veiksmą ir niekad
nėra vartojamas žmonių veiksmams reikšti. (Pradž. 1, 1. 21. 27;
2, 3-4; 5, 1-2; 6, 7; Dt. 4, 32).

Lieka įrodyti, kad „bara“ Pradž. 1, 1 ne tik reiškia Dievo
veiksmą, bet dar ir tvėrimą iš nieko. Kadangi žodis „bara“ taip
:lažnai, būtent 47 kartus, sutinkamas Senajame Įstatyme, reiškia
ne vien veiksmą, tveriantį siaura to žodžio prasme, i. y. padarymą
ko nors iš nieko, bet ir darymą ko nors iš jau esamosios medžia-
gos, dėliai to dalykui išaiškinti reikia pasinaudoti kontekstu, kuris
parodo, katra šių dviejų prasmių yra pavartotas žodis „bara“..

IS

Veiksmažodžio prasmė aiškėja iš konteksto, nes a) autorius nori
aprašyti pirmą daiktų kilmę, ką jau rodo žodis NWRTA
(berešit— pradžioje), ir tačiau nemini medžiagos, iš kurios pasau-
lis buvo sutvertas; tuo tarpu, kalbėdamas apie kitus darbus, pa-
žymi medžiagą, pav. „Padarė Viešpats Dievas žmogų iš žemės
molio“ (Pradž. 2, 7), b) paisai autorius daro skirtumą tarp „da-
ryti“ ir „tverti“: Pradž. 2, 3, kur pasakyta, kad Dievas septintą
dieną ilsėjosi po viso savo darbo, kurį buvo sutvėręs ir padaręs.
c) dalykas visiškai aiškėja iš tolimesnio konteksto, būtent iš kitų
šv, Rašto knygų tolyginių vietų, pav. Jerem. 10, 12-17; 51, 15-20;
Amos. 4, 13; 9, 5-7; ps. 32, 6. 9; 103; 113, 3; 135, 5-10; Prov.
8, 22-32: Ekkli. 39, 30-39; 2 Makab. 7, 28 septynių sūnų motina
rengia savo jauniausią sūnų prie mirties šiais žodžiais: „Pažižrėki,
vaikeli, į dangų ir žemę ir į visa, kas yra juose ir supraski, kad
iš nieko juos Dievas sutvėrė“. Jei Makabiejų laikais jau paprasta
liaudies moteriškė turi taip aiškų tvėrimo supratimą, tai išeina,
kad tvėrimo idėja jau senai buvo žinoma Izraelio tautoje.

„Dangų ir žemę“, hebrajiškai VYNO NR D'MVA NS (et haš-
šamajim veet liaaress) pažymi tvėrimo objektą ir reiškia tą
pat, ką graikų kalba x6opos (kosmos) t. y. visas pasaulis.

Taigi pirmoji eilutė,—toji kosmogonijos antraštė— pabrėžia,
kad Dievas davė pradžią visuotei. Tuo Pradž. kn. autorius moko
įzraelitus pagrindinės tikrojo tikėjimo tiesos ir įspėja juos prieš
stabmeldžių kosmogonijas.

Autorius, stipriai pažymėjęs, jog Dievas sutvėrė visuotę

(Pradž. 1, 1), toliau piešia pirmykščio „pasaulio paveikslą (1, 2); “

ji vadina „žemė“, „gelimėmis“. ir „vandenimis;“ toji žemė buvo
tuščia ir plyna, hebrajiškai VI21 Vin (t6hu vabėhu), kas reiškia
visišką tuštumą; sausumos dar nebuvo, nes BWn (tehom), gilus
vandenynas dengė iš visų pusių tamsybėmis apsuptą žemę; ta-

čiau Dievo Dvasia visagališkai ją valdė, kas pavadinta hBnnn

(merachefet); šis žodis dar yra pavartotas Deuter. 32, 11 apie
erelį, kuris ištiesęs sparnus 'saugoja savo vaikus; taigi Dievo
Dvasias klendeno ties vandenynu lyg koks paukštis, pasiryžusi
tvarkyti cha054ą.

(2

—— 10 —

ŠEŠIŲ DIENŲ TVĖRIMAS.
Dvi tridieni.

Nuo Pradž. kn. 1, 3-31 eina šešių dienų darbo aprašymas,
prie kurio prikergiama septinta šabato diena.

Šešių dienų darbas gali būti tiksliai padalytas į dvi dali.
arba į dvi tridieni. Pirma dalis, kurią scholastikai vadindavo
„atskyrimo darbu“, dėsto pirmosios tridienės darbą, kada
žemė, ligto! vandenyse ir ūkanose paskendus, yra priruošiama
gyvulių ir žmonių gyvenimui. Antroje dalyje, kuri apima antrąją
tridienę ir kuri scholastikų pavadinta „pagražinimo darbu“,
visi pasirodo gyviai.

Rašytojas, suimdamas visa į krūvą, priduria Pradž. 2, 1:
„Taip tad užbaigtas buvo dangus ir žemė ir visas jų pagraži-
nimas“, Vulg. ornatus eorum. Tačiau scholastikų dalijimas Pradž.
1 į „atskyrimo darbą“ ir „pagražinimo darbą“ nėra teisingas:
mat, jie naudojosi ne originaliu hebrajišku, bei Vulgatos lotyniš-
ku tekstu ir dėliai to negalėjo išvengti klaidos. Jaunesnieji eg-
zegetai su prof, V. Zapletalių !) pryšakyje, atmetė netikslų scho-
lastikų dalijimą ir, pasirėmę hebrajišku tekstu, kitaip suskirstė
tvėrimo darbą. būlent „į sričių ir jų kariuomenių tvė-
rimą.“ Vulgatos „ormafus eorum “hebrajiškai yra pavadintas, BK23
(sscbaam), t. y. jų kariuomenė. Taigi dalijant dvi tridieni į
sričių ir kariuomenių sutvėrimą, išvengiama keblumų su augalais,
kurie scholastikų nuomone priskaitomi prie atskyrimo darbo, tuo
tarpu kai augalai savo prigimtimi greičiau tinka pagražinimui.
Visai kas kita antrajame padalijime: pirmoje tridienėje Dievas
ruošia sritis; antroje tveria tam tikrą kariuomenę paruoštose sri-
tyse. Ir taip: pirmą dieną — dangų žvaigzdėms, antrą dieną —
orą paukščiams ir vandenį žuvims, pagaliau trečią dieną sausu-
mą — gyvuliams ir žmonėms. Tuo būdu išvengiama visų pada-
lijimo keblumų, nes augalų tvėrimas yra reikalingas, kad sausuma
būtų tobulai priruošta gyvulių ir žmonių gyvenimui.

Bet kyla klausimas, ar vardas „kariuomenė“ tinka aniro-
sios tridienės suivertiems daiktams? Aisakome, kad semitų tautos
garbindavo žvaigždes ne vien kaipo dievus, bet taip pat jąsias

1) Der Schopiungsbericht der Genesis2, 107-114 p.

=] —

vaizduodavosi sau kaipo kariuomenę, pav. dangaus ir žvaigždžių
dievas Anu babiloniečių buvo laikomas karžygiu. 1) Panašiai
manė ir izraelitai, pav. Teis. 5, 20: „Iš daugaus buvo prieš juos
kovota; žvaigždės, pasilikdamos tvarkoje ir savo bėgyje, kovoje
prieš Sisarą;“ be to žr. Iz, 40, 26.

Kosmogonijos autorius, pavadinęs dangaus žiburius „kariuo-
mene“, tą palį paveikslą piešia ir toliau. Jis patraukė į tą pačią
eilę penktosios dienos paukščius ir žuvis, pagaliau šeštosios
dienos gyvulius ir žmones ue tiklai del esamos tarp jų kovos,
bet ir del tų sutvėrimų judėjimo, nes hebrajiškas žodis „ssaba“
reiškia pirmiausia judėjimą, tvarkymą į kovą.

Po šių bendrų pastabų apie kosmogonijos padalijimą išdės-
tysime paeiliui kiekvienos dienos darbus.

Pirma tridienė.

Sričiųtvėrimas.

“
Pirma diena.
Pradž. 1, 3-5.

Pirmą dieną Dievas sutvėrė šviesą,ją atskyrė nuo tamsos
ir tuo pačiu atidalijo dieną nuo nakties.

Autorius nematė keblumo, dėdamas šviesą į pirmąją dieną
prieš saulės sutvėrimą: mat, tuomet rytuose viešpatavo nuomonė,
kad šviesa nepareina nuo saulės, turi sau atskirą vietą, pav, Jobas
klausia: „Nurodyki man.... kelią, kur šviesa gyvena, ir kokia
yra tamsybių vieta,“ *) 38, 18-19; taip pat kalba pranašas Je-
remijas 10, 13. 3) Panašiai manė apie šviesą ir babiloniečiai, kurie
šalia saulės dievo garbino kitą—šviesos dievą. Pirmutinės trys kos-
mogonijos dienos įveda tvarką pirmykštėje žemėje; kadangi švie-
sa yra laikoma pamatine tvarkos sąlyga, todel autorius jai pas-
kyrė pirmą vietą. Tvėrimas gi žvaigdžių priskaitomas prie papuo-
šimio darbo ir dėliai to patalpintas tik ketvirtoje dienoje.

Klystų tasai, kuris čia ieškotų gilių gamtos teorijų.

1 A Assyrisch—babylonische Mythen und Epen, 425. 431 p.
2) Pagal hebr. tekstą. 3) Žr. graik. vertimą.

*

>

Antra diena.
Pradž .1, 6-8.

Antrą dieną visagalio Dievo žodžiu pasidarė tvirtumą,
hebrajiškai 3*p" (ragia), kuri atskyrė viršutinius vandenis nuo apa-
tinių. Pirmykštė žemė, autoriaus nuomone, buvo apsupta vande-
nim, taigi Dievas pakelia jo dalį į viršų ir atskiria nuo likusio-
jo apačioje, statydamas į tarpą tvirtumą. Mat, rytų tautos seno-
vėje !) manė, kad dangaus skliautas esąs tvirtai pastatytas, laiką-
sis ant stulpų (Job. 26, 11), turįs duris ir langus (Pradž. 28, 17; 4
Kar. 7, 2); kad ant jo esanti pirmykščių vandenų dalis, pv. „Atsivė-
rė dangaus užtvankos ir lietus lijo ant žemės.“ (Pradž. 7, 11—12).

Iš to visa matome, kad autorius kalba apie tvirtumą ne
moksliniu, bet istorišku populeriu būdu, eidamas to laiko
supratimu,

Trečia diena.
Pradž. 1, 9-13.

Trečią dieną Dievas padarė apatinę sritį, būtent atskyrė
vandenis nuo sausumos ir papuošė žemę augalais.

Autoriui nerūpi daugiau viršutiniai vandens ant tvirtumos,
bet jis kreipia savo dėmesį į apatinius vandenis ant žemės. Tie
vandens, Dievo liepiami, susirenka į vieną vietą, kuri gauna ma-
rių vardą, o sausuna—žemės. Matyt, rašytojas vaizdavosi sau
pirmykštę žemę, po jos atskyrimo nuo viršutinių vandenų, kaipo
vandeninę masę; nuplaukus L į vieną vietą, žemė pasi-
darė sausa.

Trečioji diena turi dar antrą ss darbą, būtent auga-
lus; jie priklauso prie tobulo žemės priruošimo.

Išdžiūvusi žemė tapo derlinga, išželdino žoles ir vaisingus
medžius. Autorius neaiškina mokslingai augalų rūšių; paduoda tik
tuos, kurie bus reikalingi žmonių ir gyvulių maistui. ( Pradž. 1,
29). Jis gerai žinojo, kad augalai negali augti be saulės; tačiau,
eidamas užsibrėžtu planu (sričių ir jų kariuomenių) jungia juos su
žemės sutvarkymu ir deda prieš saulės sutvėrimą; mat, įkvėptasis
rašytojas nesiima mokyti šv. Rašte gamtos išsivystymo.

.

1) J. Wellhausen, Prolegomena zur Geschichte Israels, 406 p.

11

Antra tridienė.
Kariuomenių tvėrimas.

Ketvirta diena.
Pradž. 1, 14-19.

Sutvertosios pirmoje tridienėje sritys, būtent oro, marių ir
žemės, prisipildo dabar savo kariuomenių.

Ketvirtą dieną minimas dangaus žiburių padarymas.
“Pas izraelitų kaimynus saulė, mėnuo ir žvaigždės buvo laikomi die-
vais; kosmogonijos autorius vadina juos vien „žiburiais dangaus
tvirtumoje“ (Pradž. 1, 14), vengdamas tikrų vardų, greičiausia,
norėdamas pašalinti stabmeldiškas mintis apie dangaus žiburius;
todel plačiau išdėsto jų tikslą, tur būt, prieš stabmeldišką jų gar-
binimą. Tasai tikslas pažymėtas trejopas: 1) diena nuo nakties
atskirti; pirmos tvėrimo dienos panašus tekstas (1, 4-5) nurodo
tik patį faktą, čia gi pažymėta priežastis to skirtumo tarp dienos
ir nakties, būtent dangaus žiburių periodinis judėjimas; 2) įvai-
rūs dalykai nurodyti, kaip antai: orui—giedra, lietus, žmonėms—
darbai (sėja, piūtis), paukščiams—inetas išlėkti, augalams—augti,
nokti, pagaliau dienos ir metai nustatyti; 3) žemė apšviesti pa-
kaitomis—vieni dieną, kiti naktį; iš to eina, kad apšviesti žemė
nėra tas pat, ką atskirti diena nuo nakties, nes vienu atskyrimu
(Pradž. 1, 4) naktis nebuvo gavusi šviesos; nuo dabar mėnulis ir
žvaigždės apšvies nakties tamsurną.-

Penkta diena.
Pradž. 1, 20-23.

Penktą dieną, einant rašytojo planu, gauna savo gyventojus
(iš hebrajiškojo teksto—kariuomenę) antrą dieną sutvarkytieji oras
ir vanduo, būtent paukščius ir žuvis.

Iš: Vulgatos atrodo, kad žuvys ir net paukščiai yra atsiradę
iš vandenų (Pradž. 1, 20); tačiau hebrajiškas tekstas geriau už
vertimą išreiškia įkvėptojo autoriaus mintį: „Vandens tegu kib-
ždėte kibžda gyvomis esybėmis ir sparnuočiai tegu skraidžioja
žemės viršuje“. Tuo būdu hebrajiškame tekste nepasakyta, kad
žuvims Dievas ėmęs vandens, kaipo medžiagos, arba paukščiams,
apie kuriuos Pradž. 2, 19 pažymėta, kad jie sutverti iš žemės.

Tarp vandens gyventojų paminėta didžuvės ir bendrai kiti

= d

mažesni marių gyviai (Pradž. :, 21). Padalijimas yra popule-
rus: pirmieji kreipė į save dėmesį didumu, antrieji daugumu. Be
to, autorius, aiškiai minėdamas didžuves, greičiausia, nori rea-
guoti prieš milologines marių baisenybes pas babiloniečius, būtent
noti pažymėti, kad Dievas yra sutvėręs, o ne pačios atsiradusios
ir marių baisenybės.

Paukščiai yra pavadinti, sparnuočiais“; tas vardas apima
drauge ir vabzdžius.

Sutvertas oro ir vandenų esybes Dievas palaimino, suteik-
damas joms galios veistis ir platintis pasaulyje. Tai yra pirmas
Dievo aiškiais žodžiais duotas palaiminimas. Čionai kyla klausi-
mas, kodel Dievas nedavė savo palaiminimo augalams. Vieni at-
sako: augalai būtų negirdėję palaiminimo balso. Tačiau šis aiš-
kinimas dalyko neišsprendžia, nes jau pirmiau Pradž. I, 9 Die-
vas buvo prabilęs į vandenį ir sausumą, kurie dar blogiau už
žolynus Jo žodžius girdėjo. Dėliai to teisingiau bus pasakius, kad
minint aukščiau (1, 11 tol.) sėklas ir vaisius tuo pačiu jau buvo
išreįkštas augalų palaiminimas.

Šešta diena.
Pradž. 1, 24-31,

Šešta diena, atatinkanti trečiai, turi apėmus žemės gyvu-
lius ir žmones.

Gyvulių tvėrimo būdas nėra išsemiamai filosofiškai aprašy-
tas, bet paviršutinai atvaizduotas. Dėliai to Pradž. 1, 24 pažymė-
ta, kad žemė išduotų gyvulius, kas anaiptol nereiškia, kad žemė
būtų buvus, nelyginant motina, gimdanti gyvulius, bet tik kad
žemė buvo medžiaga, iš kurios yra padaryti gyvuliai, ką patvir-
tina tuojau einančioji eilutė, kur aiškiai pažymėta, kad Dievas,
0 ne žemė, gyvulius padaręs.

Žemės gyvuliai autoriaus padalyti į tris klases: laukinius,
naminius ir rėpliojančius ant žemės. Aišku, padalijimas nėra 1ok-
slingas, bet populeris, paprastu žmonių stebėjimu paremtas.

Aprašydamas trejopą žemės gyvulių klasę autorius primy-
giamai pažymi Dievą esant rūšių autorių. Bet kokiu būdu Die-
vas šias rūšis (species) padarė ir paskirstė, įkvėptasai autorius
nemini. Ar visos gyvulių rūšys buvo drauge sutvertos, ar tik
keletas, iš kurių evoliucijos keliu ir kitos išsivystė, autorius nei
teigia, nei neigia. Dalyko išsprendimas pareina nuo to, kokią

LS 2

reikšme reikia suprasti hebrajų žodis VP (min-genus species),
būtent, ar kaipo pastovus, visiškai nesikeičiąs ir del to negalįs
reikšti jokią kitą rūšį ar, antra vertus, kaipo judrus, lankstus taip,
jog ilgainiui iš pirmykštės rūšies galėtų išsivystyti daugelis kitų.
Nors klausimas ir be galo didelės turi vertės, bet kadangi yra
greičiau mokslinis negu tikybinis dėliai to Dievo, to svarbiausiojo
šv. Rašto autoriaus, nutylimas ir paliekamas žmonėms tirti.

Čionai kalbama tik apie tas rūšis, kurios buvo pirmojo
žmogaus laikais, nes autorius, užsiėmęs rašyti religinę doktriną
apie visuotės sutvėrimą, nekreipia dėmesio į priešistorinės rūšis.

Visa ką Dievas padarė, tiesiog tardamas: /epasidaro šviesa
(1,3), fesusirenka vandens (1,9), teišželdina (1.11), teišduoda že-
mė (1.24). Tik žmogaus sutvėrimas prasideda iškilminga lorma.

Dievas padarė žmogų savo paveikslu bei
pavidalu ir suteikė jam valdžią ant visos žemės
ir sutverių gyvių.

„Padarykime žmogų mūsų paveikslu ir pavidalu“ Pradž. |,
26), taip pradeda aprašymą įkvėptasis autorius.

Tarinio daugiskaitą „padarykime“ prie veiksnio „Dievas“
kritikai įvairiai aiškina:

Filonas manė, kad Dievas kalbėjęs angelams. Tačiau luojau
einančioje eilutėje aiškiai pažymėta, kad Dievas, o ne angelai,
sutvėrė, ir lai savo paveikslu, būtent Dievo, o ne angelų. į

Bažnyčios tėvai aiškino, kad „Dievas“ yra veiksnys ir kad
žodžiu „padarykime“ pažymimi visi trys Dievo asmens, kurių visų
nutarimu buvo sutvertas Žmogus.

Jaunesnieji aiškintojai, turėdami prieš akis didelį žydų į
politeizmą palinkimą, mano, kad būtų buvę netikslu Pradž. kn.
rašytojui daryti skirtumas tarp Dievo asmenų, ir tarinio daugi-
skaitą (padaryktme) jie supranta kaipo iškilmingąjį cokoriativus,
kuris kai kada esti išreiškiamas daugiskaita, nors veiksnys yra ir
vienaskaitoje, pav. Giesm. 1,10 jaunikis kalba mylimajai: „Pada-
rysime tau auksinės sagtis.“ ) Juo labiau kosmogonijos auto-
rius galėjo taip pasakyti; nes veiksnys Dievas 0'7?8 (Elohim)
hebrajų kalboje gramatiškai vartojamas tik daugiskaitoje. Panašią
konstrukciją randame ir Pradž.. 20, 13; Joz. 24.19.

Eina žodis BYR (adam) „žmonės“, kuris nėra tikrinis pirmo-

1) Zapletal, Der Schopiungsberichtž, 47 p.; Das Hohelied, 74 p.

1655

jo tėvo vardas, o lik rūšies (species). Vienaskaita BTR (adam),

vadinamoji singularis collectivus, pavartota daugiskaitos vietoje,
kas yra leistina hebrajų kalboje, ir ką patvirtina tuojau einąs
daugiskaitoje veiksmažodis „praesiut.“ Žodžio etimologija nėra
tikra. Kai kurių nuomone DYK (adam) kilęs iš AMTR (adama —
žemė) ir del io reiškiąs „iš žemės padarytas.“

Toliau eina „mūsų paveikslu, mūsų pavidalu“ Kame yra
tasai Dievo paveikslas ir pavidalas žmoguje, aiškintojai nesutin-
ka. Vieni jį mato žmogaus kūne. Iš jaunesniųjų kritikų šią nuo-
monę gina Lagarde, !)) Gunkelis, * Nestle. 3) ir kiti. Gunkelis
savo antropomoriizmo pažiūrą remia pačiu šv. Raštu, pav. Pradž.
9, 6: „Kas nors išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas,
nes žmogus padarytas Dievo paveikslu,“ vadinasi, žmogaus pana-
šumas į Dievą daugiausiai liečia kūną. Tačiau veltui ieško
Guukelis šv. Rašte savo nuomonės patvirtinimo, nes minėtoji Pradž.
9, 6 vieta, drausdama žmogžudybę dėliai Dievo pavidalo žmo-
guje, anaiptol aenustumia protingosios jo prigimties, bet prie-
šingai dar ją iškelia, nes, izraelitų nuomone, siela esanti kuoankš-
čiausiai surišta su kūnu taip, jog pasikėsinimas ant kūno buvo
laikomas pasikėsinimu ant viso žmogaus.

Kiti Dievo paveikslą žmoguje mato jojo viešpatavime vi-
siems žemės gyviams. Šios nuomonės laikosi iš Bažnyčios tėvų
Nissos Grigalius) Jonas Chrizostomas.?) o iš paskesniųjų kritikų
Holziugeris, 8) Gunkelis ") ir kiti. Tačiau ir ši pažiūra pasirodo
esanti netiksli, nes viešpatavimą gyvuliams žmogus įgijo po sa-
vo sutvėrimo, priimdamas Dievo palaiminimą (Pradž. 1. 28), taip,
jog tasai viešpatavimas yra greičiau Dievo panašumo padari-
nys, 0 ne jo esmė.

„Bene teisingiausia nuomonė bus tų, kurie Dievo paveikslą
mato žmogaus protingoje prigimtyje. Žmogus yra Dievo paveik-
slas ir pavidalas arba, kitaip sakant, panašus į Dievą tuo, kad
turi protą, kuriuo skiriasi nuo visų kitų sutvėrimų, o visus valdy-
li gali tiktai tas, kuris yra apdovanotas protu.

!) Uebersichit iiber die Aramiischen, Arabischen und Hebraischen tibii-
chen Bildungen der Nomina, Gėttingen 1889, 12 p.

2) Genesis3, 112 p. *) Marginalicn und Materialien, Tūbingen 1893, 3 p.
ir iol.

4, Migne, P. G., 44, 136 ir tol. 5) Migne. P. G., 53, 72, 78,

6) Genesis, 12 p. 7) Genesis3, 103 p.

LUEIB A)

— 17 —

Dievas palaimino žinogų, suteikdamas jam dvi ypatybi:
galią platintis ant žemės ir valdyti visas gyvas esybes. Senieji
žydų mokslininkai, taip pat ir senieji protestantai, ginčydamiesi
su katalikais del amžinosios skaistybės įžadų, remdavosi šiąja Šv.
Rašto vieta, kaipo verčiančia visus žmones stoti moterystėn. Atsa-
kome, kad šis įsakymas liečia visą žmonių giminę kaipo tokią,
o ne atskirus asmenis, be to, su Bellarminu pastebime, kad
Pradž. 1, 28 žodžiai nereiškia įsakymo, o tik prigimties sutvar-
kymą, nes tas pats sakoma ir apie gyvulius.

Pagaliau nurodoma žmogaus santykiai su augalais, kurie
jam skiriami maistui. Šventajame Rašte pažymėtos tik sėklingos
žolės ir vaisingi medžiai gal del to, kad jų užtenka gyvybei palai-
kyti. Šiuo atžvilgiu tekstas primena tą „Viešpaties Maldos“ vietą,
kur kalbama tik apie duoną ir nieko neužsimenama apie mėsą. -
Kai kurie seni Šv. Rašto aiškintojai, pav. Prokopas, Rupertas ir
kiti, yra išvedę iš Pradž. 1,29, kad žmonės pradžioje nevalgę
mėsos. Tačiau toks aiškinimas nesutinka su tiesa: juk Žmogui buvo
suteiktas pilnas viešpatavimas visiems gyvuliams, taigi galėjo juos
piauti ir valgyti. Tai patvirtina ir tas, kad pirmieji žmonės žvėrių
kailiais naudojosi, kaipo drabužiais, ir Abelis, būdamas piemuo, au-
kojo Dievui iš savo kaiminės aukas. Aiškiau dalyką nušviečia gy-
vulių dar prieš tvaną padalijimas į nesuteptuosius ir suteptuosius
(Pradž. 7, 2), kas rodo, kad žmonės valgė tuomet mėsą. Kadangi
kosmogonijos dar nebuvo paminėta apie žmogaus santykius su
augalais, tad autorius 1, 29—30 tiksliai pažymi, kad žolės ir vai-
singi medžiai pavesti žmogui, kaipo maistas.

Septinta diena.
Pradž. 2, 1-3.

VIjVI |

Kosmogonijos aprašymas baigiasi antrojo skyriaus pradžioje.

Seplinta diena turi apėmus papildymo darbą, kuriuo, nely-
ginant kokiu vainiku, užbaigiama visa dieviškojo statymo istorija.
Pradž.2, pirma eilutė, sudaranti raktą kosmogonijai suprasti, trumpai
suima Dievo darbus: „Taip tad užbaigta buvo dangus ir žemė ir
visa jų kariuomenė“ Toliau antroje eilutėje autorius, visą darbo
eigą aprašęs antropomorfiniu būdu, pažymi, kad Dievas ilsėjosi,
darbą pabaigęs. Šv. Augustinas aiškina šią vietą, nurodydamas,
kad Dievas ilsėjosi ne kad būtų pailsęs, bet kad daugiau nebetvėrė.

Pagaliau paskutinėje pirmųjų trijų antro skyriaus eilučių (2, 3)

TAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO | 2*
BIBLIOTEKA |

" Inv. Nr. ( 4 1) LAM 7 |

18

skaitome, kad Dievas palaimino septintą dieną ir suteikė jai šven-
tumo. Šventumo gi esmė, pasak rašytojo, buvo tame, kad Dievas
nieko nauja nebedarė. Iš čia eina praktinė išvada: kaip žmogus
yra Dievo paveiksias. iaip ir žmogaus darbas b<i poilsis turi bū-
ti Dievo darbo ir ooilsio paveikslas. Taigi septinta diena yra pa-

Iš to, kas ligi šiolei išdėta apie kosmogonijos dienas, išei- |
na, kad žodžio BV (jom—diena) prasmė yra ši:

a) Autorius, pasakodamas, kad Dievas sutvėręs pasaulį ir
visus daiktus, kurių svarbiausius istoriniu populeriu būdu išskaitė,
suėmė tai į septynias dienas, nes tam tikrai Dievo apšviestas norėjo
tuomi parodyti legalinės savaitės tipą. Jis geidė įdiegti į skaity-
tojų širdis, kad sutvėrimo savaitė yra paveikslas, kaip reikia pra-
leisti savo dienų savaitė, o septintos tvėrimo dienos pašventimu
ragino švęsti septintą savaitės dieną, būtent subatą. Iš čia eina,
kad kosmogonijos dienos, autoriaus mintimi, turi paprastas dvi-
dešimt keturias valandas.

b) Šią išvadą palvirtina ir patsai religinis, o ne gamtinis
tikslas, kurį autorius turėjo prieš akis visoje kosmogonijoje. bū- |
tent jis įspėja izraelitus prieš klaidingas stabmeldžių nuomones
apie pasaulio tvėriiną, o negvildena- paleontologijos.

c) Toliau patsai kalbėjimo būdas verste verčia manyti apie
paprastą 24 valandų dieną: Pradž. 1 diena DV (jom) turi rytą
ir vakarą, kas ir leidžia, einant Šv. Rašto terminologija, manyti
apie paprastą dienos laikotarpį. Periodui pažymėti žydai turi ki-
ią žodį 29 (olam), pav. Ekkle. 1, 10, Ps. 77, 6; Iz. 51, 9.

d) Dėliai to tarp Šv. Rašto aiškintojų dabar kas kart labiau
persveria nuomonė, kad dienų nereikia suprasti, kaipo ilgų peri-
odų pasaulio išsivystyme: juk pagaliau kosmogonijos tvarka,
kaip matėme, yra loginė, pav. sričių ir kariuomenių. sutvėrimas,
sutverių daiktų populerus padalijimas, iš paviršutinio stebėjimo
paimtas,

B. BABILONIEČIŲ KOSMOGONIJA.

Skaitytojui susipažinus su Šv. Rašto Kkosmogonija, kyla
klausimas, kokiama santykyje su ja stovi babiloniečių kosmogo-
nija, iš kurios, kaip esame pradžioje minėję, daugelis protestantų
išveda Šv. Rašto apsakymą. Tam tikslui reikia pažinti ir babilo-
niečių kosmogonija.

Berozo aprašymas.

Babiloniečių kosmogonija prieš Asyrijos iškasenas buvo ži-
noma vieni iš graikų padavimo. užrašyto dviejų autorių —Berozo
ir Damaskijono, Berozas, Babilonijos stabo Belio kunigas,
gyveno IV-1I šimtinetyje prieš Krisių, parašė senovės Chaldėjos
istoriją trijuose tomuose, kurią paaukojo karaliui Antiochui II
(260-247). Tas veikalas pražuvo; liko tik ištraukos Aleksandro
Polihistoro knygose, kuris yra gyvenęs Sullos laikais. Polihistoro
veikalą cituoja istorikas Cezarėjos Euzebijus pirmose kronikų
knygose. Euzebijaus tekstas mums pateko netiesiog; jį padavė
vėlybesnis autorius, vardu Sincellus. Tuo būdu skaitome
Berozo veikalą tik iš trečių. rankų, gana sugadintą.

Berozo kosuogonijos turinys yra šis:

Pradžioje buvo tamsybė ir vanduo, kame atsirado baiseny-
bių, būtent žmonių: vieni jų su dviem sparnais, kiti su keturiais
sparnais ir dviem veidais, kiti su dviem galvom — vyriška ir
moteriška, taip pat su dviem lytim; kiti žmonės su ožio kojomis
ir ragais, kiti su arklio kojomis, kiti su arklio, pasturgaliu, O
žmogaus pringaliu; avinai su žmogaus galvomis, šunės su ketu-
riais kūnais ir žuvies uodegomis ir t.t. Jų stabai galima matyti
Belio šventykloje. Joms visoms viešpatavo baisi moteris vardų
"Opogūxa. (Omoroka), chaldėjų kalba vadinamoji Tamte, graikų
Ydlaoox (talassa-marios),

— 20 —

Taip dalykams esant, atėjo Belis, perkirto moterį į dvi
pusi, iš vienos padarė žemę, iš antros dangų, o baisenybes
išnaikino.

Čia Euzebijus pastebi, kad tasai aprašymas, Berozo tvirti-
nimu, reikia suprašti, kaipo alegorinis gamtos reiškinių vaizda-
vimas, būtent pradžioje visa buvo vanduo, kuriame atsirado mi-
nėtos baidyklės, fačiau Belis, Graikų Zeūs (Dzeus). perskėlė tam-
sybes per vidurį, tuo būdu atskyrė dangų nuo žeinės ir įvedė
tvarką pasaulyje. Anosios chaotinės baidyklės nepakėlė šviesos
ir žuvo,

Belis, pamatęs žemę be gyventojų ir vaisių, vienam dievų
paliepė nukirsti galvą ir ištekėjusį jo kraują sumaišyti su žeme;
iš to padarė žmones ir gyvulius. pakeliančius šviesą. Belis taip
pat sutvėrė žvaigždes, saulę, mėnulį ir penkias planetas !).

Damaskijono teogonija

Kitą trumpą pasaulio pradžios aprašymą pas babiloniečius
paliko filosofas neoplatonikas, vardu Damaskijonas, kuris
gyveno šeštame šimtmetyje Kristui gimus.

Pradžioje, sako Damaskijonas, buvo Tautė (Taute). ir 'Aza-
cv (Apason), kuriuodu pagimdė sūnų vardu Muwvpic (Moimis),
reiškiantį minčių pasaulį; iš jų gimė antra pora, Aay4 (Lache)
ir Aaydę (Lachos), iš šių KiocapĄ (Kissare) ir Acowpės, (Assoros);
iš jų yra kilę trys: "Avėc, (Anos), "D.wos (Illinos), 'Aės; (Aos),
"Aos'o. (Aoso) ir Aaux's (Dauke) sūnus buvo Būloc(Belos), kuris
yra regimojo pasaulio demiurgas?).

Tų kelių sakinių supratimui reikia atsiminti, kad Damaski-
jonas buvo filosofas neaplotonikas. Plotinas, ypatingas tos
pakraipos išplatintojas, pastatė aukščiausia regimojo pasaulio prie-
žastimi vieną dievišką asmenį tė ėv, (to hen), tė žyadėv, (lo aga-
thon), tė xpūxov (to proton), 6 npūTOs Yeds (ho protos theos), iš jo,
einant neoplatonikų teorija, yra kilęs aukščiausias protas Noūc (nus),
tačiau nepilnas tai Dievo paveikslas; bet tasai Noūę (nus) esąs tobu-
liausias regimojo pasaulio paveikslas. Nors Piotinas pasaulio sutvė-
rime tiesiog nepripažino emanacijos, tačiau jo pasekėjai Išvedė pa-

1) A. Sehoene, Eusebii Chronicorum liber prior, Berolini, 1875, 14—18p.
2) Gressmann, Altorientalische Texte uud Bilder zum A.T., I, 2 p.

=P

saulio išsirutuliojinią emanacija. Damaskijonas gi dar toliau nužen-
gė; jis perkėlė emanaciją net į pirmąją priežastį, būtent dievų kilimą.

Paduotieji dievų vardai randami ir kyliaraščių kosmogonijoj:
Tavdė (Tauthe) yra Tiamat (abyssus); 'Azas6y (Apason)—Apsu
(okeanas); Mouvpie (Moimis), matyt, Tiamatos pavardė (Mummu;)
Acyxt (Lache) ir Aaxės (Lachos) yra iškreipti žodžiai: Lachmu ir
Lachamu (marių baisenybės); KisoapĄ (Kissare) ir 'Accwgės (Asso-
ros) yra Kišar ir Anšar (dangaus ir žemės pasaulis); 'Avėę (Anos)—
Anu (dangaus dievas); "Ddwvos (Illinos)—I!lil (gyvenančiųjų dievas);
*A6c (Aos) — Ea (okeano dievas, išminties ir kunigų globėjas);
pagaliau, Bio; (Belos) — Marduk (Babilono globėjes).

Taigi aišku, kad Damaskijono veikalo nuotrupa aprašo teo-
goniją, o ne kosmogoniją.

Sulyginus Berozo ir Damaskijono aprašymų turinį, išsyk ro-
dos nieko bendra nėsą tarp jųdviejų. Berozas piešia Belio su
Tiamata (Amoroka) kovą, mini vien tuodu dievu be jokio ry-
šio tarp savęs; Damaskijonas gi išveda visą dievų eilę iš Apsu
ir Tiamatos (Tamte), neišskiriant nė paties Belio, ir visai
nekalba apie kovą.

Tačiau šis skirtumas eina iš įvairaus abiejų autorių tikslo:
istorikas Berozas stengiasi aprašyti pasaulio, žmogaus, gyvulių
kilimą, todel mini vien sutvėrėją Belį ir pirmykštę materiją Tam-
te, iš kurios kūno yra padarytas pasaulis; filosofas Damaski-
jonas siekia toliau, jis nurodo dievų kilimą, per tai juos išveda
geneolosiškai.

Branduolyje abudu aprašymu sutinka tarp savęs, nes abu
paduoda Belį, kaipo pasaulio sutvėrėją, tik kitokiu atžvilgių, bū-
tent: Berozas išdėsto Belio veikimą sutvėrime, o Damaskijonas
vien pažymi Iakią, vadindamas Belį de miur gu.)

Kyliaraščių kosmogonija.

Berozo ir Damaskijono aprašymus paivirtino iškastieji Asyri-
joje dokumentai, kurie šiandien yra sukrauti Londono British m u-
ziejuje. Pirmutines septynias plyteles babiloniečių poemos apie
pasaulio kilimą, kaip buvo minėta įžangoje, užtiko jaunas ar-
cheologas anglas Jurgis Smithas 1875 metais. Jos kilimo yra iš

1) Nikel, Genesis uud Keilschriftforschnug pp. 80—31

DA EE

senovės sostinio Ninyvos miesto, vietoje, šiandien vadinamoje
Tell Kujundšik, ir atrastos griuvėsiuose karaliaus Ašurbanipalio
(668-626 pr. Kr.) rūmų, kur buvo karaliaus knygynas.

Veikalas yra babiloniečių kilimo, parašytas kyliaraščio rai-
dėmis, asyriečių rašytojų perrašytas ir padėtas karaliaus Ašurba-
nipalio bibliotekoje. Prasideda žodžiais „Enuma eliš“, kuriais yra
ir pavadintas, lyginai kaip Pentateudias hebrajiškais vardais
nuo pirmųjų knygos žodžių. Vėliau buvo iškastos naujos veika-
lo dalelės, ir nors dar ne visa poema atrasta, tačiau svarbiausias
veikalo turinys jau galima suprasti. Su naujomis atrastomis nuo-
trupomis visą veikalą išleido ir pridėjo anglų kalba komeniorių
L. W. King. The Seven Tablets of Creation, London, 1902. )

Poeina „Enuma eliš“ yra daug senesnė, uegu karalius Ašur-
banipalis. Politinė poemos varsa padeda apriboti jos kilimo laiką.

Mardukas, Babilono globėjas, jauniausias tarp dievų, užė-
mė pirmutinę vietą tąsyk, kai Babilonas buvo įgijęs aukščiausios
valdžios ant kitų šalies miestų; tai atsitiko karaliaus Hamurabio
laikais (21-me šimtmetyje prieš Kristų). Tuo būdu mitas dabarti-
nėje išvaizdoje siekia jo laikų, 0 patsai poemos branduolys yra
kilęs kur kas šenesniais laikais; pav. Urnina, Pietinėje Chaldėjo-
je miesto Lagaš karalius, kuris yra gyvenęs apie tris tūkstančius
metų prieš Kristų, kalba apie pastatymą šventykloje „Apsu“. At-
skiros poemos inintys randamos seniausių pietinės Chaldėjos gy-
ventojų sumeriečių legendose.

Septynių plytelių mito „Enuma eliš“ turinys yra šis: 2)

Pirmoji plytelė.

Kai dar nebuvo atsiradęs aukštai dangus, o žemai žemė, buvo jau
Apsu, Tiamata ir Mummu; jie vaizduoja chaoso vandenis. Iš jų kilo
Lachmu ir Lachamų; antra iš jų pora emanaciojos keliu buvo Anšar
ir Kišar, o iš tųydviejų—Anu, Ea ir, rodos, Enlil arba Belis. Po

1) Svarbiasnieji veikalai, aiškinantieji poemą „Enuma eliš“ yra šie:
Katalikų autorių: Vigouroux, La Bible et Ies decouverles modernes“, Paris, I,
218—236 p. Dhorme, Choix de textes religieux Assyro-Babiloniens,

Paris, 1907, 1-81 p.

Protestantų rašytojų: H. Zimumern, Gunkelio knygoje: Schopiung und Chaos in
Urzeit und Endzeit, 1895, 401—417 p. P., Jensen, Keilinsehrifiliche
Bibliothek, t. VI, 21—25 p.ir toliau Gressmann, Aliorientalische Texte
urid Bilder zum Alien Testamente, I, 1—25 p.

2) Žr Dhorme, Minėt. veikal., 1—81 p., Gressmann, Minėi. veik. I, 1 25 p.

=

Jų atsirado visa cilė kitų dievų, kurių skaičiųje ir Mardukas, saulės (pa-
vasario) dicvas ir Babilono miesto globėjas. Chaotiniai dievai Apsu ir
Tiamata yra nepatenkinti tvarka, kurią buvo įvedę kiti dievai, todel galvoja,
kaip sutrukdžius darbą, pradėtąjį Anu, Bel ir Ea. Tačiau jų sąmokslas
susektas, Apsu užmuštas, o Mummu nuginkluotas. Tiamata, patyrusį
iš Mummu apie nelaimę, ištikusią Apsu ir Mummu, baisiai perpyk-
sta ir stengiasi atkeršyti sukilusiems dievams. Tam tikslui pagimdo vienuo-
lika baidyklių, į pagalbą pasiima dievą Kingu ir užkabina jam ant
krūtinės likimų plytelę, suteikdama tuo aukščiausią galybę.

Antroji plytelė.

Dievas Ea, visa patyręs, labai nusigąsta ir keliauja pas savo tėvą An-
šar prauešli, kas yra atsitikę. Ea atpasakoia su smulkmenomis Tiamatos
pasielgimą. Anšar labai supyksta. Nutarta pabausti Tiamata. Anšar
siunčia prieš Tiamatą sunų Ariu, bet tasai, ją pamatęs, bėga su išgąsčiu
iš kovos lauko. Eai taip pat nesiseka. Tuomet vienas iš jaunųjų dievų, vardu
Mardukas, pasisiūlo Anšarui stoti kovon su Tiamata; už išgelbė-
jimą nuo Tiamatos Mardukas pastaio sąlygą, kad dicvai jam pripažintų
aukščiausią valdžią spręsti jų likimą.

Trečioji plytelė.

Anšar sutinka, bet reikalauja visų dievų pritarimo. Tam tikslui An-
šar siunčia dievą Gagą pas savo tėvus, senuosius dievus Lachimu ir
Lachamu. Jisai smulkiai apsako Tiamatos pasielgimą it Marduko
pasižadėjimą po dievų Anu ir Ea nepasiseckino, pagaliau kviečia į po-
kylį ir į tarybas del chaotinių dievų maišto. Dievai susirenka Anšaro rū-
muose ir, įsilinksminę vynu, paveda Mardukui savo likimą.

Ketvirtoji plytelė.

Mardukas parodo savo galybę tuo, kad jo žodžiu padėtas prieš jį
rūbas išnyksta ir jo liepiamas vėl atsiranda. Po to Mardukas ruošiasi į kovą:
pasiima lanką, pasidaro didelį tinklą Tiamaiai ir jos padėiėjams sugauti,
sutveria įvairias vėtras. Taip spsiginklavęs artinasi prie Tiamatos. Kingų,
Tiainatos vyras, jį pamatęs, išsigandęs, pabėga. Dabar Mardukas iššaukia pačią
Tiamatą į kovą. Išticsęs tinklą sugauna ją drauge su jos kariuomene ir palei-
džia pricš juos Imchullu vėją. Kai Tiamata išsižioja, Marduko pasiųstasis
vėjas įsiveržia į jos vidurius ir taip ją išpučia, kad ji nebegali užsičiaupti.
Mardukas strėla perduria Tiamatą ir pagauna baidyklės, nuima nuo dievo
Kingu krūtinės likimo plytelę ir ją užsideda ant savosios.

Visa lai atlikęs Mardukas grįžta prie Tiamatos ir perkerta josios kūną
į dvi dali; iš vienos padaro dangų ir, kad vandeus neišbėgtų, užramsto duris
ir paslato sargus; iš antros pusės sutveria žemę. !)

1) Šioj vietoj yra didelės spragos.

-4—
Penktoji plytelė

Po to Mardukas apriboja metus, padalija juos į dvyliką mėnesių ir kick-
vienam jų paskiria tris žvaigždes; nurodo kelią žvaigždėms tvirtumoje; jų vadu
išrenka Nibiru t. y. planetą Jupiterį, kurio ekliptika netoli sucina su sau-
lės; naktį paveda dicvui Sin t. y. mėnuliui ir apriboja jo keturias atmainas;
danguje pasistato puikų rūmą, kuriame gyvens taip pat dievai Anu, Enlil
ir Ea),

Šeštoji plytelė.

Iš tosios plytelės atrasta tik kelios apgadintos cilutės, kurias nesenai iš-
spausdino Kingas. Čia pasakojama, kaip Mardukas padarė žmogų, kuris rūpin-
sis dievų garbinimu. Tam tikslui vartoja dievaičio kraujo.

Septintoji plytelė.

Pagaliau septintoje plytelėje, kuri taipgi labai sugadinta pasiekt mūsų
laikus, trumpai suimti Marduko darbai; išskaityta penkios dešimtys jo vardų,
kurie nupelno Mardukui dievų ir žmonių pagarbą.

Šiuo baigiasi kyliaraščių babiloniečių poema „Enwma eliš“. Bet kadangi
Mardukas paskutinėje (sepiintoje) plytelėje yra vadinamas žolių ir medžių su-
tvėrėjas, iš kilos gi pusės Berozas kalba aplc gyvulių ir žmonių sutvėrimą
kartu, nuoseklumas verčia prileisti, kad penktosios ir šeštosios plytelių suga-
dintosios vietos aprašo augalų ir žmonių sutvėrimą.

Taigi trumpai suglaudus kyliaraščių kosmogonijos svarbiausias mintis,
randame, kad;

a) Pirmiausia buvo chaosas, nesutvarkyta miglota medžiaga,

b) Ji buvo jau ankščiau, negu patys dievai,

c) Chaosas yra pradžia ne tik kosmogonijos, bet ir teogonijos, būtent,

dievų kilimo, nes Tiamata be žemės yra taipgi dievų motina.

d) Dangus ir žemė, dangaus kūnai ir žemės gyviai daromi iš jau esa-

mos medžiagos.

e) Pirmykštė jūra (chaosas) yra priešinga dievui, bet Marduko nugalima.

1) Ant penktosios plytelės yra daug sugadintų vieių.

C. KITŲ TAUTŲ KOSMOGONIJOS.

Tikresniam palyginimui Šv. Rašto kosinogonijos su babilo-
niečių mitu ir istorinės jos vertės išvedimui, dar reikia bent
trumpai paminėti izraelitų kaimynų sutvėrimo aprašymai. Mes
paduosime kosmogonijas vien tų tautų, kurios turėjo artimesnių
santykių su izraelitais ir tuo būdu galėjo suteikti naujos šviesos
Šv. Raštui; be to, išdėsime indų kosmogoniją, kuri padeda išvesti
Pradž. 1 kilimą; pagaliau, nors trumpai, paliesime graikų, romė-
nų ir persų kosmogonijas.

Aigiptiečių.

Kelios yra aigiptiečių kosmogonijos, !) nes atskiros kunigų
kolegijos, kurių būta nemaža, turėjo, šalia tam tikrų apeigų ir
vyresnybės, savą teologiją, savo dievui pritaikintą. Tą dievą jie
garbindavo, kaipo miesto globėją, drauge kaipo vyriausiąjį visų
Aigipto ir svetimų šalių dievą. Jisai, anot jų, padaręs visa, tačiau
ne iš nieko, nes aigiptiečių supratimai nesiekdavo toliau pir-
mykštės medžiagos.

Kitur tą patį darydavo su kitu dievu. Tuo būdu pas juos
kosmogonijos idėjos yra išmėtytos po įvairius šaltinius, kurias,
trumpai sutraukus į krūvą, išeilų šis lurinys:

Pradžioje buvo pirmykščiai vandens, apsupti tamsybėmis;
su jais neatskiriamai vienijosi pirmykštė dvasia, dieviškoji jėga.
Dvasia pajuto reikalą tverti ir įnešė judėjimo į chaosą. Iš van-
dens išėjo kiaušinis; iš jo atsirado šviesos dievas Ra, kuris su-
tvėrė kilus dievus, pasaulį ir įvedė tvarką, nugalėjes priešus.
Taigi ir čia aigiptiečių kosmogonijoje užeiname;

a) Tą patį chaosą, miglola ir skystą,

b) Tą pat dvasią, kuri jame išvedė gyvybę,

c) Mintį apie pasaulio kiaušinį, iš kurio visa išsivystė,

d) Tą pačią kovą ir jos numalšintoją dievą Ra.

e) Po kovos nustatytą dabartinę tvarką.

1) Žr. Maspero, Histoire ancicnne des peuples de I'Orient classigue. Paris
1895 I t, 127 p. ir tol.

195

Fenikiečių.

Fenikiečių kosmogonija aprašo pasaulio kilimą ir žmogaus
sutvėrimą. Aprašymas randasi Filono Biblijaus!) veikaluose,
kuris žinias sėmė iš raštų stabmeldžio kunigo, vardu Sandiunia-
thon*). Pražuvus ir minėtiems Filono Biblijaus veikalams, viena-
tiniu šaltiniu fenikiečių kosmogonijai pažinti liko veikalas Ceza-
rėjos Euzebijaus, kuris, naudojęsis Filono raštais, dažnai juos
cituoja.

Be Filono B., kosmogonijos mintys užsilikusios taipgi ir pas
Damascijų, kuris pakartojo kosmovoniją pagal Mochą ir Eudemą.

Pagrindinės fenikiečių kosmogonijos mintys yra šios: Pra-
džioje buvo chaosas ir dvasia. Dvasios veikiamas chaosas
kiaušinio formą. Kiaušinis perskyla, ir iš vienos pusės pasidaro
dangus, o iš kitos žemė. Danguje atsiranda dangaus kūnai, o
žėmėje ir jūrėse, veikiant įvairiems gamtos dėsniams, vyriškos ir
moteriškos gyvos esybės.

Apie žmogaus kilimną— pasakojama ši emanacija. Dvi esybi
dvejos a.xix (inemas kolpia — prieglabstinis vėjas) ir jo žmona
Bėcu (Bau) pagimdė pirmuosius tėvus Aiwv (Ajon) ir Ilgwzėysvos
(Protogonos—amžis ir pirmgimys), iš kurių gimė Užvoc (Genos) ir
Teveė (Genea) — vyriška ir moteriška gimtis, o iš šių — Fenikijos
gyventojai.

Taigi ir šioje kosmogonijoje aptinkame:

a) chaosą ir tamsybes,

b) dvasią, kurios veikimu atsiranda gyvybė,

c) kiaušinį, kuris perskėlus viskas padaroma,

d) visų žmonių kilimą iš vienos poros.

Indų.

Indų raštijoje randama daug kosmogonijų, kurios s kirias
tarp savęs net pamatinėmis idėjomis. Bendros mintys visoms yra
maž daug šios:

1) Žydas gyvenęs prieš Aleksandrijos Filoną; Juozapas Flavijus jį cituo-
ja knygoje prieš Apijoną.
2) iš Berito, gyveno prieš Trojos karą.

*

iai D

Pradžioje buvo pirmykštis nepajudinamas visa ko pamatas.
Iš jo atsirado pasaulis tokiu emanacijos būdu, kad pirmiausia
kilo mintis ir geismas, kune krypo prie pasaulio tvėrimo.

Pirmutinis daiktas, kurį ta pirmykštė esybė, būtent pirmyk-
štė dvasia „Kama“ padarė, buvo chaotinė vandens masė. Joje
atsirado pirmieji gyvybės diegai, kurių skaičiuje buvo kiaušinis.
Iš jo kilo Brahma, visų suivėrimų tėvas.

Praslinkus vieniems „Brahinos metains,“ kurie tesėsi keletą
milijonų metų, Brahma mintimi perskėlė kiaušinį į dvi dali,
iš kurių padarė dangų, žemę ir atmosierą tarp jųdviejų, aštuonias
pasaulio šalis 17 neišsemiamą vandens rezervuarą. Tolimesnėje
emanacijoje Brahma išveda atskirus daiktus ir tveria juos ligšiol.

Charakteriagos indų pasakojiino žyiiės yra šios:

a) vanduo ir tamsybės pirmame pasaulio išsivystymo periode,

b) dvasia, atgaivinanti pirmykštę materiją,

c) dangus ir žemė, padaryti iš dviejų perskelto . kiaušinio

dalių.
Graikų.

Pasak Heziodo!) graikai laikė chaosą pirmąja pradžia. Vėliau
atsiranda Gaea (žemė), Tarlaras (pragaras) ir Eros (meilė).
Chuos pradeda porą: Erebos (pirmykštes tamsybes) ir Ny x
(naktį), kurie pradeda: Heinerą (dieną) ir Aetherį (dienos šviesą).
Gaea pradeda žvaigždėtą dangų—Uraną, kalnus ir jūrės.

Taigi ir pas graikus raudame ią patį chaosą ir tamsybes
pradžioje, paskui žemę, šviesą, dangų ir jūres.

"Dalykų eilė kai kame panaši į Pradž. 12)

Romėnų.

Pas romėnus taipgi užtinkaine kai kurias aukščiau minėtą-
sias idėjas, pav. chaosą?) į

Persų.

Persų kosmogonijos mintys visiškai skiriasi nuo kitų tautų
supratimo. Tačiau ir jų kosmogonijoj galime rasti panašumų Su
bibline, pav. pasaulio ivėrimas šešiais periodais, dėliai ko ir me-
tai persų padalyti į šešias dalis*).

1) Gyveno 9-me ar 8-1e šimt. pr. Kr. 3) Ovidius, Metamordhoses 15-17,
2) Nikel, Min. veik., 120 p. 4) Žr. Dillmann, Genesis, 8 p.

D. SANTYKIAI TARP ŠV. RAŠTO
“ KOSMOGONIJOS IR KITŲ
KOSMOGONIJŲ

Sulyginę Šv. Rašto kosinogoniją su babiloniečių poema ir
kitų tautų aprašymais, pastebime paviršutinių panašių žymių, bū-
tent, abypusiai yra chaosas, pirmykščio vandenyno perskyrimas
į dvi dali, šviesa pasirodo prieš saulę, pas babiloniečius šviesa
taip pat jau buvo prieš Marduką, žmogus padarytas iš žemės.
Šv. Rašte ir Berozo kosmogonijoje sutvėrimas įvyksta Dievo žodžiu,
Marduko žodžio galybė yra taip pat didelė ir t. t. ir kas ypač
pasiebėtina, kad abudu veikalu net žodžiuose turi daug ką ben-
dra, pav. Pradž. 1, 2 mMūn (tehom) — babiloniečių poemoje „tia-
mat“; Pradž. 1, 2 V (bohu)—-linikiečių kosmogonijoj Bėov (Bau).
„1 Mokslo vyrai aiškina šituos panašumus įvairiu būdu:

| Ievos 1. Senovėje daugelis gynė mitų kilimą iš šv. Rašto. Taip,
peripatetikas Aleksandrijos Aristobulas (NU šimt. pr. Kr). sten-
gėsi surasti Pentateuche graikų filosofijos šaknų; jis tvirtino, kad
Platonas ėmęs mintis iš Pentateuho, išversto į graikų kalbą.

Bažnyčios tėvas Aleksaudrijos Klemensas (+215) gynė teo-
riją, kad stabmeldžių mitai esą perdirbti iš šv. Rašto.

Ši teorija turėjo nemaža pasekėjų ir vėlesniais laikais, ypa-
tingai 17-19 šimtmečiuose, pav. Huetius, Danielius Heyden, Guė-
rin du Rocher, Edward Wilton, Creutzer, Fourričre ir kiti. )

Net ir mūsų laikais atsiranda, kurie šią teoriją gina, pav.
Krėll'is.2)

Aka Tačiau po iškasenų rytuose negalima priimti tos teorijos.

7 Nors ir nežinomas kitų kosmogonijų kilimo laikas, bet šian-
dien yra tikra, kad babiloniečių poema „Ernuma elis“ daug senes-
nė už Pradž. knygas, 3) todel ji negali būti išvedama iš Šv.
Rašto.

1) Žiur. Mikel, Minėt. veik, 119-120 p.

2) Veikale: „Die Beziehungen des klassischen Altertums zu den hei-
ligėn Schriften des Alten und Neuen Testamentes,* Trier, 1901.

3) Žiur. aukščiau — įžangą į kyliaraščių kosmogoniją, 22 p.

— 99 —

2. Kiti kritikai naujesniais laikais yra bandę įrodyti, kad “-*
įvairių tautų kosmogonijos nesančios išvedamos iš viena kitos, bet
kilusios savitai. Panašumų atsiradę iš bendros žmonių prigimties
ir tų pačių gamtos reiškinių pastebėjimo, skirtumų gi kilę iš tain
tikrų žymių, skiriančių tautas ir šalis. Pavyzdžiui, graikų mitų
savitą kilimą įrodinėjo O(/fried Milleris!) ir religinių idėjų savi-
tą pradžią pas indogermanus ir semitus išvadžiojo FPrd. Grau *)
ir J. Rontschas.3)

Tačiau šita teorija pilnai neišaiškina panašių žymių, randa-
mų įvairių kosmogonijų mintyse ir net žodžiuose. Tos panašios
žymės turi sąryšio tarp savęs ir negalima prileisti, kad jos vie-
nos nuo kitų nepareitų. ;

3. Paskutiniais laikais kilo nauja teorija, kuri pareinamybę .
netik pripažįsta, bet net tvirtina, kad biblinė kosmogonija esanti
kilus iš stabmeldžių, ypatingai babiloniečių, mitų. Ši teorija mums
yra itin įdomi ir svarbi, kadangi ji remiama naujai iškastaisiais
dokumentais ir ginama daugelio kritikų.

Naujosios teorijos pradžia buvo gan kukli, ir tik ilgainiui
ji taip sustiprėjo, kad jau nusipelnė teorijos vardą.

Taip Hommelis“) stengės įrodyti, kad paminėjimas Šv.
Rašte kovos tarp Jahve ir drakono yra tampriai surištas su
mitu Marduk—Tiamat.

Buddė“) jau pirmiau 1883 m. įrodinėjo chaldėjinį pamatą
Šv. Rašto kosmogonijoje, tačiau tai yra padaręs be sistemingo
išvadžiojimo.

Toliau yra nužengęs Jensenas“), kuris jau tiesog tvirtina Šv.
Rašto kosmognijos išvedamybę iš babiloniečių poemos, būtent
ketvirtosios plytelės pabaiga, penktosios ir septintosios liekanos
drauge su pirmosios pradžia sudarančios Pradž. 1 prototipą.

Savo nuomonei patvirtinti Jensenas nurodo panašią abiejų
aprašymų tvarką; toliau jis stengiasi parodyt net kelią, kaip yra
kilus Šv. Rašlo kosmogonija, būtent Pradž. knygoje autorius sunau-

1) Prolegomena zu einer Wissenschaitlichen Mythologie, Gėttingen, 1820.
ž) Semlten und Indogermanen in ihrer Beziehung zu Religion und Wis-
senschaft2,
3) Ueber Germanentum und Semitentum. Einc vėolkerpsychologischc
Studic.
4) Neue Kirchliche Zeitschrift, 1890, I, 405. p. ir tol.
5) Die biblische Urgeschichte 1383, 485. p.
š) Lie Kosmologie der Babylonien, 306. p.
"D La Gratndno ; 19Kaseuas
Ju J

T Tan V Ši,

1

Seas ku
ud

— 80 —

dojęs babiloniečių pasakas apie sutvėrimą, pašalinęs vietines žy-
mes,o mitologiškas ir stabmeldiškas dalis pakeitęs monoteisliškomis.

Smulkiai ir sistemingai išdėstė teoriją apie Šv. Rašio kos-
mogorijos kilimą iš mito „Enuma elis“ Herm. Gunkelis dvie-
juose veikaluose: „Sdropfung uud Chaos in Urzeit und Endzeit“
1-170 p. ir „Genesis“ 101-131 p.; su jais plačiai susipažinsime
žemiau. ;

Gunkeliu: pritarė daugėlis protestantų, pav. asyriologas
Zimmernas! gina, kad babiloniečių mitas „Marduk-Tiamat“ Llapęs
pas izraelitus „Ja hv ę- Teh om“.
eilės t A kurie iš Babilonijos ŽRuvėsių tamsos
esą išvydę tyrą pirmulinę šviesą. Jis įrodinėja visišką išvedamybę
ir pastebi, kad Pradž. 1 autorius pašalinęs iš savo aprašymo vi-
sas mitologiškas žymes.

Delitsdio tvirtinimai, 1902 m. viešai pasirodę, išplatino Vo-
kietijoje ir kitose šalyse problemą „Babel und Bibel“, kas
reiškia, kad Babilonija esanti pirmutinis“ Šv."Rašio pašakojimų
šaltinis, kurie dėliai to esą tik babiloniečių mitų nuorašas.

Gunkelio teorija kuo labiausiai išsiplatino. Ją priėmė veik
visi protesiantai-kritikai. Net kai kurie katalikai neįstengė atsi-
spirti jos įtakai. Jie sakosi radę Šv. Rašto kosmogonijoje mitolo-
giškų liekanų, tačiau turinčių čia visai kitokios reikšmės. Taip
pav. Hėpflis*) kalba: „Mitologijos žymės pastebimos Šv. Rašte,
tačiau atimia nuo jų čia politeistinė varsa; jos yra vartojamos
vien aukštoms religinėms idėjoms aprėdyti“.

Hėpflis pažymi bendrai, kiti gi arčiau rodo sąryšį tarp
abiejų pusių. Pav. Holtzhey*), remdamasis kaikuriomis Šv. Rašto
kosmogonijos žymėmis, tvirtina, kad, jeigu mes ir neturėtume to-
lygių babiloniečių aprašymų, vis tik išeitų, jog Šv. Rašto Pradž. 1
materija esanti paimta iš platesnės sutvėrimo dramos.

Loisy“), išsižadėjusis katalikų tikėjimo,dar prieš tai yra iš-
vadžiojęs, kad izraelitai žiloje senovėje buvę susipažinę su babi-
loniečių mitais ir pritaikinę juo5 savo tikėjimui. Iš to maiome,

2 1) Biblische und Babylonische Urgeschichte, 10 p.
Či. ct

2) Babel und Bibel 29 ir 34. p.

Levrncuafaan, 3) Die hėhere Bibelkritik, 63 p.

aa

|

(“

4) Schopiung, Bibel und Inspiration, 41 p.
5) Les mythes babyloniens ct Jes premiers chapitres de la Genėse, 101 p.

+

S

kad Gunkelio teorija yra padariusi plačios įtakos. Šios teorijos
vertei spręsti reikia pažinti jos turinys.

Gunkelis minėtuose veikaluose bando įrodyti, kad Šv. Raš-
to kosmogonija kilusi iš Babilonijos mitų. Savo nuomonę remia
dviem išvadžiojimais, būtent: pirma, Pradž. 1 nagrinėjimu (ana-
lize), antra — sulyginimu Pradž. T su babiloniečių mitais. Pir-
miausia, Gunkelis rūpinasi įrodyti, kad šv. Rašto kosmogonija
nesanti vieno aiskiro žmogaus kurinys, bet remiantisi senu pada-
vimu.

Patys pirmieji mokslo bandymai išaiškinti pasaulį, prie ku-
rių Wellhausenas (Prolegomenaš 312 p.) priskaito Pradž. 1, einą
iš mitologinių padavimų.) Kunigų dokumento (PC) autorius?)
Pentateuche perdirbęs iš naujo senąją materiją ir pritaikinęs
savo laikui. Toje naujoje išvaizdoje galima esą pastebėti naujos
žymės, vos suprantamos naujame kontekste, kurios įrodančios,
kad Pradž. 1 esąs kilęs iš senesnio šaliinio.š) Prie tokių priderąs
pirmiausia chaosas, kuris yra randamas ir pas kitas tautas tu-
riniu ir vardu, taigi nėra autoriaus prasimanytas. Antroji ryški
žymė esanti pasaulio kilimas „padalijimu“. Jeigu šitoje vie-
toje esama mitologijos liekanų, išeina, kad principialiai negalima

H Gunkel, Schopiung und Chaos, 6 p.

2) Pasak J. Wellhauseno, Pentateuchas nėsąs Mozės darbas, bet daug jau-
nesnio es4s kilimo. Pėntaiteuchą sudarą keturi svarbiausieji dokumen-
tai: a) Jalivistinis, vadinamas nuo Dievo vardo —Jahve; jis aprašąs
istoriją nuo pirmųjų tėvų sutvėrimo iki izraelitų apsigyvenimo Kana-
ane; jo autorius nevengijs antropomorfizmų, interesuojąsis kulto vie-
tomis pietiniame Kauaane; čionai tas dokumentas per ilgesnį laiką
esąs sustatytas, bet ne ankščiau, kaip 9-me šimtmetyje prieš Kristų.
b) Elohistinis dokumentas, kane Dievas vadinasi Elohim; šis pasa-
kojąs istoriją nuo Abraomo iki Dovydo; jame Dicvas apreiškiąs savo
valią žmonėms ne pals, bet per angelus, per sapną. Tas šaltinis, pasak
Wellhauseno, kilęs šiaurinėje Izraelio valstybėje, csąs jaunesnis už
Jalwvistinį, c) Deuteronomistinis (pakartoto įstatymo!, Kuris papil-
dąs senus įstatymus, randamas ypatingai 5-je Mozės knygoje; kilęs
Jozijo karaliaus, laikais prieš 621 m. per religinę reformą. d) Kunigų
dokumentas +Priestercodex—PC), kuris užsiimąs ypatingai šventykla,
jos tarnais ir kultu; galutinai suredaguotas apic 444 m. prieš Kristų,
antrosios religinės reformos metu, kuri įyyko Ezdros rupesniu. Prie
kunigų dukumento priklausąs ir Pradž. I, 1—2, da. Ši teorija griauja
iš pamatų Pentiateucho istorinę vertę.

3) Gunkel, Genesis, 118 p.

1) Schopiung und Chaos. 7 p.

vii
ZŽvivi

— 32 —

esą neigti mitologiškos spalvos Pradž. kn. visame pirmajame
skyriuje.

Toliau „perinčioji vandenį dvasia“ esanti heb-
rajams svetima mintis, o čia esanti greičiau pasaulinio kiaušinio
idėja. Kad tamsybės nesančios sutvertos, o buvusios nuo
pradžios ir negiriamos, tame esanti senos mitologijos liekana.

Prie senų žymių priklausanti aplinkybė, kad žolės ir me-
k ai nesą Dievo sutverti, bet Dievo liepiama žemė juos išželdinu-

. Čia slepiasi mitologiškos žemės išvaizdos, stebėjimu paremtos,
eilės būtent, žemė kas pavasaris naujus augalus želdina.
Išsireiškimai apie dangaus žiburius įrodą žvaigždžių garbi-
nimo liekanas.

Žmogaus sutvėrimas sudarąs visą eilę mitologiškų žy-
mių. Pradžia 1, 26 daugiskaita tarinyje, padarykime žmogų“ nuro-
danti kitų dievų arba dvasių bendradarbiavimą. Šita mintis, kaipo
nesutinkanti su žydų supratimu apie Dievą, esanti politizmo liekana
Idėja išsireiškimo „mūsų paveikslu“ esanti senesnė už Pradž. kny-
gas ir ne žydų kilimo. Taip pat prideranti prie senovės lieka nų,
suteiktoji žmonėms Dievo palaiminimu (1, 28) galia platiutis ir vieš-
patauti gyvuliams. Prie panašios rūšies priklausąs kiekvieno sutver-
to daikto pagyrimas, įsakymas maitintis žolėmis ir vaisiais (1.29),
sutvertų daiktų į šešias dienas išdėstymas, Dievo poilsis po darbo J).

Iš šito nagrinėjimo Gunkelis išveda, kad šv. Rašto tradi-
cija kilusi, greičiausia, ne izraelitų žemėję?). |

Tą išvadą patvirtinanti mintis, kad pašaulis kadaise buvęs
"sudėtas. iš vandenų. Tokia pasauližvalga susidariusi vietinio
oro įtaka. Mitas reiškiąs, pasak Gunkelio, pasaulio pradžią taip,
kaip dabar atsitinka kiekvienų metų pradžioje, būtent susyk esą
matomi vanduo ir tamsybės, po to atsirandanti šviesa, vanduo
persiskiriąs viršuje į debesis, apačioje į marias. Panaši. pažiūra į
pasaulį „esanti suprantama vien šalyje, kurioje patvinsta didelės
upės: tenai lyją žiemą, lietus susimaišąs su vandeniu, esančiu ant
žemės, į vieną chaosą, tačiau pavasaris perskiriąs viršutinius van-
denis nuo apatinių.

Toksai „gamtos reiškinys „esąs nesuprantamas Kanaano
žemėje, kur stoka didelių upių. Be to, mite vanduo nupieštas
yra priešu, kuris reikia pašalint pasaulio atsiradimui, o Kanaane

1) Sehopiung und Chaos 12 p. ir tol., Genesis 119 p.
2) Schėpiung und Chaos, 15. p. :

D

vanduo yra pageidaujamas, be kurio negali būti gero derliaus.
Taigi mitas Kanaane esąs nesuprantamas, o Babilonijoje tampąs
visiškai aiškus!).

Toliau Gunkelis pažymi, kad babiloniečiai ir izraelitai ne
vienodai skaitė metų pradžią, būtent, pas izraelitus metai prasi-
dėdavo rudenį, o pas babiloniečius pavasarį, todel lietaus laikas
Palestinoje pareidavęs naujų metų pradžioje, o Babilonijoje —
senųjų pabaigoje. Gamtoje gi, pasak Gunkelio, taip būta, kad
pasaulis esąs sutvertas pavasarį, taigi kosmogonijos aprašymas
sutinkąs su metų skaitymu Babilonijoje.

Tuo Gunketis papildo pirmutinę išvadą, kad Pradž, 1 kili-
mo reikią ieškoti ne Kanaane, bet, greičiausia, Babilonijoje. ?)

" Antroje išvadžiojimo dalyje Gunkelis patvirtna savo nuomo- 172

nę Ssulyginimu Šv. Rašto kosmogonijos su babiloniečių mitu, ku-
riuodu net smulkmenose sutinką:3)

Abiejuose imnituose, pasak Gunkelio, pasaulis pradžioje
buvęs sudėtas iš vandens ir tamsybių; net sutinką ir vardai Pradž.
1, 2 Dūn (tehom — gelmės), o babiloniečių „tiamat“; vardas gi
2 (bohu — tuščia, Pradž. 1, 2), greičiausia, esąs taip pat babi-
loniečių kilimo.

Abiejuose aprašymuose pasaulis atsirandąs iš vandenų per-
skyrimo į dvi dali.

Pradž. 1 sutvėrimas atliekamas Dievo visagaliu žodžiu;
taip pat stipriai pabrėžia Marduko galybė babiloniečių mite. Gy-
vulių sutvėrime ant žemės matyt ta pati tvarka, būtent, nami-
niai, laukiniai, šliužai.

Visa eilė kosmogonijos sutvertų daiktų esanti suprantaina
vien iš babiloniečių mito, pav. idėja, kad dangaus žiburiai pa-
skirti laikams valdyti, nesutinkanti su izraelitų padavimu, o gerai
suprantama iš babiloniečių žvaigdžių garbinimo.

Šviesa Pradž. 1 yra sutverta prieš dangaus žiburius; pana-
šiai babiloniečių mite šviesa atsiranda net prieš Marduką, kuris
yra Sutvėręs dangaus žiburius. Toji aplinkybė esanti aiški, iš
Babilonijos politeizmo, nes babiloniečiai garbindavę atskirą švie-
sos dievą, kurį priskaitydavo prie vyresniųjų, o Mardukas, kaipo
jaunesnysis, yra kilęs, kai šviesa jau buvo.

1) Schėpiung und Chaos 15 p.; Genesis, 120 p.
2) Schėpiung und Chaos 16 p.
3) Schėpiung und Chaos 115 p. ir tol.

33

— 34

Sutvertų daiktų pagyrimas įgyjąs tikros reikšmės iš sulyginimo
su babiloniečių mitu, garbinančiu dievo Marduko malonę, kuris
užmušęs baisenybę ir sutvėręs gerą pasaulį. Todel tamsybių
nepagyrimas galįs būti aiškinamas vien ta babiloniečių pasauli-
žvalga.

Šu ro Po tokio palyginimo Gunkelis jau drąsiai tvirtina, kad Šv.

spaca

Rašto. kosmogonija esanti mitas iš Babilonijos mito kilęs. 1)
Spręsdami klausimą, kada babiloniečių mitas buvo perso-
dintas T izraelitų dirvą, Gunkelio šalininkai nesutinka. Vieni jų
pav. Frd. Delitzscias*),Goldzieheris?) nurodo žydų ištrėmimo į Ba-
biloniją tarpą; kiti, pav. Buddė,') B. Stadė*)—karalių laiką apie
750 m. prieš Kristų, kada iš arlimesnio sąryšio su asyriečiais įvy-
kęs babiloniečių ir izraelitų idėjų sumišimas; kiti išveda dar kitaip.
Gunkelis gi juos sumuša ir stengiasi įrodyti šilą persodinimą
įvykus žiloje senovėje,“) nes izraelitai buvę pasidavę babiloniečių
įtakai labai senai: juk Abraomas, kilęs iš Chaldėjos miesto Ur,
gerai pažinojęs religines babiloniečių mintis; toliau, Kauaano
žemėje babiloniečių kullūra buvusi labai išsiplatinusi prieš izra-
elitų atkeliavimą į Kanaaną (su Jozue), ką patvirtina Amarnoje“)
atrastieji laiškai. Iš jų maiyt, kad 15-14 šimimečiuose prieš Kristų
babiloniečių kalba buvusi plačiai vartojama rytuose; Kanaano
miestų valdovai rašydavę (a kalba pas Aigipto faraonus. Be to,
nuolatinė prekyba ėjusi tarp Babilonijos ir Kanaano. Taigi drau-
ge su kitais papročiais ir tikybinės babiloniečių idėjos perėjusios
į Kanaaną iais laikais; laip pat ir sutvėrimo mitas tuomet buvęs

“ įskiepytas į izraelitų širdis.

1) Schėpfiung und Chaos 117 p.

Ž) Wo lag das Paradies? Leipzig 1881, 93 p. ir tol.

3) Der Mythos bei den Hebriern 384 p. ir tol.

1) Miuči. veikale 516 p.

*) Geschichte des Volkes Israel I, 631 p

9) Schėpfung und Chaos 121 p. ir tol. Genesis 129 p. ir (ol.

7) 1857 m. buvo atrastos 358 molinės plytelės Aigipte, vietoje vadina-
moje e! Amarna, ant Nilo kranto apie 260 klm. į pietus nuo Kairo
miesto, Yra tai kyliaraščių raidėmis babiloniečių kalba parašyti laiškai
dviejų faraonų: Amenojio III (1423-1414) ir. Amenofio IV (1414-1383),
o iš kitos pusės įvairių vakarinės Azijos valdovų.

AE

Gunkeliui atsakymas.

Gunkelis surinko panašias mintis tarp Šv. Rašto kosmogo-
nijos ir babiloniečių mito „Euwma elis,“ mes gi pabrėšime skir-
tumą tarp abiėjų ir kritiko akimis pažvelgsime į luos panašumus,

Pirmiausia, bendrai imant, abudu aprašymu skiriasi tikslu,
turiniu ir I[orma.

a) Babiloniečių mitas ne liek išdėsto pasaulio pradžią, kiek
apdainuoja ir garbina Marduką politiniu tikslu. Mardukas tampa
galmgiausias tarp dievų, kada Babilono miestas, kurio jis buvo
globėjas, įgyja pirmutinę vietą Clialdėjoje.

Kova tarp Marduko ir Tiainatos yra slegorija kovos Babi-
lonijos ir susivienijusių pietinių Chaldėjos valdovų, nes Tiamata,
hebrajiškai MAN (tehom -gelinės) yra aiškinama kaipo koiekty-
vus alegorijos vardas pietinių valstybių, kurios buvo prie marių
(lehom) !)

Šv. Rašio gi kosimogonija tūri tikėjuno ic doros tikslą, bū-
tent pabrėžia, kad Dievo suiverias pasaulis yra geras, O Žuiogus
—prakilniausias sutvėrimas, kuriam viskas pavesta pasaulyje.

Taigi įkvėptasis autorius pažymi tikrą mokslą apie pasau-
lio ir žmogaus kilimą ir stengiasi atitaisyti savo laiko klaidas,
žodžiu sakant, rašydamas turėjo apologetinį tikslą omenyje.

b) Taip dalykui esant ir pačiame turinyje matyt didelio
skirtumo:

+) babiloniečių mite išvedama labiau teogonija (dievų kili-
mas), būtent dievai, išauga iš pirmykštės materijos, veikia vien
pasaulio ribose, visiškai jo priklauso, dėliai io ir jų veiksmai
neišeina iš medžiaginio pasaulio ribų.?)

Šv. gi Raštas pasakoja tik kosmogoniją; čia visai nėra klau-
simo apie Dievo pradžią.

8) poemoje „Enuwna eliš“ matyt žemas politeizmas, o Šv.
Rašte prakilnus ir tobulas monoteizmas. .

Babiloniečių dievai nėra amžini, nes turi pradžią; jie kilę tie-
siog arba tarpiniukaujant kitiems dievams iš Apsu ir Tiamat (pir-
mykščio chaotiuio pasaulio stovio personilikacija). Be (o, babilo-
niečiai dievų vardais vadindavo ne tik gyvybę suteikiančias ir

1) Nikel, Minėt. veik. 51. 114 p., Hoberg, Babel und Bibel. 16 p.
2) Kirchner, Die babylonisiche Kosmogonie und der biblische Schėp-
fungs bericht. 9 p.

85

pasaulį tvarkančias dvasias, bet taipgi ir dvasias nelaimę nešan-
čias ir moraliai blogas. Taigi babiloniečių dievų supratime sujun-
gti du priešingi principai — dualizmas.!)

Iš io aišku, koks begalinis skirtumas yra tarp Pradž. ! ir ba-
biloniečių mito aukščiausiojo Dievo supratime.

Čia (babil. im.) dievai, iš materijos išsivystę, pasaulyje veikia ir
jo priklauso. Jų gyvenimas ir likimas ankšlai surištas su pasau-
liu; jiems gręsia pavojus; jie kovoja, kad sau gyvybę apsaugotų
ir valdžios įgautų.

Ten gi Pradž. 1 Dievas yra transcendentalus, nieko ne-
priklausąs principas, vienatinė visų daiktų priežastis, kuris daiktų
visumą savo nuožiūra tvarko ir valdo. Taigi-—gryniausias mono-
teizmas.

Evoliucijos iš politeizmo į monoteizmą prileisti negalima, nes
senovės politeizmas reikia suprasti kaipo pasaulio monizmas,
kuriuo dievai buvo tik viduj pasaulio veikėjai. Iš monizmo gi nėra
evoliucijos, bet priešingai atgaleivybė prie Šv. Rašto monoteizmo.?)

Tautos seniausiais laikais garbino maža dievų, tik paskiau
pasididino jų skaičius. Be to, izraelitai negalėjo evoliucijos keliu
pakilti prie monoteizmo. nes jų kaimynai su aukštesne kultūra, pav.
babiloniečiai ir aigiptiečioi, nepriėjo to paprastu keliu.

+) Pas babiloniečius pirmykštė materija yra amžina. Šven-
tajame gi Rašte —laike Dievo sutverta. Pradž. 1 išreikšta, kad Die-
vas buvo anksčiau už visa, kas yra, ir kad Jisai visa iš nieko su-
tvėrė, tuo tarpu kai babiloniečių mite materija piešiama kaipo
amžinas, patsai savyje esimą turįs, principas.

6) pagaliau Pradž. 1-me skyriuje pastebima sisteminga
turinio tvarka, kurios trūksta babiloniečių mite, būtent tenai die-
vai Anu ir Bel jau buvo prieš Marduką, kuris paskui sutvėrė
dangų ir žemę.

c) Šalia turinio ir tikslo lengva pastebėti skiriumas ir išori-
nėje išvaizdoje. Poema „Enuma eliš“ tai nepaprasta poezija, pilna
nuostabių vaizdelių ir nuotykių, kuo ir skiriasi nuo rimto, prakil-
naus, bet drauge ir paprasto Pradž. 1 aprašymo, 3)

1) Ten-pat 10 p.

2) Kirchuer, Die babylonische Kosmogonie und der biblische Schėp-
fungsbericht, 21 p.

3) Gunkel, Schopiung und Chaos, 118 p. Wel/kausen, Prolegomena,
311 p. ir iol.

= 37 —

2. Bendrai pabrėžę pamatinius skirtumus, dabar paeiliui
pasižiūrėkime į tas Gunkelio panašiąsias žymes. Jas aiškindami,
prisilaikysime Pradž. 1 minčių tvarkos:

a) Gunkelis išveda kosmogonijos chaosą turiniu ir
vardu iš babiloniečių mito. 5)

Mums atrodo, kad idėja apie pasaulio kilimą iš chaotinės
materijos nėra būtinai mitologinė. Gunkelis pats pripažino, kad
mito „Enuma eliš“ idėja apie chaosą yra kilusi iš gamtos paste-
bėjimų, būtent, metinių ir kasdieninių gamtos reiškinių; del ko
tad negalima pasakyti to paties apie kosmogonijos chaosą, O
būtinai išvesti jis iš babiloniečių mito?

Idėja apie pasaulio pradžią iš chaotinės materijos galima
išaiškinti laip pat panašumu (analogija), paimtu iš kitų daiktų,
pav. žmogus, norėdamas ką nors padaryti, reikalauja pirmykštės
netašytos žalios medžiagos, būtent, medžio, akmens, molio.

Šv. Rašto mintis tuomet tik būtų mitologinė, jeigu turėtų
žymių, kurios nekyla iš paprasto žmogaus samprotavimo. Tokios
gi yra randamos kaip tik priešingai — ne Pradž. !-me skyriuje,
o mite „Znuma eliš“ būtent: tenai chaosas nupieštas, kaipo
žmogus arba gyvulys, kuris kovoja su dievais; Mardukas jį nuvei-
kęs užmuša ir skelia pusiau.

Be to, abipusiai matyt didelis skirtumas, jokiu prigimtu vy-
stymusi neišaškinamas:

Ten chaosas yra amžinas, dievus tveriąs, jiems priešingas ir
su jais kovojąs; čia gi—Dievo sutvertas laike ir Jam klusnus.

Gunkelis ne tiktai chaoso turinį, bet ir jo vardą „tėhoim“
išveda iš babiloniečių „tiamat“.

Tačiau Gunkelis užmiršo, kad babiloniečių ir hebrajų kal-
bos priklauso prie tos pačios semitinės rūšies, dėliai ko ir galėjo
atsirasti vardo panašumas, pav. arabų kalboje chaosas vadinasi
taip pat panašiai „tihamat“.

oun (tehoin) pagaliau skiriasi nuo babiloniečių „tiamat“
tuo, kad visados reiškia vien „jūres“, o babil. „tiamat“ — jūrės
žmogaus arba gyvulio pavidalu (personifikacija). Kadangi tikroji
- žodžio reikšmė, logikos dėsniais remiantis, yra senesnė, negu
mitologinė, todel Šv. Rašto vardas, kaipo senesnis, negali būti iš-
vedamas iš jaunesnio mitologinio. Pradž. 1,2 112 (bohu) yra pa-
našus į žodį Bžou (bau) finikiečių kosmogonijoj, bet abejojama,

1) Sehėpfung und Chaos. 7. 115 p.

=88 =

ar tasai žodis yra auientingas, ues pas Euzebijų skaitome Bdoy,
(Baan) kas įokio panašumo šu VIA (Bohu) neturėlų. "

Tačiau net prileidus Bž2u (Bau)=— V2,(Bohu), dalyko išspren-
dimas nepasunkėja, nes B43v (Bau),matyt, buvo vartojamas įvar-
dinimo prasme, panašiai kaip Kolziz, Aiwv, Uėvoc etc. kurie pas
Sandiuniatkoną drauge su Bžzu (Bau) kaipo mitiniai asmens [-
gūruoja.

Protestantai!) savo nuomonei paremti nurodo kitus Šv. Rašto
tekstus, kur išskaičiuojamos baišenybės: Rahab, Levialtianu,
Behemoth, drakonas, pirmykštės juūreės ir tvirtina,
kad šie teksta: esą žuriši su Marduko mitu ir rodą, kad hebrajų
tradicija pareinanti nuo to mito.

Jie 5 aisakyti— užteks nurodyti, kad minėtieji vardai yra vi-
siškai svetimi babiloniečių mini, nes jame nieko panašu neran-
dame:. Kas dėl pačių baisenybių, galima pastebėti štai kas:

z) Rahab (Iz. 30, 7; 51, 9—10; Job. 9, 13; 26, 12; Ps. 89,
10 55.) anaipto! nėra jokia chaotinė baisenybė, bet, ką ir palšai
tekstas rodo, yra tik Aigipto pavadinimas, kurio išgriovimas reika-
lavo jėgos, panašios į Ja/vės jėgą, pasaulį betverianl.?)

5) Leviathan (Job. 3,8; 40, 25; 41, 26; Iz, 27, 1; Ps, 74,
1255.) yra ne kas kitas, kaip tik Nilo krokodilius, kuris, nors ir
žmonių neįveikiamas, yra Dižvo sutvertas. Autorius čia vaizdžiai
parodo žiiogaus silpiumą, palyginus jį sa Dievo visagališkumu.?)

Behemoth (Iz. 30,6; Ps. 68. 31; Job, 40, 19 ss), anot
Gankelio, taipgi esanti mitologinė baisenybė. Iš tiesų gi Job,
40,19-24 pažymėta, kad tai esąs hipopolamas, pradžioje Dievo
suivertas.*)

5) Dažnai pasitaikąs Šv. Rašte drakono vardas taipgi
nėra jokia mitinė baisenybė, kaip kad Gunkelis nano, bet visur
laikoma Dievo sutvėrimu, pav. Pradž. 1,21 ir Ps. 103, 26 aiškiai
pasakyta, kad Dievas sutvėręs drakoną.*) .

e) Pagaliau Gunkelis ir jo pasekėjai remia savo nuomonę
ir tais tekstais, kur kalbama apie pirmykštės jūrės (104,5-
9; 33,6-8; 65. 7 ss. Jer. 5, 22; 31, 35; Job. 38, 8-11 elc.), many-
dami čia esant babiloniečių milo liekanų.

Tačiau ir šis priekaištas, panašiai kaip ir aukščiau minėlie-

1) Gunkel (Ten pat 30 p. ir tol), Hominel Zimmer Delitzsh.

2, Kirchner, Min. veik., 28 p. ir tol.; Nikel.,- Gen. und Keit., 90 p. ir tol-;
Strack, Min. veik, 7 p.

5) Ten pat. 4) Ten pat. 5) Ten pat.

— 39 —

ji, yra nevykęs. Juk minėtosios Šv. Rašto vietos kalba apie tai,
kad pirmykštės jūres buvusios atskirtos nuo žemės paviršiaus ir
patalpintos joms paskirtoje vietoje. Be to, nerandame jokios žy-
mės neapykantos tarp jūrių ir Jahvės, kuris visuomet paduodamas,
kaipo ueaprėžtas visų daiktų Viešpais.

Taigi, visa trumpai suglaudus, pastebime, kaip inaža pagrin-
do turi kritikų su Gunkeliu pryšakyje teorija, išvedanti biblijos
pasakojimą iš babiloniečių mito.

b) Mitologijos liekaną užiinka Gunkelis tame. kad Pradž. 1
nėra pasakyla apie lamsybių sutvėrimą, kaip kad mite, kame
jos nupieštos kaipo amžiuos; toji mintis esanti svetima judaizmui,
kurio pažiūrą yra pažymėjęs Iz. 45, 7: „Aš Viešpats... kuris su-
tvėriau šviesą ir tamsybes“. Be to, Pradž. 1 autorius vengiąš
tamsybių pagyrimo.)

Tačiau Gunkelis nepastebėjo, kad ir Šv. Rašto kosmogoni-
joje yra mintis apie iamsybių sutvėrimą: juk pasakyta, kad pra-
džioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę, 0 sutvertoji žemė buvo
apsupta tamsybėmis (1, 1-2), todel drauge su žeme Dievas suivė-
rė ir tamsybes.

Izajas minėtoje vietoję piešia mintį poetiškai, vadinasi,
Dievas yra tamsybių sutvėrėjas, nes, pašalindamas šviesą, iuo pa-
čiu daro tamsybes. Pagaliau Šv. Raštas negiria tamsybių, grei-
čiausia, del lo, kad jos nesudaro pozityvios esybės, bet vien švie-
sos stoką. Žodžiu, tame aprašyme nematyti jokių mitologijos
ypalybių

c) Prie mitologinių žymių priskaito Gunkelis ir tai, kad
Dvasia sklendeno ant vandenų:*) mat, kitų tautų mitai, pav.
indų, aigiptiečių, fenikiečių, aprašo aisiradimą dvasios įtaka kiau-
šinio, iš kurio viršutinės pusės paskui kilo dangus, o iš apatinės
dalies žemė.

Bet iš vieno žodžio Nnanw» (Merachefeth) negalima išvesti,
kad Pradž. 1 mintis apie Dvasią esanti paimta iš kitų tautų mito-
loginių pasakojimų. Dalykas galima tuo išaškinti, kad Pradž. 1
rašytojas, norėdamas aiškiau nušviesti santykius tarp nemaiomos
Dvasios ir pirmykštės materijos, pasinaudojo vaizdu, paimtu iš
kasdieninio gyvenimo.?)

4) Chėpiung und Chaos, 8 p.
>) Ibid. 7-8 p.; Gen. 104 p.
3) Nikel, Min. veik., 73 p.

1

r

==

Antra vertus, tasai panašumas gražiai išaiškinamas bendru
kosmogonijos šaltiniu. Juk indų mitai nepareina nuo Šv. Rašto
arba poemos “Enuma eliš,“ tačiau ir tenai randama toji idėja. Tuo
būdu ji yra paimta iš bendro visoms kosmogonijoms šaltinio.

d) Toliau Gunkelis pastebi, kad Pradž. 1 Dievas tveria vi-
sagaliu žodžiu, taip pat Marduko mite Dievo žodžio galybė
yra labai iškelia (žiūr. IV plyt.)

Tačiau greta panašumo randame taip didelio skirtumo tarp
abiejų žodžių, jog visokia išvedamybė aipuola:

Žodis Šv. Rašte yra tik antropomorfinė Dievo valios išraiš-
ka. Dievo žodžio sėkmė anaiptol nepareina nuo jo ištarimo, bet
nuo Dievo valios išreiškimo, kas ir įvyko tą žodį ištarus. Taigi
valia, o ne žodis yra galutinoji ir vienatinė tvėrimo priežastis;
autorius savo aprašyme remiasi žmonių valios apsireiškimais, kuri
paprastai žodžiais išeina aikštėn./)

Marduko gi žodis, kuriuo išnyksta padėtas rūbas ir vėl iš
nauja atsiranda, greičiau. yra burtai, nes sėkmė išimtinai nuo iš-
tarimo pareina, *) dėliai ko gali kartais ir nepasisekti. Tuo rem-
damiesi dievai ir tiria Marduko galybę rūbu ir, bandymui nusise-
kus, labai džiaugiasi.

Be to, Marduko žodžio galybė yra apribota. Mardukas rei-
kalauja jau esamos materijos ir nesinaudoja žodžiu kovoje su

Tiamata.

Visa tai verste verčia atmesti Gunkelio nuomonę del gimi-
ningumo abiejų pasakojimų apie šį dalyką.

* e) Gunkelis ir jo šalininkai mato mitologijos žymę van-
denų atskyrime; tame esanti babiloniečių mito liekana apie
Marduko padarytąjį Tiamatos perskėlimą.

Tačiau šitas panašumas lengva išaiškinti kitokiu keliu, bū-
tent bendru senovės rytiečių supratimu, lyginai kaip tvirtumos,
šviesos prieš saulės sutvėrimą ir t. t. Ne tik babiloniečiai, aigip-
tiečiai, indai, persai, bet ir izraelitai, pav. Ps. 148,4 vaizduoda-
vosi sau vandenį aukštai ant tvirtumos, kuris puola aut žemės,
kada Dievas atveria dangaus užtvankas (Pradž. 7. 11; 4 Kar. 7,

2.19)
Tuo būdu panašumas atsirado bendrai pas įvairias tautas

iš išorinio gamtos reiškinių pastebėjimo.
f) Panašų priekaištą daro Gunkelis ir del to, kad ne Dievas

1) Nikel, Gen. u. Keil. 110; p. Kaulen, Der biblische Schėpiungsbericht
30 p. 2) Kirchner, Min. veik., 13 p.

setų is

sutvėrė žoles, bet žemė jas išželdino. Tačiau patsai Gunkelis
pridūria!, kad šilas aprašymas remiasi išoriniu stebėjimu, nes že-
mė išduoda augalus iš nauja kas pavasaris, taigi nėra reikalo
griebtis mitologijos išaiškinimui šito gamtos reiškinio.

Be to, kosmogonijos autorius pilnai neišlaiko skirtumo
tarp išsireiškinų: „žemė leišželdina“ ir „Dievas sutvėrė“, ką
matome vandens esybių sutvėrime (20 eil.), būtent: „vandens teiš-
duoda plaukiojančias gyvas esybes“, o (21 eil) paliepimo įvy-
kinime pasakyta: „Dievas sutvėrė“. Tai pat randame ir gyvulių
sutvėrime (24-25 eil).

g) Gunkelis atranda babiloniečių žvaigždžių kulto lie-
kanas dangaus žiburių paskyrime dienai ir nakčiai valdyti, laikui
nustatyti?)

Tačiau dangaus žiburių tikslas Pradž. 1 atatinka vien funk-
cijai, kurią saulė, mėnuo ir žvaigždės atlieka, nes iš tikrųjų jie
nustato laiką. Be lo, yra pamatinis skirtumas tarp abieju pusių,
būtent pas izraelitus jie turi vien pasaulinį paskyrimą, pas babi-
loniečius gi jie buvo laikomi pirmos eilės dievais.

Toliau Gunkelis išveda iš babiloniečių politeizmo tai, kad
šviesa Pradž. 1 atsiradus prieš dangaus žiburius, kaip kad poe-
moje „Enuma eliš“ šviesa pasirodo prieš Marduką, o žvaigždes
jau jisai sutveria; mat, šviesa priklausanti senesnėms dievų esy-
bėms, Mardukas gi, kaipo iš jaunųjų skaičiaus, atsiranda šviesai
jau tebesant.3)

Tačiau kosmogonijoje yra išreikšta anų laikų populeri idėja
apie šviesą, nepareinančią nuo saulės, pav. Jobo kn. 38,19. Pat-
sai Gunkelis antrame vėlybesniame savo veikale *) pripažįsta,
kad panašus šviesos supratimas buvo išsiplatinęs pas indus, grai-
kus, fenikiečius ir kitas tautas.

Šviesa iš kasdieninio patyrimo yra reikalinga gyvybei ir
tvarkai, todel susyk pradžioje autorius ją ir padėjo, o dangaus
Žiburiai priklauso prie sričių pagražinimo arba jų kariuomenės,
todel jie padėti antroje tridienėje.

"h) Žemės gyvulių sutvėrime Gunkelis randa abiejuose
aprašymuose panašią tvarką: naminiai, laukiniai, šliužai. *)

1) Schėp. u. Ch., 9 p.

2) Schėp. u. Ch. 9, 116. pp.
3) Ten pat 116. p. “
1) Genesis, 1910 105. p.

5) Sch, u. Ch. 116. p.

— 49

Tačiau mile „Enuma elis“, kiek jis yra žinomas iš iškaslų-
jų, bet kai kurių sugadintųjų plytelių, kaip tik nieko nekalbaina
apie žemės gvvulių sutvėrimą. Skyrium atrastoji nuolrupa, kuri
mini gyvulių sutvėrimą ir iš kurios Guukelis atpildo sugadintąją
mito vietą, nepriklauso poemai „Euwma eliš“, taigi panašumo
pamatas išyra.

i) Visą eilę mitologijos žymių randa Gunkelis žmogaus
sutvėrime.))

a) Dievas pavadintas vardu Elokim — daugiskaitoje,
kas prileidžiąs kitų dievų bendradarbiavimą ir tai esanti politeizmo
liekana.

Tačiau daugiskaita D*7?K (Elohim),buvo izraelitų vartojama
net tais laikais, kada jie, būdami karščiausi monoteizmo šalinin-
kai, tuo vardu tiktai vieną Dievą tevadindavo. Be to, nuo atradi-
mo Amarnos laiškų negalima ieškoti politeizmo žodyje „Elokim“,
nes laiške, rašytame iš Kanaano Aigipto karaliui, kreipiamasi į
faraoną, vieną asmenį, vardu „Elokim“?).

6) Tarinyje „padarykime“, taip pat. nėra politeizmo žymės,
ką tvirtina Gunkelis sų savo šalininkais ir ko klaidingumą ines
jau aukščiau esame įrodę; mat, nors autorius ir laikosi visame
Pradž. 1 aprašyme gryno monoteizmo, betgi nepermainė tarinio
į vienaskaitą.

+) Išsireiškimas „mūsų paveikslu“, pasak Gunkelio, priduo-
dąs Dievui kūno pavidalą.

Tačiau, anot garsiųjų egzegetų, pav. Hlobergo, Zapletalio,
Hummelauerio, Strack ir kitų, čia reikia suprasti dvasinis panašu-
mas. Dievas, būdamas gryna dvasia, negali turėti savybių, panašių
į žmogaus kūno savybes; iš kitos gi pusės nei augalai, nei gyvu-
liai nėra sutverti Dievo paveikslu, o tik žmogus, būtent del savo
charakteringos ypatybės,, kuri yra protas. Be to, babiloniečių kos-
mogonija, iš Berozo aprašymo, reiškia vidaus ir dvasios panašu-
mą ta mintimi, kad žmogus yra sutvertas iš žemės, sumaišytos
su Dievo krauju, nes „kraujas ryliečių buvo laikomas vieta,
kur ypatingai esti siela.

6) Palaiminimu suteiktoji žinonėms galia platintis ir valdyti
visus sutvėrimus, pasak Gunkelio, priklauso prie senesnių žymių,
vadinasi, yra svetimo kilimo.

3) Sch. u. Ch, 9-12 p.; Genesis, 111 p.
2) Zapletal, min. veik. 46. p.

=—-44- —

Atsakome, kad izraelitai viską kreipdavo prie Dievo ir viską
iš jo išvesdavo,!) iodel ši 1dėja buvo jų tikra nuosavybė, kaip ir
perėjusi į jų kraują; taigi nereikia ieškoti jos kilimo svetur. Pa-
galiau nėra stabmeldžių kosmogonijose panašios minties apie
suteikimą ko nors palaiminimu.

k) Mitologinę žymę Gunkelis mato ir tame, kad žmonėms
ir gyvuliaus žolynai yra paskirti kaipo maistas. Gunkelis randa
čionai liekaną seno mito apie pirmykščių laikų ramybę (de aurea
aelate); toji pasaka eganti pakartota pas Izają 11, 6-9, kame pra-
našas piešiu teisybės ir ramumo laikus, kada vilkas gyvena su
avinėliu, lsmpardas guli drauge st ožiuku, liūtas su avimi.

Tiesa, stabineldžių inituose, pav. romėnų?), graikų, persų,
prie pirmykščių laikų laimės pridera ramumas visoje gamtoje, kai
žmonės ir gyvuliai nekovodavę tarp savęs, bet gyvi buvę tuo, ką
gamta jiems suleikdavusi.

Taigi tarp tų mitų ir kosmogonijos būtų bent kiek panašu-
mo, jeigu Pradž. 1, 29 mėsa būtų buvusi uždrausta valgyti. Ta-
čiau aukščiau ėsamne matę, kad ienai nėra to užgynimo: juk žmo-
gui buvo suteiktas pilnas valdymas žemės ir visų gyvulių, todel
galėjo juos užinušti ir valgyt. Be to, gyvulių dalijimas į nesutep-
tuosius ir suteptuosius Pradž. 7,2 rodo, kad žmonės valgė mėsą.

Antra, minėtasis Izajo tekstas yra poetingas; jam gerai tinka
melalorinis aiškinimas, būlent: suspaustąjam Izraeliui pranašas
žada ramius laikus, kada net gainta vaizduoja pilną ramybę.

“ I) Gunkelis užtinka mitologinę žymę tame, kad po kiekvie-
no sutverto daikto padėtas pagyrimas; ši aplinkybė įgyjanti
tikros reikšmės tik per Marduko mitą, nes babiloniečių poema
iškelia Marduko malonę, kad jis užmušęs baisenybę Tiamatą
ir gutvėręs gerą pasaulį. Bę to, sulvėrimų pagyrime esąs žymius
antropomoriizmas, vadinasi, galėję būti ir nepasisekimo, nes,Dievas
apžiūri kiekvieną sutverlą daiktą ir išranda juos esant gerus,
būtent nusisekusius.

Tačiau didelis skirtumas yra tarp abiejų pusių. Tiesa, poe-
moje „Zmuna eliš“ Mardukas yra garbinamas už garsius darbus,
bet pasaulis arba sutvertieji daiktai nėra giriami.

Antra, Marduko pergalė nebuvo pilna, nes jam visuomet
gresė nugalėtosios Tiamatos (priešingos chaotinės jėgos) kerštas,

1) Nikel, min. veik. 80. p.
2) Ovidius, Metamorph., 15, 96 ir tol.

44

tuo tarpu kai Pradž. 1 nieko panašu nerandame: čia Dievas vi-
sa randa tobula, Jojo mintims pilniausiai atatinkama.

Gunkelio prileidimas apie nepasisekimą nesutinka su Pradž.
1 kontekstu, nes Dievas sutvėrė visus daiktus vien žodžiu, be
kovos, niekam nesipriešinant, taigi negali būti kalbos apie ne-
pasisekimą. Šv. Rašto autorius sutvėrimų pagyrime turėjo prieš
akis moralinį tikslą, nes tuomet drauge su babiloniečių kultūra
skverbėsi į kai kuriuos izraelitų visuomenės sluogsnius pesimisti-
nės mintys. Einant babiloniečių dualizmu blogumas nuo pradžios
esąs pasaulyje; taigi įkvėptasis rašytojas, priešais statydamas su-
tvėrimų gerumą ir tikslingumą, pabrėžia, kad visi daiktai, Dievo
sutverti, yra geri ir tikslui pritaikinti. Tuo būdu jis stengiasi ne-
tiesioginiu keliu išgriauti jų pesimistines idėjas.

m) Pagaliau Dievo poilsis po darbo septintąją dieną,
Gunkelio nuomone, neatatinkąs žydų supratimui, taigi esąs paim-
tas iš senovės padavimo. Į tai atsakome:

Pirmiausia, nėra įrodyta, kad Dievo poilsis septintąją die-
ną prieštarauja žydų nuomonei: juk Dievas veikia Senajame Įsia-
tyme taip pat po pasaulio sutvėrimo, nes laiko sutvertus daik-
tus ir juos veda prie paskirtojo tikslo, bet drauge ir ilsisi, nes
nebetveria naujų rūšių. Čia reikia neužmiršti skirtumo tarp veiki-
mo ir tvėrimo.!)

Su Dievo poilsiu jungiasi „šabato h2V (Pradž.2, 3) įstei-
gimas, kurio kilimą Gunkelis*) ir jo sėbrai, pav. Delitsdhas, Jere-
mijas, Sdiraderis, Zimmernas ir kiti išveda iš Babilonijos.

Tačiau panašumo abipusiai iš tikrųjų nesimato.

Kas yra babiloniečių „šapattu,“ parodo 32 plytelė IV
tomo veik. „The Cuneiform Inscription of Western Asia“ Lon-
don I891; ji paduoda įsakymus, kaip elgtis 7, 14, 19, 21 ir 28
dienąs El ul 3) mėnesio; 33-ioje plytelėje yra panašus tekstas, lie-
čiąs Arahsa mu (Marchešvan) *) mėnesį. Taigi tekstas pažymi

darbus, nuo kurių reikia tomis dienomis susiturėti: „Didelių tau- |

tų ganytojas *) neprivalo valgyt mėsos, keptos ant anglių, nei
ko kito, sutaisyto su tumuru. Neprivalo mainyt marškinių. Nega-

1) Aikel, Min. veik., 83 p.; 2) Sch. u. Ch., 13 p. ir tol. 119; Genesis,
115 p. ir tol.

3) VI mėnuo, maž daug nuo rugpiūčio vidurio iki rugsėjo pusės.

4) VIII mėnuo, nuo spalių iki lapkričio vidurio.

5) Karalius. |

45

li vilktis švariu rūbu, Neprivalo deginti aukų. Karalius negali va-
žiuoti vežimu. Neprivalo elgtis žiauriai. Burtininkas neturi burti
slapioje vietoje. Gydylojas neprivalo dėti savo rankos ant ligo-
nio. Toji diena netinka kokiam planui įvykinti. Karalius naktį
turi deginti aukas didiems dievams, turi atiduoti savo dovaną:
tuomet jo maldos patiks dievams.

Iš to matome, kad toji diena pas babiloniečius buvo pas-
ninko ir atgailos diena, o ne linksma ir iškilminga, kaip pas
izraelitus. Be to, babiloniečių dienos buvo grieštai nustatytos
mėnesio eigoje ir dėliai to pareidavo nuo mėnulio atmainų, tuo
tarpu kai izraelitų subata buvo švenčiama visada tą pačią septin-
tąją dieną.!)

Taigi trumpai suglaudus:

a) Izraeliių subata yra kiekviena septintoji diena
nuo paskutinės praėjusios, ir ši tvarka buvo laikoma neaisižvel-
giant nei į mėnesius, nei į metus. Babiloniečiai gi švęsdavo 7, 14,
21, 28-4 ir dar 19-4 kiekvieno mėnesio dieną.

B) Subatos dienos buvo pas izraelitus džiaugsmo
dienos, pas babiloniečius gi — blogos ir nelaimingos, kuriose
nei karalius, nei kunigas, nei gydytojas negalėjo eiti savo pareigų

+) Subatomis žydai daugiau aukodavo negu šiokiomis die-
nomis; tuo tarpu babiloniečiams visai buvo uždrausta tą dieną
aukoti.

3) Senojo Įstatymo subata visada buvo poilsio diena, „babi-
loniečių gi minėtosios dienos buvo darbo dienos.*)

Be to, jaunesnieji kritikai, pav. Strackas abejoja, ar iš tikrųjų
tos babiloniečių dienos buvo „Š apattu“ vadinamos, kiti gi, kaip
Pinches, Zimimernas, Delitsdias, mano, kad tuo vardu buvo pava-
dinta tik 15-0ji mėnesio diena (sa-patti=— vidurinė mėnesio diena).

Taigi, palyginę izraelitų subatą su minėtosiomis babilonie-
čių dienomis, galėjome pastebėti, koks begalinis skirtumas yra
tarp abiejų, taip, kad babiloniečių dienos jokiu būdu negalėjo
būti izraelitų subatos pavyždžiu.

Į klausimą, kada gi buvo subata įsteigta ir nuo kada žmo-
nės ją pradėjo švęsti, veik visi izraelitai atsako, kad tai siekią
pačią žmonijos pradžią, ir kad Adomas ir kiti palriarkai jau šven-
tę šią dicną. Šios nuomonės teisingumą, rodos, patvirtina ir Šv.

3) Jeremias, Das Alte Testament im Lichte des Alten Orenisž, 184 p.
2) Hoberg, Babel und Bibel, 24 p.

— 46 —

Raštas: nes Mozė, liepdainas švęsti subatą, matyt, ne naują įsa-
kymą duoda, o tik jau žinoma primena; be to, dalykas aiškėja iš
tos Šv. Rašto vietos, kur kalbama apie manos rinkimą, kuri šeš-
tąją dieną būdavo renkama dviguboje kiekybėje, nes subatoje
nekrisdavo ant žemės.')

3). Ikišiol gvildenome paeiliui panašumus tarp abiejų kos-

I įmogonijų, imdami tiktai paralelias vietas L. y. tik tuos tekstus,
įkurie randami ir biblinėje kosmogonijoje ir babiloniečių mite, ir
pastebėjome žymų tarp abiejų pasakojimų skirtumą.

Bet skirtumas tarp jų dar padidėja, peržiūrėjus abiejų kos-
mogonijų žymes. Tai mes ir ailiksine šioje 3-ioje atsakymo Gun-
keliui dalyje.

a) DapUomečių mite randame žymių, kurių visiškai nėra
Pradž. 1:

2) Fantastinės prozopopėjos, t. y. dramatinis gam-
tos reiškinių vaidinimas ir gamtos jėgų personilikacija, kurios
piešiamos kaipo kalbančios, veikiančios.

Dievai čia tarp: savęs barasi, bijosi Tiamalos ir susirinkę iš-
sigeria.

8) Dievų kova, kuri turi didelės reikšmės babiloniečių
kosmogonijoj, nes Mardukas, tik nugalėjęs Tiamatą, gali sutverti
pasaulį. Kovai jis pasiruošia, bet nėra pergalės tikras.

1) Babiloniečių mitas rodo vietinę spalvą ir atvaizduoja
politiniuūsįvykius.

Nė vienos iš šių minėtųjų žymių negalime pastebėti bibli-
niame pasakojime.

b) Pasakojimas Pradž. 1 turi žymių, kurių trūksta babilonie-

“ čių mitui:

a) Dievas sutvėrė pasaulį išnieko, kas išreikšta

hebrajiškai veiksmažodžiu £92 (bara) ir del kurio reikšmės, bū-
"tent „tverti iš nieko,“ sutinka visi katalikų egzegetai.

Racionalištai, pav. Holzingeris,*) Wellkausenas 3) Dillmanas*)
ir kiti, bando neigti katalikų aiškinimą. Kitaip skaitydami žodį
x. būtent „bero,“ jie stengiasi įrodyti, kad Pradž. 1 jokios kal-

1) Flunck, Expositio in Genesim, II 95 p.
2) Genesis, 2 p.

3) Prolegomena 321. 411 p.

+) Genesis, 17 p. ir tol,

BS

bos nesama apie tvėrimą pilna to žodžio prasme, o tik apie pa-
darymą daiktų iš jau esamos medžiagos.

Savo tvirtinimams įrodyti jie šiaip argumentuoja:!)

ax) Žydams buvus visai nežinoma idėja apie tvėrimą iš
nieko.

33) Senovės nuomone pasaulis esąs sutvertas iš žuogpycs 04
(Amortos hyle), Išminties 11,18- beformės materijos,
kuri Pradž. 1,2 vadinasi VM YIN (tohu vabohu — tyra ir tuščia).

11) Antrajame, pasak Wellhausėno, aprašyme apie pasau-
lio sutvėrimą, kuris priklausąs prie lahvistinio šaltinio vietoje
XM (bara) yra vartojamas ZVY (asa, padarė) Pradž. 2,4 ir 8“
(jassar, formavo) Pradž. 2,8; be to Kunigų dokumente žodžiai
RM (bara) ir 2W3 (asa) vartojami mišriai. Pradž. 1,21. 25-27.

68) Pirmykštė veiksinažodžio X32 (bara) reikšmė etimologiš-
kai esanti „kirto.“

Atsakome į priekaištus:

+2) Šv. Rašte yra vietų, priešingų racionalistų tvirtinimui,
būk tvėrimas iš nieko buvęs žydams nežinomas. Taip, 2 Makab.
7, 28 motina kalbina jauniausiąjį sūnų prie drąsios mirties: „Ir
supraski, kad iš nieko Dievas sutvėrė juos“ (būtent, dangų, žemę
ir visus daiktus). Tuos žodžius ištarė moteris, kilusi iš liaudies;
laigi ši idėja lurėjo būti žinoma žydams kur kas ankščiau prieš
Makabėjų periodą, nes -iuo metu jau buvo pasiekusi plačią
liaudį. :

Kadangi, pasak Wellhauseno ir jo šalininkų, Pradž. 1 sky-
rius priklausąs prie Kunigų kodekso (P.), parašyto būk penktame
šimimetyje prieš Krisių, ir šio dokumento autorius buvo be abejo
mokytas vyras, todel pačių racionalistų įrankiu pasinaudojus, ga-
lima išvesti, kad jis turėjo žinoti idėją tvėrimo iš nieko, kurią
kiek vėliau jau liaudis skelbia.

Juo labiau priekaištas yra be pamato, kad pėdsakai minties:
„sutverti iš nieko“ randai yra pas žydų kaimynus žiloje
senovėje, pavyzdžiui, viename iš seniausių aigiptiečių milų pasa-
kyla, kad pasaulis sutvertas tik dievų žodžiu; babiloniečių gi
poemoje. „Enuma eliš“ pats Mardukas parodo savo galybę tuo,
kad rūbas jo žodžiu išnyksta ir vel atsiranda. Tiesa, čionai kal-
bama ne apie pasaulį, tačiau sutvėrimo iš nieko mintis spindi -
bent miniatūroje.

1) Zapleta!, Min. veik, 21-25 p.

*

es

88) Toji čpopėos 61 (amortos hyle) yra filosofinis Plato-
no terminas, tačiau kitokia prasme vartoja jį Išminties kn. auto-
rius, būtent pradžioje 1, 14 tiksliai yra pasakęs, kad Dievas sutvėrė
visa: „Ėxwuosv y6p eic t0 sivai T4 TėvTA“, taigi ir pačią materiją;
niekur visoje knygoje nemini, kad ji buvo nesutverta arba amži-
na. Pagaliau kontekstas rodo, kad 11, 18 kalbama apie tvėrimą,
kurį teologai vadina antruoju (creatio secunda), būtent formaciją.

Pradž. 1, 2 žodžiais WM1 Wn (tohu vabėhu) išreikšta pir-
mykštė beformė materija, bet taip pat nepasakyta. kad ji buvusi

amžina.
Pradž. autorius išveda Dievą, kaipo vienatinę pasaulio ir

visų sutvėrimų, priežastį ir dėliai to nesutvertos ir amžinos male-
rijos supratimas yra visiškai jam svetimas.

11) Mišrus vartojimas *92 (bara; — sulvėrė) ir AwY (asa—
padarė) Pradž. 1, 21.25 26. 27 dar neįrodo, kad pirmasai neturėtų
reikšmės „tverti iš nieko,“ nes autorius galėjo padėti pla-
čiau žinomąjį veiksmažodį „asa“ į vietą specilinio „bara“ tose
vietose, kuriose nebuvo pavojaus sumaišyti mintį. Kad minėtųjų
žodžių prasmė išliko nesupainiota biblinėje kosmogonijoje, gana
aiškiai įrodo Pradž. 2, 3, kur pasakyta, kad Dievas ilsėjosi po
viso darbo, kurį buvo „sutvėręs ir padaręs“.

Dar aiškiau skirtumas tarp tųdviejų žodžių iškeltas Pradž. 2,
8 žmogaus kūno tvėrime. Čia pavartotas veiksmažodis. „jussar,“
nes pasakyla, kad jis buvo padarytas iš žemės molio, 0 ne iš
nieko.

68) Žodžio reikšmė yra apribojama ne vien etimologija, bet
ir kalbos papročiu (usus loguendi). Juk pirmykštė reikšmė kai
kurių žodžių. paimta nuo apčiuopiamųjų daikių, ilgainiui įgijo
ir dvasios reikšmės, pav. veiksmažodis „tverti“ vokiečių kalboje
—schaffen —yra kilęs iš šakuies oxėxvey (skaptein) — skaptuoti.

Iš tų keturių priekaištų matome, kaip smarkiai puola mi-
nėtieji kritikai hebrajiškąjį žodį „bara“, nes juo yra pavadinta
tvėrimo iš nieko paslaptis, kurios racionalistai labai neapkenčia.

8) Šv. Rašto kosmogonijoje yra trys dalijimai, būteni
šviesos nuo tamsybių, viršutinių vaudenų nuo apatinių, marių

nuo sausumos. Pirmasai ir lrečiasai neturi nieko panašu babilo-.

niečių mite. Taipgi ir antrasai ne būtinai eina iš babiloniečių

poemos, nes jisai lengva išaiškinti bendromis populeriomis tų

laikų gamtos idėjomis.

1) Die altorientalischen Denkmėler und das A. T., 19 p

r—————

pe JA

+) Šv. Rašto kosmogonijoje randame sistemingą sutverių daik-
tų į šešias dienas ir dvi trdieni išskirstymą, po kurių eina
šabatas, ko nėra stabmeldžių mituose, kame trūksta panašaus
dalijimo. Hormmelio nuomonė, kad biblinė kosmogonija kilus
iš chaldėjinio mito, neturi jokio mokslinio pagrindo, kadangi se-
nosios Chaldėjos padavimų liekanos nepasiekė mūsų laikų — ką ir
patsai Hommelis pripažįsta —ir negali būti atnaujintos.

3) Pagaliau Šv. Raštas dėsto pamatinės tikėjimo ir do-
ros idėjas. Minėtųjų žymių nei panašumo nepastebime babi-
loniečių mite ir dėliai to tvirtinimas, kad Pradž. 1 autorius pa-
sinaudojęs tuo mitu, neturi jokio rimto pagrindo.

Taigi, pirma, iš pamatinių skirtumų tarp Šv. Rašto
kosmogonijos ir babiloniečių mito „Enuma eliš“ išvedimo, ant -
ra, iš Gunkelio tecrijos nagrinėjimo ir, trečia, iš atskirų kiek-
vienos kosmogonijos ypatybių nurodymo matome, kad Pradž. |
idėjos, sulyginus su babiloniečių mitu, esti arba diametraliai prie-
šingos, pav., monoteizmas ir politeizmas, sutverta ir amžina mate-
rija, arba griežtai skirtinos, pav., dangaus kūnai.

Todel, nežiūrint atskirų išorinių panašumų, matyt dide-
lio esminio skirtumo, kuris verčia Šv. Rašto kosmogonijai pripa-
žinti kitokį kilimą, negu iš mito „Enuma eliš.“

4, Mūsų išvada, ketvirta, dar sustiprėja, jeigu pažvelgsi-
me į kitų rytiečių kosmogonijas, kur rasime tokių žymių, kurias
Gunkelis steugėsi išvesti iš babiloniečių mito, bet kurios, visų
nuomone, tikrai nepriklauso poemai „Enuma eliš.“ Tokių žymių
užtinkame: '

a) Aigiptiečių tradicijose, kur randama chaoso idėja, iš kurio,
dvasiai veikiant, išsivysto pasaulis. Kai kur galime rasti net tvė-
rimą žodžiu, tik čia žodis imamas medžiagine ir fizine prasme.

b) Pas fenikiečius, kur taipgi manyta, kad šlyninis chaosas
- esąs visų daiktų pradžia. Čia irgi nėra svetima idėja pasaulinio
kiaušinio ir žmonių giminės is vienos poros išsivystymo.

c) Indų mituose, kame aprašomi pasaulio pradžioje buvu-
sieji vandens ir tamsybės. Dvasios įtaka atsiradęs kiaušinis,
kurį Brahma perskėlęs į dvi dali ir padaręs dangų ir žemę.

d) Pas graikus, kur chaosas ir tamsybės buvo laikomos dai-
klų pradžia.

e) Pagaliau ir persų kosmogonijoje su jos šešiais periodais,
taip primenančiais biblinio pasakojimo šešiadienę.

Iš visa tai eina, kad Gunkelio iškeliųjų žymių tėvynės ne-

4*

— 50 —

reikia būtinai ieškoti Babilonijos žemėje, bet panašumas galima ir
iš kitur išvesti, būteni, iš bendro visoms kosmogonijoms šaltinio,
iš ko aiškėja bendrosios kosmogonijos ypatybės ir tų tautų, ku-
rios gyveno toli viena nuo kitos ir dėliai to neturėjo tarp savęs
jokių santykių. Taigi lieka išaiškinti tasai bendrasis kosmogoni-
jų šaltinis.

E. ŠV. RAŠTO KOSMOGONIJOS
KILIMAS IR PANAŠIOS ŽYMĖS
SU BABILONIEČIŲ MITU.

1. Sekdami izraelitų istorija, pastebime neaukštą, sulyginti su
kaimynais, jų kūltūros laipsnį, pamėgimą pasisavinti idėjas labiau
apšviestų tautų, pav., aigiptiečių, babiloniečių, fenikiečių, ir paliu-
kimą garbinti stabmeldžių kaimynų dievaičius. Iš kitos pusės, ran-
dame jų kosmogonijose prakilniausias tikėjimo idėjas ir tai lai-
kais, kada puslaukinė izraelitų minia mokėjo tik murmėt ir kilti
prieš savo vadą Mozę.

Tos idėjos labai skiriasi nuo religinių minčių kaimynų, būda-
mos nepalyginamai tobulesnės už išlavintųjų babiloniečių ir aigip-
tiečių politeiziną. Taigi, atsižvelgus į izraelitų žemą kultūros laip-
snį, jos negalėjo būti vaisius prigimtos jų filosolijos arba padaras
žmogaus spekulecijos. Šv. Rasto kosmogonijos monoteizmo
negalima išaiškini evoliucijos keliu iš politeizmo, nes istorijai
liudijant, nei babiloniečiai su turtinga kyliaraščių literatūra, nei
aigiptiečiai su jeroglifais, nei kitos tautos nepakilo iki monote-
izmo, juo labiau mažai apsišvietę izraelitai, turėdami santykių su
stabmeldžiais, negalėjo prigimtomis jėgomis nuvalyti jų mitų nuo
politeizmo ir įdėti į juos prakilnų mokslą apie vieną Dievą.

Todel šalia prigimio proto, šalia gamtos reiškinių pastebė-
jimo, Šv. Rašto kosmogonijoje reikia pripažinti antgamtinis žmo-
nių pamokymas apie Dievą ir jo santykius su pasauliu, vadinasi,
religinių minčių Pradž. 1 kilimas reikia vesti ne iš kur kitur, kaip
tik iš antgamtinio Dievo apreiškimo.

Šį šaltinį matome senovėje ne vien pas izraelitus, bet jo
liekanų užtinkame ir pas kitas tautas, pav., indų ir aigiptiečių ku-
nigai, aiškindami žmonėms mitus ir tikėjimo papročius, juos iš-
vesdavo iš dievų pamokymo; net Platonas mini, kad žmonija
kadaise buvusi dievų išmokyta, todel bočių pasakų negalima esą
niekinti. Tuo bendru kosmogonijų šaltiniu aiškėja panašios tarp
jų Žymės.

— 52 —

2. Kai kurios panašios žymės kosinogonijose atsirado iš
bendrų kosmologinių idėjų, kurios tais laikais buvo
rytuose, pav., šviesos uepareinamybė nuo saulės, apatiniai ir vir-
šutiniai vandens, tvirtuma, laikanti viršutinius vandenis, kurie, tik
Dievui atidarius duris ir langus, lyja žemėn ir t. L.

3. Kitos Šv. Rašto kosmogonijos žymės, paviršium panašios
į babiloniečių mitus, reikia aiškinti apologetiniu tikslu.

Įkvėptasis rašytojas stengiasi atitaisyti klaidingas idėjas savo
tautiečių tarpe. Pas izraelitų kaimynus saulė, mėnulis ir žvaigž-
dės buva garbinamos dievais; net gyvuliai ir žolės rytuose turėjo
savo garbintojų.!) Taigi Pradž. L autorius tiksliai pabrėžė, kad visa
tai yra vien Dievo sutvėrimai. Be to, rytuose buvo vartojama tuo
metu išsireiškimų, kurie buvo tapę žermini tedinici?) del semitų
kalbų giminingumo ir įgiję pas izraelitų kaimynus mitologinės
reikšmės, pav. tiamata, babiloniečių mitologijos moteriška
esybė, su kuria kovojo šviesos dievas Mardukas, o Pradž. 1—
tehom, reiškianti chaotinę materiją; kilose kosmogonijose kal-
bama apie pasaulio kiaušinį ir perinčią jį dvasią, o Pradž. 1 rašy-
tojas mini vien Dvasios sklendenimą ant pirmykštės materijos,
norėdamas pažymėti, kad Dievo galybė nuo pradžios visagališkai
valdė chaosą, pasiryžusi jį tvarkyti.

Taigi Pradž. 1 autorius, pasigaudamas tokių ISSEFEISĖIGIŲ apo-
logetiniu tikslu, priduoda jiems tikros reikšmės.

4. Įkveptasis rašytojas aprėdė tąsias prakilnias tikėjimo mintis
literatūros forma, religiniam tikslui pritaikinta. Ši darbo da-
lis, būtent aiskiri išsireiškimai, kai kurių atsitikimų aprašymas, kai-
po autoriaus proto vaisius, galėjo pareiti nuo laiko ir vietos ap-
linkybių. Su Šv. Rašto įkvėpimu sutinka, kad autorius galėjo nau-
dotis įvairios literatūros šaltiniais, norėdamas tinkamai išreikšti ir
priiaikinti savo laiko žmonėms aukštas šventas mintis; taip darė,
pav. Karalių ir Makabėjų knygų rašytojai, naudodamiesi pasauli-
niais šaltiniais.

Taigi šie literatū os rėmai kosmogonijoje, po nesenai atrastų
Amarnoje minėtųjų laiškų, įgauna naujos šviesos. Tie laiškai pa-
rašyti babiloniečių kalba, kyliaraščių raidėmis, rodo, kad babilo-
niečių kalba apie 1400 m. prieš Kristų plačiai buvo vartoja-
ma rytuose, nes Kanaano miestų valdovai, būdami po Aigipto

1) Zapietai, Der Tolemismus und die Religion Israels, 49 p. ir tol.
2) Zapletal, Der Schūpfungsbericht, 105-106 p.

valdžia, rašo Faraonams ne aigiptiečių. bet babiloniečių kalba.
Mokydamiesi babiloniškai, jie turėjo progos susipažinti su babi-
loniečių mitais; net atrasta Amarnos laiškuose krestomatijos arba
vadovėliai babiloniečių kalbai išmokti, kame yra idėtos ir mitų
nuotrupos.

Šalia kalbos ir babiloniečių kultūra darė didelės įtakos kai-
mynams. Kasdieninis Syrijos ir Kauaano gyvenimas daugeliu
daiktų buvo panašus į Asyrijos, pav. rūbų spalva, dryžiai, namų
baldai, indai, tarnai, prabanga ir L. t.))

Drauge su babiloniečių kalba ir papročiais platinosi Kana-
ano šalyje jų tikėjimo idėjos, net kai kurie babiloniečių dievai
buvo garbinami Kanaane?)

Izraelitai, apėmę Kanaaną, susipažino su babiloniečių kul-
tūra ir kalba, iš dalies pas fenikiečius arba patys nuolatiniais
tiesioginiais santykiais su babiloniečiais; matome juos vartojant
babiloniečių mastus, svarus, pinigus, metų mėnesius;?j izraelitai
kaip ir babiloniečiai, nešiojo lazdą ir žiedą su antspaudu ir t. t.

Drauge su babiloniečių kalba ir kultūra izraelitai susipa-
žino laip pat ir su babiloniečių idėjomis; jiems turėjo būti žino-
ma babiloniečių poema apie sutvėrimą, tvaną ir kiti svarbiausi
veikalai.*)

Žemesnės kultūros izraelitų tauta, susidurdama su labiau
apsišvietusiais babiloniečiais, perėmė iš jų įvairių išsireiškimų ir
minčių, kuriuos ir vartodavo kasdieniniame gyvenime; taigi
įkvėptasai autorius, norėdamas, kad jį skaitytojai suprastų, vartoja
liaudžiai suprantamų išsireiškimų ir minčių, kurios galėjo atsiras-
ti arba tam tikros reikšmės įgyti per babiloniečių įtaką.

Iš to išeina, kad Šv. Rašto kosmogonija, nors yra vienati-
nė pamatinėinis tikėjimo idėjomis, tačiau literatūros formos alžvil-
giu tapo panaši į kitas. Šią dalį įkvėptasai autorius galėjo sem-
ti iš populerių idėjų ir poetinių aiškinimų apie sutvėrimą, kaip
ir kitų šventų knygų rašytojai, kurie naudojosi šaltiniais, nes Die-
vo išminčiai neprieštarauja, jeigu šv. knygų autorius, norėdamas,
kad jo paduotosios idėjos geriau prigytų, parenka išsireiškimų ir

11 Maspero, Histoire ancienne des peūples de I'orient clasigue, t II., 153 p.
?) Ten pat, 154 p. ir tol.

2) Benziuger, Hebrūische Archūologie,? 188 p. ir tol. 81.

4) Gressmann, Die Ausgrabungen in Palastina und das A. T., 15 p.

BA

vaizdų, prie kurių buvo pripratę izraelitai,!) žinoma, tuos išsireiš-
kimus nuvalęs ir pataisęs, kur buvo prasilenkia su tiesa.

5. Tuo būdu aiškėja kosmogouijų panašumo priežastis; skir—
tumai gi yra iš to kilę, kad pirmykštis apreikštasis šaltinis p a-
davimo keliu ėjo iš kartos į kartą. Įvairios tautos, pritaikinda -
mos jį savo tikėjimo idėjoms. laiko sąlygoms ir papročiams, ša-
lies klimatui, mainė šiek tiek turinio ypatybes. Tuo būdu atsir:-
do skirtumų tarp kosmogonijų: pav., padavimo įtaka yra pastebi-
ma Berozo aprašyme, kuriame gamtos reiškiniai nupiešti alego-
ringai, būtent, babiloniečiai tuo metu jau buvo pernešę į kos-
mogoniją žemės išvaizdą žiemos ir pavasario metu, kovą gam-
tos jėgų, ištikus audrai, —ir politinį Babilonijos stovį.

Pradž. 1 autorius, Dievo įkvėptas ir apšviestas, užrašė pir-
mykštį apreiškimą, išskyręs jį iš klaidingų kaimyninių tautų tra-
dicijų, panašiai kaip Naujajame Įstatyme šv. Jonas pastatė savo
evangeliją kaipo priešpriešį klaidingiems eretikų mokslams.

Jam nesunku buvo tai padaryti, nes padavimas tyriau išli-
ko pas izraelitus, kaipo pas išrinktąją Dievo tautą.

Taip dalyką išaiškinus, kosmogonijų giminingumo proble-
ma aiškėja. Šį mūsų paduotąjį sprendimą gina daugelis naujųjų
"egzegetų, kaip antai: Hobergas,*) Nikelis 3) Hummelaueris>) Kirda-
neris, 5) Hetzenaueris, $) Strackas 7) ir kiti.

Prigimtas žmogaus protas ir patyrimas—vieni neužtenka
taip kilnioms moanoteistinėms idėjoms išaiškinti, nes, kaip minė-
jome, istorijai liudijant, net kultūringiausios tautos neįstengė pri-
gimtomis priemonėmis pakilti prie tų aukštųjų religinių idėjų.

6. Pagaliau Šv. Rašto kosmogonijai suprasti reikia neužmir-
šti tam tikro jos plano, ktirio niekur kitur stabmeldžių
mituose nėra.

Įkvėptasai rašytojas, pasakodamas, kad Dievas sutvėrė pa-
saulį ir visus daiktus, padalijo tai į „srilis ir jų kariuomenes“ ir
išdėstė sutvėrimo darbą į šešias savaitės dienas, o septintąją nu-

1) Lagrange, Hexameron, 405-407 p.

2) Genesis, 1 p. ir tol.

3) Minėt. veik, IO p. ir tol., 260 p. ir tol.
4) Minėt. veik, 79 p. ir tol..

5) Minėt. veik., 58 p.

6) Commentarius in I. Gen., 34-35 p.

7) Minėt, veik, 5 p.

= 58

piešė Dievą švenčiant šabatą—prigiinties dėsniais nustatytą ir
Dievo pašvęstą poilsio dieną.

Šis padalijimas kaip ir aptemdo pačią kosmogoniją; kai ku-
rios jos dalys mums atrodo sunkiai suprantamos, tačiau nereikia
pamiršti, kad tūkstančiai metų mus skiria nuo Šv Rašto kosmo-
gonijos sustatymo. Visai kitaip dalykas atrodė izraelitams, Pradž.
1 bendralaikiams, nes jie, skaitydami pasakojimą, suprasdavo ne
tik pagrindinę idėją, ten sistemingai išdėstytą, bet ir nerasdavo
keblumų atskiroms jos dalims ir smulkmenoms suimti, kurios
anose sąlygose buvo visiems prieinamos. !)

) Biblinės komisijos dekretą iš 1909 m. birželio mėn. 30 d., ginantį Is-
torinę kosmogonijos vertę, ir jo išaiškinimą Žr. A. Grigaitis, Cosmogonia blb-
lica 104-119 p.

F. ŠV. RAŠTO KOSMOGONIJA
IR GAMTOS MOKSLAI.

Po visa tai, kas ligi šiolei buvo išdėstyta apie Šv. Rašto
kosmogoniją, maža belieka kalbėti apie jos santykius su gamtos
mokslais.

Pirmoje dalyje!) esame pabrėžę religinį Pradž. I tikslą ir is-
torinį populerų kalbėjimo būdą apie gamtos dėsnius ir reiškinius;
be to, pažymėjome, kad Pradž. 1 autorius vartojo bendrų populerių
kosmologinių idėjų, kurios jo laikais buvo viešpatavusios rytuose.

Tačiau kai kurie devynioliktojo šimtmečio teologai, atsižvelg-
dami į Kanto ir Laplace'o teoriją apie pasaulio pradžią ir jo išsiru-
" tuliojimą, išvedė, kad Pradž. 1 aprašo pasaulio formaciją tiksliai.

Jie atmetė Bažnyčios tėvų aiškinimą, kad Pradž. 1 dienos
buvo dvidešimt keturių valandų, ir šešias sutvėrimo dienas priė-
mė kaipo šešis ilgus periodus. Pasak jų hebrajiškas žodis BV
(jom), reiškiąs ne dieną, o periodą. Iš čia kilęs ir teorijos vardas
periodizmas, kitų nevykusiai vadinamas konkordiz-
mu, nes, išskyrus mitizmą, visos teorijos siekia pilniausios tarp
Pradž. 1 ir mokslų harmonijos bei sutikimo (concordia).

Periodizmo šalininkai, remdamiesi pastebimais geologijos ir
paleontologijos sluoksniais, ' nustatė ir atitinkamus jų išsirutulio-
jimui kosmogonijos laikotarpius. Paduodame jų schemą:

Mokslai: Šv. Raštas:

Periodai: Pradž.1 dienos:
Kosminis Tvėrimas medžiagos garų
A | I diena avidalu; šviesos pasiro-
zoinis p ; is p
Paleozoinis: dymas.

Perėjimas dalies garų pa-
b) silurinis II diena liai žemę į vandenį, at-
Ė mosteros tvėrimasis.

Sausumos pasirodymas;

a) kambrinis |
c) devoninis 1

d) karboninis II -Sikns augalų išžėlimas.

e) perminis 1

Mesozoinis: IV diena Žvaigždžių pasirodymas.
a) Triaso į

1) 8-18 p.

— 57 —

b) Jūros | į Jūrų baisenybės ir žuvys.

c) Kreidos j V diena Paukščiai.

Kenozoinis | VI diena amės gyvėliai, Zmokaūs
J tvėrimas.

Ši teorija turėjo pasisekimo kelias dešimtis metų pereitajame
šimtmetyje; tačiau dabar, po naujų geologijos išradimų, ji nebe-
išlaiko kritikos:!)

a) Vandens gyvuliai pasirodo iš tikrųjų ne nuo Jūros pe-
riodo, bet daug jų randame seniausiuose sluoksniuose: kambrinė,
silurinė ir devoninė' formacijos suteikė iki šiol daugiau, negu dvi-
dešimt tūkstančių įvairių gyvulių rūšių,

b) Naujos augalų rūšys pasirodė taip pat kur kas po anglių
Iotmacijos, vadinasi, ir po trečiosios Pradž. 1 dienos, pav., spyg-
liuotieji ir lapuotieji miškai randami tik mesozoiniame ir keno-
zoiniame perioduose.

c) Didžiausias periodizmo keblumas —tai saulės sutvėrimas
ketvirtą dieną: saulė anksčiau buvo reikalinga, pav. anglių sluok-
snių formacijai, o pirmosios dienos šviesa, nuo saulės neparei-
nanti, negalėjo jos pavaduoti

d) Tiesa, nėra jau absolučiai įrodyta, kad BV (jom) pas izra-
elitus nereikšių taip pat ilgo laiko tarpo; bet vietos (Pradž. 2, 4;
3, 5; Is. 49, 8; Ez. 7, 7), kuriomis periodistai remia savo nuo-
monę, rodo vien, kad tas žodis buvo vartojamas taip pat išreikš-
ti ilgesniam arba trumpesniam laikui, negu dvidešimt keturios
valandos; tačiau tai nėra periodai periodizmo teorijos prasme;
tąsyk „ir buvo vakaras ir buvo rytas“ tektų aiškinti priešais pri-
imtą Šv. Rašte išsireiškimo būdą, kaipo vieno periodo pabaigą,
o kitu pradžią. Kad septintoji diena neturi tos užbaigimo formu-
los, uenuostabu, nes nėra daugiau sutvėrimo dienų.

Periodizmo teorija nieko gera neatnešė Šv. Raštui, nes jos
šalininkai pamiršo, kad Šv. Raitas turi tiks!o pamokyti apie Die-
vą ir mūsų santykius su Juo, 0 ne gvildenti gamtos mokslus.
Taigi šv. Tėvui Leonui XIII teko malšinti periodistų įsikarščiavi-
mas; garsiojoje enciklikoje „Providentissimus Deus“ (1893 m.)
jis priminė teologams, kad įkvėptieji Šv. Rašto autoriai, kalbė-
t) Michalski W., Starožytne dzieje biblijne, 156 p.

ž) Camerlynck A. Compėndium introductionis generalis in Sacram Serip-
turam. Pars prior: Documenta, Brugis 1911, 21 p.

= BB

dami apie gamtos reiškinius, nenorėjo mokyti išvidinio žemės
sudėstymo, bet pasakojo apie ją priprastu tais laikais būdu, vadi-
nasi, išoriniu gamtos stebėjimu.?)

Todel Šv. Rašto kosmogonija negvildena pasaulio išsivys-
tymo, jos autorius nebando spręsti klausimo, kokiame santykyje
yra kosmologijos ir geologijos išradiniai su Sv. Raštu. Tiesa, kos-
mogonijoje yra aprašytas pasaulio kilimas, tačiau, šalia istorinių
bendrų bruožų, nereikia ten ieškoti tikslaus patvirtinimo geologi-
jos arba paleontologijos moksių.

Išvada.

Biblinės kosmogonijos idėja yra ši;

a) Dievas sutvėrė pasaulį ir visus daiktus, kurių svarbiau-
sius įkvėptasai rašytojas išskaito. Sutvertieji daiktai turi istorinės
reikšmės.

b) Dievas sutvarkė viską tikslingai: sutvertieji daiktai atitin-
ka Dievo idėją, vadinasi, yra geri, o labiausiai žmogus, nes yra
tiksliausia Dievo minties išraiška. -

c) Sutvertųjų daiktų skaičiuje autorius neliečia jų prigim-
ties, bet savo laiko būdu pažymi vien, kad visa tai Dievo su-
tverta; drauge jis stengiasi atitaisyti klaidingas idėjas apie Dievą,
apie Jo santykius su chaosu, apie marių baisenybes, dangaus ži-
burius ir kitus daiktus, ką žinojo izraelitai iš kaimynų, ypač ba-
biloniečių.

d) Be to, autorius, tam tikrai Dievo apšviestas, norėjo pa-
brėžti legalinės savaitės vertę Dievo garbinimo atžvilgiu, būtent,
įdiegti į skaitytojų širdis š abato šventimą; dėliai to jisai
viską suėmė į septynių dienų rėmus.

e) Trumpai tariant, įkvėptasai rašytojas išdėstė tiktai sutvė-
rimų santykius su Dievu, arčiau jų negvildendamas; pasaulio
evoliucijos jis tiesiog nejudina; ją apleidžia, kaipo neatitinkamą
jo tikslą. i

ROJUS

PIRMŲJŲ TĖVŲ NUOPUOLIS.

Nė vienas žmogus nebuvo liudininku pasaulio sutvėrimo,
Kas kita su įvykiais, kurie yra aprašyti Pradž. kn. 2-3: juos savo
akimis regėjo ir pergyveno pirmieji žmonės. Artimiausios kartos
yra patyrusios apie rojų iš pirmųjų žmonių.

Nuo senovės kuone ligi mūsų laikų Šv. Rašto tyrinėtojų
dauguma neabejojo istorine Pradž. 2-3 verte, priimdami Šv. Raš-
to apsakymą, kaipo Dievo žodį; jiems rūpėjo vien išaiškinti ro-
jaus istorijos smulkmenos ir rasti jo vieta.

Tiesa, senovėje kai kurie egzegetai—jų skaicius mažas—ale-
goringai aiškindavo rojaus įvykius, pav., Filonas (Philo), Origenas!)
ir kiti; bet devynioliktajame šimtmetyje vokiečių kritikai visiškai
atmetė istorinę tų įvykių vertę, išvesdami, kad pirmutiniai Pradž.
kn. skyriai esą vien mitai. Tuo yra pasižymėję: Ewald'as?), Dill-
mann'ass) Gunkelis*)ir daug kitų. Antai, pasak Gunkelio ir Ung-
nado?), rojus buvęs ne ant žemės, bet danguje.

Po iškasenų rytuose asyriologai bandė išvesti rojaus apra-
šymą, lyginai kaip ir kosmogoniją, iš babiloniečių mitų. Čia
ypatingai pasižymėjo Friedridias Delitzsdv asŠ), kaip kad Gunke-
lis kosmogonijoje. Jam pritarė daugelis kitų, su kuriais susipa-
žinsime žeiniau išdėstytuose posmuose. .

A) Taigi pirmoje dalyje bandysime išpręsti, kiek asyriolo-
gija iš tikrųjų turi vertės rojaus problemai gvildenti, būtent, ar
Pradž. 2-3 skyriai yra paimti iš babiloniečių mitų.

B) Jeigu Šv. Rašto apsakymas turi istorinio pagrindo, ant-
roje dalyje pasistengsime arčiau apriboti rojaus vietą.

1) De princip. IV, 16;. Migne, P. G., 11, 577.

2) Geschichte des Volkes Izrael, I, 409 p.

3) Genesis, 43 p.

4) Genesis 28 pp. ir toliau.

5) A. Ungnad, Das wiedergefundene Paradies, 3 p.

6) Wo lag das Paradics? Eine biblisch - assyriologische Studie, Leipzig
1881.

A. PIRMOJI DALIS.
Asyriologija apie rojų.

Visi kritikai sutinka, kad nėra ištiso rojaus aprašymo pas
babiloniečius, tačiau jie nurodo panašių į Pradž. kn.2-3 žymių, iš
skaidytų įvairiuose mituose; todel pirmoje dalyje gvildensime
juos paeiliui, laikydamiesi šios tvarkos: pirma išdėsime tuos mi-
tus, kurie liečia rojų apskritai, paskui pirmųjų tėvų nuopuolį.
Ieškodami panašumo, pridursime "legendų kitų senovės tautų ir
padarysime išvadą apie istorinę Pradž. 2-3 vertę)).

1. Palaimintųjų sala.

Babiloniečių poema, vadinamoji „Gilgameš“?), kalba apie
salą, į kurią patekęs, išlikusis nuo tvano Gilgamešo protėvis, var-
du Utnapištim-as. Tasai Utnapištimas pasakojo savo anūkui
Gilgamešui, kad dievai padarę jį ir jo pačią į save panašius ir
palikę juodu gyventi „toli prie upių ištekėjimo,“3)

Šis paminėjimas davė progos lyginti Šv. Rašto rojų Su
„palaimintųjų sala“ pas babiloniečius.

1; Svarbiausias pirmosios dalies šaltinis: Nrkel, Genesis und Keilschrift-
forschung, Freiburg i. B. 1903, 124-164 pusl. ir kiti pažymėti veikalai.

2) Poema „Gi/gameš“, taip pavadintoji nuo svarbiausiojo aprašyto joje
asmens, yra didžiausias ir gražiausias babilioniečių poezijos veikalas, tuo svar-
bus, kad vienuoliktoje plytelėje pasakojama apie babiloniečių tvaną. Poema pa-
rašyta ant dvylikos plytelių, kurių kelios žymiai sugadintos. Jos atrastos
Ašurbanipalio (viešpat. 668-626) bibliotekoje, senovės Ninyvos griuvėsiuose.
Keliose vietose tekste yra pažymėta, kad tai senesnio rašto nuorašas. To se-
nesnio veikalo yra žinomos šiandien dvi dalys iš pirmosios babiloniečių dinas-
tijos laikų (2232-1933).

Poema pasakoja apie darbus ir nuotykius karaliaus Gilgamešo, kilusio iš
pietinės Babilonijos Uruko miesto, ypač apie jo karštą, bet nepavykusį rūpes-
tį įgyti nemirtingumo.

3) Poema „Gi/gameš,“ 11, 198. 205; Žr. Dhorme, Minėt. veik, 119 p;

Gressmann, Minėt. veik, 1, 55 p.

BS

Hommelis yra išvedęs štai kokį sąryšį tarp minėtųjų upių ir
Pradž. kn. 2-jo skyriaus upių: babiloniečių supratimu požemi-
niame pasaulyje — „palaimintųjų saloje“—buvęs rojus per kurį
tekėjusios upės; paskui pradėta rojaus ieškoti Arabijos šalyje, mat,
per Arabiją vedęs į jį kelias.

Tuo būdu, pasak Hommelio, yra kilusi Pradž. kn. nuomonė,
sulig kuria viena rojaus upių esanti Eufratas, dvi kitos — centra-
liniai Arabijos kloniai, vasarą sausi, tik ziemą per lietus pilni
vandens, šiandien vadinamieji: vadi er-Rumma ir vadi
ed-Davasir (Šv. Rašto: Gidion ir Pišon); ketvirta upė esan-
ti vadi es-Sirchan, šiaurinėje Arabijoje!). Tačiau ši Hom-
melio teorija neišlaiko kritikos:

a) Mito sala esanti kur mariose, o Šv. Rašto rojus buvo
ant žemės.

b) Nei vardai, nei upių skaičius, prie kurių ištekėjimo bu-
vusi „palaimintųjų sala,“ nėra nurodyti, o Šv. Rašte yra tai
visa tiksliai įvardinta ir išdėstyta.

c) „Palaimintųjų saloje“ gyvenę baigusiėji žemės gyvenimą;
jinai buvusi laikoma kaipo mirusiųjų karalystės dalis, o Šv. Rašto
rojus buvo gyvųjų vieta, iš kur yra išsiskirstę pirmieji žmonės.

Trumpai tariant, aiškiai matyt didelis skirtumas tarp rojaus
ir „palaimintųjų salos.“

2. Gyvybės žolė poemoje, Gilgameš“

Poemos „Gi/gameš“ 'nuostabioji žolė, esą, Lurinti sąryšio su
Pradž. 2, 9; 3, 22 gyvybės medžiu.

Štai kaip buvę:

Gilgamešas rengęsis į kelionę namon iš „palaimin-
tųjų salos“; jis bijojęsis mirties, Utnapištimo žmona
prašiusi savo vyrą padėt anūkui Gilgamešui laimingai parkeliauti
į tėvynę. Utnapištimas pasišaukęs Gilgamešą, liepęs jam pasiimti
nurodytąją žolę iš okeano dugno. Gilgamešas prisirišęs prie kojų
sunkių akmenų, pasinėręs ligi okeano dugno ir nusiskynęs tą ŽO-
lę; po to keliavęs į gimtinį Uruko miestą, ketindamas tos žolės

1) Fritz Hommel, Die altisraelitische Ueberliefrung in inschriitlicher
Beleuchtung, ein Einspruchi gegen dic Anfstellungen der modernen Pentateuch-
kritik, 314 pusl. ir toliau,

prisodinti visą mišką ir paskui jos valgyti. Ta žolė vadinusis:
„senas tampa jaunas.“

Bet nuvargęs po ilgos kelionės inariomis, Gilgamešas išli-
pęs ant kranto, radęs duobę su tyru vandeniu ir joje maudęsis;
tuomet suuodęs padėtąją šalia žolę žaltys, išlindęs iš žemės ir ją
pagriebęs; tuo būdu Gilgamešas netekęs savo brangenybės. !)

Tačiau babiloniečių nuostabioji žolė neturi nieko bendra su
rojaus gyvybės medžiu: |

a) Ji nesuteikia nemirtingumo, kaip kad yra Šventajame
Rašte (Pradž. 3, 22), bet tik gaivina jėgas, jaunina žmogų.

b) Nėra tai Dievo soduo medis, bet tik žolė, kurios visur
galima užsiauginti.

c) Babiloniečiai vadindavo „gyvybės medžiu“ kai kuriuos
augalus del jų vaisių, kurie stiprino žinogų, pav., akadiečiai ?)
vynuoges vadindavo g e š-ti n, t.y. gyvybės medis.3) Taigi gyvy-
bės*žolė poemoje „Gilgames“ gali reikšti paprastą gydomą, jėgų
gaivinamą vaistą—žolę.

3. Gyvybės vanduo.

Babiloniečių mite: „/šiaros pragaran nužengimas“ yra kal-
bama apie gyvybės vandens šaltinį požeminėje karalystėje.4) Dei-
vė, prieš išeidama iš pragaro, buvusi apšlakstyta tuo vandeniu.

Be to, poemoje „Gilgamesš“ yra paminėta maudomoji vie-
ta, kurioje nuplaujami raupai; ji buvusi palaimintųjų saloje ana-
pus mirusiųjų upės.)

Gyvybės vandens paminėjimas pas babiloniečius turėtų ar-
timesnio sąryšio su Šv. Rašto rojumi, jei Pradž. 2 rastume tokių
išsireiškimų, kaip „gyvybės vanduo“, „gyvybės šaltinis“ arba ką
panašaus, bet rojaus aprašyme to visai nėra.

* Tačiau Gunkelis ir Zimmernas 9) nenusileidžia: juodu išve-
da, kad gyvybės vanduo priklausęs prie kitos, pirmykštės legen-

1) Poema „Gilgameš,*XI, 244-308.

") Senovės šiaurinės Chaldėjos gyventojai.

s) Delitzsch, Paradie s, 149 p.

4) Alfred Jeremias, Das alte Testament im Lichte des alten Orients 2,
250 p.

5) Ten pat, 200 p.

6) Biblische und babylonische Urgeschichte, 23 p.

=

dos apie rojų ir remiasi Ezech. 47, 1-12 su Apreišk. 22; taip
pat Alfr. Jeremijas 1) tvirtina, kad izraelitai žinoję apie rojų su
gyvybės vandeniu; jis remiasi kuone tais pačiais tekstais, kuriuos
ir anuodu yra nurodę.

Tačiau pažymėtosios vietos simbolingai ir apokaliptingai
piešia būsimąją Dievo karalystę ant žemės. Tos karalystės laimė
yra išdėstyta rytiečiams įmanomis figūromis. Prie tų figūrų pri-
klauso ir palyginimas su gaivinamuoju vandeniu, nes vanduo,
del didelės jo stokos, rytuose buvo laikomas labiau negu pas
mus gyvybės simbolu arba palaiminimo ženklu. Taip pat rytie-
čiai būsimosios karalystės malones palygindavo su vaisingu
medžiu, nes vaisingų medžių maža teaugo rytuose.

Taigi nėra jokio reikalo tuose tekstuose rišti su pirmykšte
legenda apie rojų gyvybės vanduo arba vaisingas medis, nes tie
išsireiškimai yra pritaikinti vien prie rytų gamtos ir dažnai jų
randama Senajame Įstatyme be sąryšio su rojaus aprašymu, pav.
Prov. 3, 18; 11, 30; 13, 12, 14; 14, 27; 15, 4; 16, 22 ir kitur.

4. Išsireiškimai: Kar-Duniaš ir Tintira.

Frd. Delitzsdi'as stengėsi išvesti Šv. Rašto pasakojimą apie
rojų iš Bab lonijos; pasak jo, šalies kampas prie pat senovės
Babilono miesto turėjęs tikrai rojaus išvaizdą; tos vietos gražu-
mą ir turtingumą šlovinę Ksenofontas, Strabonas ir kiti rašytojais
tenai buvęs Dievo sodnas, babiloniečių ir asyriečių vadinamas
Kar-Duniaš, būtent: Dievo Duniaš sodnas, nes kar sume-
riečių?) kalba reiškia: giraitė, daržas, sodnas, o Duniaš yra die-
vaičio vardas. Pasak Delitzsc'ho, ši vieta taip gražiai atrodžiusi,
lyg kad tikrai ji būtų nežemiška, bet tai galėjęs būti tik dievo so-
dnas, dievo sodintas, dievui gyventi paskirtas. Be to, senasis
Babilono miesto ir apygardos vardas buvęs Tintira— gyvybės
giraitė. Taigi“ toji vieta galėjusi vadintis „dievo sodnas,“ dar
labiau „gyvybės giraitė“ del pasodinto viduryje „gyvybės“
arba nemirtingumo medžio3).

Tačiau žodis Kar-Duniaš nereiškia apskritai „dievo sodnas“,

1) Minėt. veik., 200 p.
2) Pietinės Chaldėjos gyventojai pirm babiloniečių.
3) Deitzsch, Wo lag das Paradies? 64-66 pusl.

= d

bet „dievo Duniašo sodnas“, būtent: rodo vietą, pašvę-
sią dievui, vardu Duniaš. Išsireiškimas Kar-Duniaš visai
neskelbia tos vietos gražumo ir derlingumo, lodel nėra jokio
pagrindo išvesti Šv. Rašto apsakymas iš Babilonijos.

Žodis gi tintira — gyvybės giraitė—priklauso prie tolygių
išsireiškimų, kaip kad Šventojo Rašto minėtasis „gyvybės šalti-
nis“, pav. Prov, 13. 14; 14, 27; 16, 22 arba „gyvybės medis“,
pav. Prov. 3, 18; 11, 30; 13, 12; 15, 4, kurie, kaip esame ini-
nėję, pasitaiko Senajame Įstatyme be jokio atžvilgio į rojų. Be
to, pats Delilzsch'as abejoja, ar žodis tintira turįs kiek sąry-
šio su rojaus aprašymu.!)

5. Cilindras su antspaudu.

Veikale J. SmiP'ko, įgarsėjusio babiloniečių kyliaraščio kos-
mogonija, buvo išspausdintas pirmą kartą babiloniečių cilindras
su antspaudu, kuris, pasak Delitzsch'o*), reiškiąs pirmųjų tėvų nuo-

uolį.
ė Cilindro išvaizda yra ši:

Viduryje stovi medis, ant kurio apatinių šakų kybo du vai-
siu. Dešinėje ir kairėje medžio pusėje sėdi kėdėse du žmogu,
apvilktu vienodais ilgais rūbais; juodu skiriasi vienas nuo antro
lik galvos aptaisu, būtent: ant galvos sėdinčiojo dešinėje pusėje
kyšo du ragu, o galva sėdinčiojo kairėje pusėje aprišta per kaktą
juostele su. kybančiais iš užpakalio kutais. Abudu juodu laiko
ištiesusiu po vieną ranką medžio linkui. Už pečių kairiojo as-
mens matyt kreiva vertikalinė linija, kuri būk reiškianti žaltį, pir-
mųjų tėvų gundytoją.

Frd. Delitzsch'as štai ką sako apie aprašytąjį paveikslėlį:
„Padėtis“ kurią jis reiškia yra aiški: tai (pirmūjų tėvų) nuopuo-
lis.“3) Atsižvelgdamas į Baudissiną,) kuris buvo aiškinęs, kad
toji scena galinti reikšti daug ką kita, Delitzchas gina nuomonę
šitaip: „Norėčiau paklausti, ką gi kita ji gali reikšti, kokią būtent
kitą sceną iš babiloniečių mitologijos, iš kurios tie paveikslai yra
paimti. *)

1) Minėt. veik., 66 p.

2) Babel und Bibel, 39-40 p.; Wo lag das Paradies? 90 p.
3) Paradies, 90 p.

4) Studien zur semitischen Religionsgeschichte, I. 260 p.
5) Ten-pat, 90-91 pp.

mu

Tačiau Delitzsch'o nuomonė neišlaiko kritikos del šių prie-
žasčių:

a) Pirmiausia, tiedvi ftigūri nereiškia vyro ir moteries, kaip
kad yra Pradž. kn. Adomas ir Jieva. Jiedvi skiria galvos aptai-
sas, — Su ragais esąs vyras; bet J. Smitho knygoje kiti paveikslai
rodo, kad buvę vyrų ir be to galvos pagražinimo; šalia to yra
paveikslų, reiškiančių vyrus, su tokiu galvos aptaisu, kaip kad
turi antroji figūra, laikomoji moterimi!) Todel negalima tvirtin-
ti, kad galva su ragais būtinai reiškia vyrą. Šiandien asyriologai,
pavyzdžiui, Dhorme, Alfr. Jeremijas ir kiti sutinka, kad ragai
ant galvos pas babiloniečius buvę dievo ženklas.

b) Toliau abudu asmeniu yra apvilktu rūbais, o tatai nesu-
tinka su Pradž. kn. aprašymu.

c) Abudu sėdi kėdėse, kas taip pat neatatinka pirmųjų tėvų
gyvenimo rojuje,

d) Abudu laiko panašiai išliesę po vieną ranką, bet ne į
vaisių, o tiktai į medžio šakas; Šv. Rašte gi moteris skina vaisių
ir duoda vyrui,

e) Žalčio pavidalo linija galėjo vien gražinti antspaudo

" paveikslėlį; jeigu ji reikštų tikrai rojaus žaltį, tai moteris būtų į

žaltį atsisukus; arba jeigu paveikslėlis rodytų sceną po gundymo
ir žaltys būtų įdėtas, kaipo vienas iš dalyvavusiųjų, tai moteris
laikytų rankoje vaisių.

Trumpai sakant, tasai paveikslas neatatinka Pradž. 3 apra-
šymo. Todel visa jaunesniųjų tyrinėtojų eilė stojo prieš Delitz-
sch'o išvadą, pav. Jensenas*?), Buddė, Koenigas,3) Kittelis, Hol-
zingeris *) ir daug kitų.

6 Žaltys rytų mitologijoje ir Pradž. 3.

Kyliaraščio literatūroje, vienoj vietoj, paminėtas žaltys, bū-
tent, upės varde: An—mu š—ti n—tir—dup; tie penki ideogra-
mai reiškia: Dievas, žaltys, gyvybė, namai, griauti. Šituo vardu
remdamasis, Delitzschas kalba apie „dievą-žaltį, apie kurį
kartą esą pasakyta, kad jis „sugriovęs gyvybės namus“?), vadina-
si, jis riša tą vardą su aprašymu pirmųjų tėvų nuopuolio.

1) Kūnig, Bibel und Babel,š 28 p. 2) Cristliche Welt, 1902 XII, 488 p.
3) Minet. veik.; 24 p. *) Genesis, 44 p.
5) Delitzsch, Babel und Bibel 4, 39 p.

5*

“

— 66 —

Tačiau babiloniečių mituose ir kulie.yra randamas žaltys
be jokio atžvilgio į pasakojimą, panašų į nuopuolio aprašymą.
Iš to vieno upės vardo negalima daryti plačių išvadų.

Problemai geriau išgvildenti priduriame dar keletą minčių
apie Pradž. 3 žaltį.

Senieji Šv. Rašto aiškintojai suprato žaltyje, kuris gundė
pirmuosius tėvus, žmonijos priešą—piktąją dvasią; jie rėmėsi žy-
dų teologija, kuriai pritaria ir Naujasai Įstatymas (žr. Išmint. 2,
24: šv. Jon. evang. 8, 44; Apreišk. 12, 9 ir kitur.).

Kai kurie naujieji protestantų egzegetai neigia, kad Pradž.
3 žaltys reiškiąs piktosios dvasios įrankį arba išorinį jos pavi-
dalą, ir mato jame vien žvėrį;') mitas-gi padirbęs iš žalčio žmo-
gaus gundytoją?). š

Klausimui išaiškinti įsižiūrėkime į senovės tautų nuomones
apie žaltį. |

„Pas babiloniečius žaltys. kaipo dievaitis, buvo garbina-
mas nuo žilos senovės, būtent tikrai nuo karaliaus Harmunurabio?)
laikų ligi paskutinių karalių; jų kulte yra randama žalčių, kurie va-
dinosi „įnirtę žalčiai“*.: Babiloniečių mitologijoje viena iš
„Septynių piktųjų dvasių“ yra prilyginta prie žalčio“).
Toliau Berozas mini babiloniečių kosmogonijoje, kad žalčio sia-
bai buvę Belio šventykloje. WPagaliau didelės žalčių figūros Babi-
lonijoje gulėdavusios prie įeigos į šventyklas ir rūmus; jos reiš-
kusios esybes, kurios gina namus ir išlieja mirštamų nuodų
priešams“). Dievas-žaliys būdavęs Asyro — Babilonijoje beveik
ant visų akmenų, rodančių ribas,

Kananiečiai dievų skaičiuje turėjo žali; parodo tai nau-
jausios iškasenos kananiečių tvirtovėje, vadinamoje Gezer")

Pas senovės arabus pasitaiko deinonų žalčio pavidaluš). -

„Del gudrumo žaltys pas senovės tautas užimdavo žymią
vietą magijoje ir medicinoje, todel, rodos, --aigiptiečiai ir
romėnai vaizduodavosi sau žaltį, kaipo gerą gynėją-dvasią.

1) Pav. Holzinger Genesis, 33 p.

2) Dilimanu, Genesis, 81 p.

3, Viešpatavo 21-me šimtmetyje prieš Kristų.

4) Gunkel, Schopiung nud Chaos, 28 p.

5) Delitzsch. Paradies, 88 p.

6) Delitzsch, Ten-pat, 146 p.

7) Pietinėje Palestinoje prie sienos su filistinų žeme; miestą kasė 1907—
1909 anglų draugija, kurios vadas buvo prof. Macalisteris.

8, Baudissin, Studien zur semitischcu Religionsgeschichte, I, 280 p.

.

==. 07 —

Žaltys išimtinai, kaipo priešinga galybė, buvo laikomas ira-
niečių, būtent žaltys - demonas, vardu Da baka, buvęs Ari-
m ano sutvertas arba, tiksliau sakant, buvęs-jo įsikūnijimas, to-
del jam ir pridedainas)), kaipo prievardis; žalčio - demono Da-
15 galybei patekęs, pasak Zendavestos, pirmutinis žiuogus

ima.

Iš šių surinktų nuomonių matome, pirma, kad rytiečiai laikė
žaltį pavojingu ne tik dei gudrumo ir nuodų, bet jie vaizduo-
davosi sau žaltį taip pat, kaipo įrankį ir paveikslą aukštesnių
jėgų, kurios eina prieš žmones.

Iš kitos pusės, Pradž. 3 žaltys stengiasi ne tiktai pakenkti
žmogui, bet gundytojas rūpinasi sukelti žmogų prieš Dievą, pa-
daryt jį Dievo priešu, suardyt Dievo karalystę ant žemės: tam
tikslui neužtenka vien išvidinių žalčio ypatybių, kaip kad tvirti-
na protestantai; juk senovės tautų žiūrėta į žaltį ne vien, kaipo
į gudrų žvėrį, bet ir kaipo į antgamtinę esybę.

Antra, matėme, kad žaltys buvo garbinamas visų senovės
tautų, todel ne būtinai Babilonijoje reikia ieškoti jo kilmės, vadi-
nasi, Pradž. 3 šiuo atžvilgiu ne būtinai išvesti iš asyriologijos.

7. Mitas apie Adapą.

Rytų istorikas B. Stadė (į+ 1906) riša babiloniečių initą apie
Adapą su Pradž. knygų pasakojimu apie rojų ir tvirtina, kad
Šv. Rašte esą sutapusi į vieną dvi babiloniečių Iegendi, prie ku-
rių priderąs ir mitas apie Adapą*). Prancūzas gi Loisy's išran-
da, kad Pradž. 2-3 malerija esanti beveik ta pati, kaip ir legen-
dos apie Adapą. 3)

Mito turinys yra šis: *)

!) Diltmanu, Genesisi, 69 p.

21 Zeitschrift fur alttestamentliche Wissenschaft, 1903, II, 173 p. 3) Les
mythes babyloniens et les premiers chapitres de la Genėse, 76 pusl.

4) Mito tekstas parašytas aut keturių plytelių, iš kurių trys yra atrastos
Ašurbanipalo (668-626 prieš Kristų) bibliotekoje, Ninyvos griuvėsiuose, o ketvir-
toji —Aigipte 1887 m., vietoje, vadinamoje e!1-Amarna, faraono Amenotio
(apie 137;-1361 prieš Kristų) archyve; todel mitas yra labai senas. Ketvirtoje
plytelėje žodžiai atskirti vienas nuo kito raudonu aigiptiečių rašalu; iš to ma-
tyt, kad ji buvo vartojama, kaipo krestomatija babiloniečių kalbai išmokti.
Mitą išvertė ir išspausdino: P. Dkorme, Choix de textes religieux assyro-ba-
byl., Paris, 1907, 148 pusl. ir toliau; P. Jensen, Keilinsriitliche Bibliothek, Ber-
tin, 1900, VI, 1, 92 pusl. ir toliau; Zimmern, Gunkelio veikale: Schėpiung
und Chaos, Gėttingen, 1895, 420 pusl. ir toliau.

— 68 —

Adapa esąs dievo, vardu „Ea“), sutvertas žmogus;
jis buvęs apdovanotas didele išminčia, bet nebuvęs nemirtingas.
Jis turėjęs parūpinti maisto Erido*) miesto gyventojams. Štai
kas atsitikę: vieną dieną Adapa nuplaukęs į marias žuvų gaudyti;
tuomet pakilęs pietinis vėjas ir Adapa pradėjęs skęsti su savo
laivu. Adapa supykęs ir sulaužęs vėjo sparnus. Dangaus globėjas
dievas „Anu“ pašaukęs jį tieson. Dievas „Ea“ pamokinęs
Adapą, kad jis, stodamas prieš „Anu“, pasiprašytų užtarėjais du
dievu — Tamuzą3) ir Gišzidą;, be to, jį perspėjęs, kad
danguje jam pasiūlysią „mirties valgio“ ir „mirties
gėrimo“ kurių turįs nepriimti, bet neatmesti duotų rūbų ir
alyvos.

Viskas taip atsitikę, kaip dievas „Ea“ esąs pasakęs.

Adapa stojęs prieš dievą „Anu“ ir Tamuzo su Gišzi-
da padedamas, jį numaldęs. „Anu“ atsileidęs ir norėjęs suteikti
Adapai nemirtingumo; tuo tikslu liepęs duoli jam „gyvybės
valgio“ ir „gyvybės gėrimo,“ tačiau Adapa, atsiminda-
mas dievo „Ea“ perspėjimą, nepriėmęs pasiūlytų daiktų, todel
neįgijęs nemirtingumo ir turėjęs grįžti ant žemės*).

Taigi tame ir randama sąryšio tarp mito apie Adapą ir pir-
mųjų tėvų nuopuolio.

Galima sutikti, kad pamatinės mito idėjos esama Pradž. kn.

" aprašyme pirmųjų žmonių nuopuolio, kiek abiejuose šaltiniuose
gvildenamas yra klausimas, del ko į Dievą panašus žmogus nėra
nemirtingas. Tačiau problemos išdėstymas Šv. Rašte griežtai ski-
riasi nuo mito ir Pradž. kn. apsakymas pamatinėmis doros idė-
jomis stovi kur kas aukščiau už babiloniečių mitą: Šv. Rašte
žmogus nusikalto Dievo „įsakymui, todel prarado nemirtingumą;
mite gi apie Adapaą nėra jokios nuodėmės, bet tik dievė „Ea“
apsirikimas, del kurio Adapa neigijo nemirtingumo, būtent to, ko
neturėjo. Trumpai sakant, Adomas nusidėjo, o Adapa buvo paklus-
nus savo dievui; Adomas valgė uždrausto vaisiaus, o Adapa
nepriėmė pasiūlyto valgio.

Iš to matome kad babiloniečių mitas turi vien bendrą temą

1) Vandens globėjas. ?j Pietinėje Chaldėjoje—dievo „Ea“ garbinimo
vieta. 3) Tamuz—Adonis irjo tėvas Nin-gišzida (čionai sutrum-
pinta forma Gišzida) buvo augalų globėjai.

1) Žr. Gressmanu, Altorientalische Texte und Bilder zum A. T., I, Der
Adapa-Mythus, 34-37 pusl. z

0-5

su Pradž. kn. aprašymu, tačiau toji tema yra gvildenama „visai
kitokiu keliu.

Be to, Pradž. kn. domisi dar kitu klausimu, būtent, gyve-
nimo vargų kilimu: per žmogaus nuodėmę atsirado ant žemės
kentėjimų.

Antra, sulig Šv. Raštu Adomas yra pirmutinis sutvertas žmo-
gus; tuo tarpu babiloniečių mite šalia Adapos paminėta dar duon-
kepys iš Erido miesto.!)

Trečia, filologijos atžvilgiu, pav, Zimmern'as?) išveda
Adomo vardą iš Adapos, būtent, svetimo žodžio raidė p
sulig populeria etimologija buvusi pakeista vietine mz.

Tačiau tokio pakeitimo Adapa — Adam negalima niekuo
įrodyti, nes nėra iam jokio etimologinio pagrindo.

8. Eabani's poemoje „Gilgameš“.

Kai-kurie mūsų laikų kritikai, pav., tas pats B. Siadė?),
tvirtina, kad Pradž 2-3 skyriuose esama minčių, paimtų iš mito
apie Eabanį.

Poemoje „Gilgameš“ nupieštas mitinis asmuo, vardu
„Eabani“, iš kurio jis stengiasi išvesti Šv. Rašto Adomą.

. Reikiamosios dalies turinys yra šis:*)

Kai Gilgamešas labai spaudęs Uruko miesto“) gyven-
tojus, dievai, juos gelbėdami, nusprendę sutverti Gilgamešui
draugą, kuris turėjęs nukreipti į kitokią vagą trukšmingą Gilga-
mešo gyvenimą. Deivė „Aruru,“ kitų dievų prašoma, sutvėrusi
Eabanį'dievo „Anu“ pavidalu. Jis buvęs, kaip kad laukinis pir-
mykštis žmogus, plaukais apaugęs, nedėvėjęs jokių rūbų; jis rū-
pinęsis žvėrių likimu ir gynęs juos nuo medžiotojų kilpų. Gilga-
mešo patariamas vienas medžiotojas, kurį Eabanis trukdęs me-
džioklėje, atvedęs Eabaniui pašvęstą deivei Ištarai moterį; ši
turėjusi sukurti jame meilę, apsukti jam galvą ir tuo būdu jį nu-
kreipti nuo ligtolinio gyvenimo. Gudrumas pavykęs. Eabanis pa-

1) I, 10-11 eiiutėse.

2) Keilinschriften uud das Alte Testament, 523 pusl. 3) Der Mythus
vom Paradies und die Zeit seiner Einwanderung in Israel, žr. Zeitschrift fūr
alttestamentlichie Wissenschaft, 1903 II, 174 pusl. ir toliau. 1) Gressmann, Minėt.
veik., Das Gilgameš-Epos und die Sintilutasge, 41 p. 5) Pietinėje Chaldėjoje.

O

metęs gyvenimo būdą su žvėrimis ir su ta moterimi nuėjęs į
Uruko miestą, kur pasipažinęs su Gilgamešu ir iapęs jo prieteliu.
Pagaliau Eabanis, norėdamas grįžti prie senobinio gyvenimo,
prakeikęs moterį, kurią dievas Šamas apvilkęs šunies kailiu?) ir
ji, Eabanio atstumta, dabar klaidžiojanti po laukus.

Sąryšys tarp šilo atsitikimo iš poemos „Gilgameš“ ir Šv.
Rašto pasakojimo apie Adomo gyvenimą rojuje, pasak vienų,
pav. Keilio*), esąs tame, kad abiejuose aprašymuose pastebima
idėja laimingo nekalto pirmykščio žmogaus gyvenimo ir to gyve-
nimo praradimo per moterį.

Pasak kitų, pav. Jastrowo3), esanti analogija: Adomui buvo
atvesti žvėrys, kad iš jų išsirinktų sau „padėjėją“; kai neatsira-
do tarp gyvulių padėjėjos, į jį panašios, buvo sutverta moteris.
Lyginai ir Eabanis gyveno iš pradžių su žvėrimis, po to buvusi
atvesta pas jį moteris.

Tačiau net toki panašaus krypsnio kritikai, kaip, pav., Zim-
mernas*) griežtai neigia, kad aprašytasai atsitikimas iš poemos
„Gilgameš“ buvęs prototipas rojaus istorijai. Ziyimernas va-
dina Jastrowo teoriją visai neišlaikančia kritikos.

Iš tikrųjų, nėra pagrindo lyginti Jieva, kuri po ištrėmimo iš
rojaus dalijasi likimu su vyru, gyvena drauge su juo ir iš kitos
pusės kekšė, kurią pašalina, kada jinai jam nusibodo.

Pats B. Stadė, lygindamas abudu aprašymu, štai ką sako:
„Pradž. 2, 19 ir toliau taip atrodo prie to, kas pasakojama po-
emoje „Gilgameš“ apie Eabanio gyvenimą su gyvuliais ir jo
santykius su moterimi, kaip tyras kalno šaltinis prie nešvarios
sodžiaus balos“5); todel, priešingai, B. Stadė turštų sutikti, kad
pirmykštis pasakojimas apie pirmuosius tėvus yra S5ugadintas
mite apie Eabanį.

Tiesa. B. Stadė priduria, kad Pradž. 2-3 autorius perdirbęs
Babilonijoje buvusį gyvą padavimą apie pirmykštį žmogų į
„Jahvistinį“9)

Pagirtinas yra B. Siadės pripažinimas, kad abudu autoriu, —
ir Šv. Rašto, ir babiloniečių poemos, — ėmę materijos iš gyvo

1) Žr. Dhiorme, Minėt. vaik., Epopče de Gilgameš, II, 3, 207-211 pusl,
2) Žr. Babel und Bibelfragė, 59 pusl. 1

3) Americ. Journal of Semitic Languages, XV, 1899, 193 pusl. ir toliau
4) Keilinschriften und das Alte Testaments, 528 p., A. 3.

5) Minčt. vietoje, 174 p. *) vadinasi, į Pradž.kn. monoteistinį aprašymą.

m

padavimo — tame sutinkame su juo; bet jis apriboja padavimo
kilimą ir nurodo Babiloniją, o tuo tarpu kai kurių svarbių to
padavimo posmų, maž-daug perdirbtų, yra ir kitose tautose, toli
nuo Babilonijos gyvenusiose, su kuriomis babiloniečiai neturėjo
pažinties. Taigi šis padavimas, kaip gerai pažymi Nikelis!), yra
kas daugiau, negu babiloniečių vaizduotės vaisius.

9. Vardas „Aruru“ reiškiąs žemę.

Poemoje „Gilgameš“*) yra paminėta deivė „Aruru,“ kuri
vadinosi „didžioji“; ji sutvėrusi iš žemės Eabanį. Iš to
vardo „Ea-bani“, kuris reiškia: „dievas Ea sutvėrė,“ Hommelis3)
išvedė, kad deivė „Aruru“ buvusi dievo „Ea“ žmona, nes ką
ji padariusi, buvę laikoma taip pat dievo „Ea“ darbu.

Be to, „Aruru“ dar yra paminėta viename mite apie
sutvėrimą. Kad dievai galėtų gyventi vienuose rūmuose, kurie
„jiems patiktų, jis (Mardukas) sutvėrė žmones, „Aruru“ su juo
sutvėrė žmonių sėklą'); čionai „Aruru“ paminėta, kaipo Mar-
duko padėjėja žmones sutveriant,

Taigi Hommelis tvirtina. kad chaldėjai turėję panašų į Šv.
Rašto pasakojimą apie nuopuolį; rodąs tai vardas „Aruru,“
žemės ir visų sutvėrimų dievo „Ea“ žmonos, nes „Aruru“
reiškianti žemę, kaipo „prakeiktą,“ kuri primenanti Pradž. 3,
17: „Žemė bus prakeikta del tavo pasielgimo.“

Tačiau šie argumentai prieštarauja Hommelio nuomonei.

a) Dievo „Ea“ žmona kituose dokumentuose vadinasi pa-
prastai Damkina arba pas Berozą— Ac0x1 (Dauke). Kadangi
„Aruru“ antroje minėtoje vietoje yra Marduko padėjėja, sutve-
riant pasaulį, lygia teise ji galėtų vadintis ir šio dievaičio žmona.

b) Asyriologas Jensenas“) vadina „Aruru“ del jos pri-
gimties nežinoma“ ligšiol deive.

c) Babiloniečių vardas „aruru“ nereiškia „prakeikta“, nes
negalima tvirtinti, kad deivė, be to, didžiojo dievaičio „Ea“ žmo-

1) Minėt. veik., 140-141 pus. :

2) I plytelė, II kol., 30-36 eil. Žr. Gressmann Minėt. veik, 41 pusl.,
„Dhorme, Minėt. veik., 187-189 pusl.,

3) Die altorientalischen Deknmiiler' und das A. T., 23 p.

4) Keiliuschrittliche Bibliothek; VI, I, 41, 21 eit.

5) Kosmologie der Babylonier, 294 p.

A

na, vadintųsi prakeikta; filologijos gi atžvilgiu, veiksmažodis
„aruru“ turi net keturias įvairias reikšmes)).

10. Kerubai.

Delitzsd'as veikale „Wo lag das Paradies?“*) stengiasi iš-
vesti iš Babilonijos ir paskutinę rojaus ypatybę, būtent, ke rubus,
kuriuos Dievas, iširėmęs pirmuosius tėvus, pastatė ties Edeno
sodnu sergėti kelio prie gyvybės medžio (Pradž. 3, 24).

Savo nuomonei įrodyti Delitzsch'as pabrėžia tris posmus:
kerubų veikimą, jų išvaizdą ir patį vardą.

a) Kai del kerubų veikimo, tai babiloniečių jaučiai-
dievai tai pat atlikdavę, ką hebrajų kerubai?); mat, babiloniečiai
statydavo prieš šventyklas ir rūmus sparnuotus, iš akmens tašytus
jaučius, kad jie pašalintų priešus ir gintų gyventojus.

Iš kitos pusės, kerubai Pradž. 3, 24 yra nupiešti taip pat,
kaipo sargai.

Tačiau niekur kitur Šv. Rašte kerubai neturi tos reikšmės,
būtent sargybos, todel visas jų veikimas nėra suimtas tik sargyba,

Įsižiūrėkime arčiau:

Kerubai buvo prie sandoros skrynios (Iš. 25, 18-22); net
pasakyta, kad Dievas kalbės iš savo šventos vietos, iš dviejų
kerubų tarpo (22 eil.). Toliau kerubus randame bažnyčioje—šventų
šventybėje (3 Karal. 6,23-25). Taigi jie nestovėjo prieš sando-
ros skrynią arba bažnyčią sargybos tikslu, kaip kad babiloniečių
sparnuotieji jaučiai. Be to, Senajame Įstatyme yra eilė tekstų,
kuriuose pasakyta, kad „Dievas sėdi ant kerubų“. „gyvena tarp
kėrubų“ (1 Sam. 4, 4; 2 Sam. 6, 2; 4 Kar. 19, 15; 1 Kron. 13,
6; Iz. 37, 16; Ps. 80, 2; 99, 1).

Tuose tekstuose rodoma Dievo prezencija ar kitokios Dievo
ypatybės; kerubai gi, kuriais Dievas važiuoja (Ps. 17, 11), jau nie-
kaip nereiškia sargų. Pagaliau pranašo Ezekielio apreiškimuose
(1 ir 10 skyriuose) kerubai lydi Dievą, einantį teisti; jie reiškia
Dievo visa ko žinojimą (akys ratuose), Jo garbę (kerubų vežimo
blizgėjimas), Jo teisybę (ugnis tarp debesų).

Trumpai kalbant, Šv. Rašto kerubai savo veikimu kur kas

1) Delitzsch, Assyrisches Handwėterbuch, 137 p.
2) 150-155 p. 3) Minėt. veik., J52 p.

= S

praneša babiloniečių sparnuotuosius jaučius-dievus, kurie tik ser-
gėjo šventyklas ir rūmus.

b) Delitzsch'as nurodo panašumą išorinės išvaizdos keru-
bų ir babiloniečių sparnuotųjų jaučių?).

Platesnį kerubų aprašymą skaitome pas pranašą Ezekielį: 1
ir 10 skyriuose; tačiau pranašas tose vietose piešia kerubus, ku-
riuos yra matęs per apreiškimą, todel iš jų negalima daryti pla-
čių išvadų apie paprastų kerubų išvaizdą. Tiek tegalima pažymė-
ti, kad jie buvę kiek panašūs į žmogų, nes pasakyta: „Ir toji jų
išvaizda, juose panašumas į žmogų“ (1, 5). Be to, kiekviena iš
nupieštų tenai keturių esybių turėjo po keturis sparnus; po spar-
nais buvo rankos, kas taip pat rodo persveriančią Žmogaus iš-
vaizdą

Apie sandoros kerubus žinome. kad juodu turėjo žmogaus
veidus, nes pasakyta: „Teveizdi kits į kitą atkreiptais veidais į
maldytuvę, kuria turi būti uždengta skrynia“ (Iš. 25, 20);
taigi juodu turėjo žmonių išvaizdą, tik buvo su sparnais.

Kerubai Salemono bažnyčioje buvo, greičiausia, panašūs į
sandoros skrynios kerubus—žmogaus išvaizda.

Apskritoji gi babiloniečių sparnuotųjų jaučių - dievų išvaiz-
da buvo gyvulio, nes jie turėjo tik žmogaus veidą, o visą kūną
— gyvulio.

Taigi iš šito sulyginimo išeina, kad trūksta tvirto pagrindo
Šv. Rašto kerubams žmogaus išvaizda išvesti iš babiloniečių
sparnuotųjų jaučių daugiau gyvulio forma.

c) Kai del kerubų vardo, tai seniau istorikas Lenorman-
tas buvo paleidęs nuomonę, kad babiloniečių sparnuotieji jau-
čiai vadinęsi kirubi?); todel asyrinis Šv. Rašto kerubų kili-
mas rodėsi esąs tikras.

Bet nuo Lenormanto laiko asyriologijos mokslas žymiai pa-
žengė pirmyn. Lenormantas, pasirodo, yra klaidingai skaitęs spar-
nuotųjų jaučių vardą; todel naujausieji asyriologai, kaip Zim-
mernas ir kiti griežtai atmetė tą jo tvirtinimą. Pasak Zimmerno,
nėra tokio babiloniško žodžio, kaip hebrajiškasai 295 (kerub),
asyriečių jaučiams arba liūtams pavadinti ar sparnuotoms esy-

1) Ten pat, 151 p.
2) Les origines de U'histolre, I, 118 p., pas Delitzseh'ą, Wo lag das Para-
dies? 153 p.

A

bėms, stovėjusioms vienoje ir kitoje pusėje „šventojo medžio“ !)

Pats kerubų vardas filologijos atžvilgiu dar nėra tikrai išaiš-
kintas hebrajų kalboje. Nekiek padeda šiuo atveju ir asyriologija.
Tiesa, Delitzsch'as *) rado viename babiloniečių tekste žodį ka ra-
bu, kaipo sinonimą rubu u (didelis). Delitzsch'o išmanymu iš
karubu yra kilęs kirubu (kerubas); todet kerubai reiškią: dideli,
aukšti:

Tačiau kiti mokslo vyrai stengiasi sumušti Delitzsch'o iii:
džiojimą3) ir kitaip aiškina žodžio kerubas kilimą, kaip an-
tai, Renanas *) jungia jį su graikų ypob (grips), daugiskaitoje
xpvyėę (grifes)—gripas (fantastinis paukštis); filologas Gesenius“)
riša hebrajišką veiksmažodį 29? (karab) su BYNn (charam), kuris
reiškia „išskyrė iš kasdieninio vartojimo, pašventė“; iš to kerubas
esąs Dievo sargas,

Kiti kitaip išveda kerubo reikšmę. Trumpai sakant, kerubas
etimologijos atžvilgiu dar neaiškus.

4

Taigi iš to, kas čia išgvildenta iš asyriologijos, matyt, kad
babiloniečių literatūroje esama atskirų posmų, paviršium panašių
į rojaus ir pirmųjų tėvų nuopuolio aptašymą Pradžios knygose,
bet ištiso apsakymo, panašaus esminėmis žymėmis, Babi-
lonijoje neatrasta.

Be to, negalima sujungti minėtųjų įvairių mitų ir sustatyt iš
jų vieno aprašymo, nes atskiri tų mitų posmai nesiriša tarp savęs;
jie nesudaro nuotrupų vieno babiloniečių literatūros veikalo.

Kadangi ir kitos tautos, net toli nuo Babilonijos gyvenu-
sios, ir jų kaikurios su babiloniečiais visai nepasipažinusios, tu-
ri legendų apie pirmykštę laimę ir josios praradimą, tai ne Ba-
bilonijoje reikia ieškoti tų legendų kilimo, bet turime surasti
bendrą visoms tautoms šaltinį.

Tuo tikslu trumpai išdėsime kitų tautų rojaus aprašymus.

3) Keilinschriften und das Alte Testamentš, 5289 p; A. Joremias, M
.nėt. veik., 218 p.

2) Minėt. veik, 154 p

3) Pav. Dillmann, Genesis“, 81 p.

4) Histoire des langues sėmitigues, 460 p.

5) Thesaurus linguae hebraicae et chaldaicae, II, 711 p.

0

11. Kitų tautų pirmykštės
laimės ir josios praradimo aprašymai.

a) Indų:

Mitas apie keturis pasaulio periodus aiškina kas kart dide-
-snį žmonių sugedimą.

Pirmame periode, kuris tęsęsis 4800 dieviškų metų, 1) pasak
mito, gyvenę ž:monės ir dievai gražioje santaikoje tarp savęs.
Antrame periode, kuris turėjęs 3600 metų, prasidėjusios aukos ir
ieškojimas išorinėse pamaldose tiesos, bet drauge ir asmeninės
naudos. Trečian:e, 2400 metų periode, tiesa nupuolusi ligi pusės
pirmykščio būvio. Žmonės įpuolę į daugybę nelaimių, todel uo-
liai stengęsi nuinaldyti dievus aukomis. Ketvirtame, 1200 metų
periode, kuriame pasaulis dar tebestovįs, kasdien atsitinką nepa-
klusnumų Vėdų?) įsakymams ir švenčiausiose prievolėse apsi-
leidimų; viskas esą ištvirkę, todel nelaimės ir įvairios bausmės
ištikusios žmones. 3)

b).Persų:

Panašų kiek į indų mitą apie keturis pasaulio periodus
turi ir persai. :

Persų legenda dar pasakoja apie Mešiją ir Mešijaną
kurie pradžioje gyvenę vien vaisiais, bet, Arimano suvadžioti,
išsižadėję gerojo dievo, nustoję pirmykščio skaistumo ir dabar
kertą medžius, užmušą gyvulius ir darą daug bloga.

Kita jų legenda piešia, kaip Jima, aukso laikų karalius,
prie kurio nebuvę ligų ir mirties, bado ir troškimo, pasikėlęs į
puikybę ir todel patekęs po žalčio demono Dahakos valdžia;
bet paskui Jima buvęs nukeltas į palaimintąjį sodną ir tebė-
gyvenęs tenai su savaisiais; pagaliau, laikų pabaigoje jis vėl pa-
sirodysiąs su savo ištikimaisiais. *)

1) Vieni dienų metai pas indus buvo sudėti iš 360 paprastų metų.

2) Vėdos yra šventosios indų knygos, parašytos sanskritų kalba, kurių au-
torius buvęs Vyasa. Jose yra maldų, imnų, konsekracijos ir permaldavimo
tormulų. ,

3) Orelli, Allgemeine Religionsgeschichte, Bonn, 1899, 430 p.

4) Spiegel, Eranische Altertumskunde, I, 478 p. ir toliau. 522 p, ir toliau.

= B
c) Aigiptiečių:

Aigiptiečiai turi legendą apie aukso laikus, kada Oziris
ir jo žmona Iris gyvenę rojaus laimėje.

Be to, Hommelis!) yra įrodęs, kad aigiptiečiai žinoję apie
palaimintųjų salą ir tenai buvusįjį gyvybės medį.

d) Graikų ir romėnų:

Graikų ir romėnų mituose skaitome, kad pirmieji žmonės
aukso laikais buvę laimingi ir gyvenę kuo arčiausiai su dievais;
pradžioje nebūta skausmų, kentėjimų, kovos, baimės, ligų, vargo,
nuodėmės ir t. t. ?)

* *

Taigi iš senovės tautų legendų matyt, kad jose yra išskai-
dytų minčių, panašių į Pradž. 2-3 aprašymą, būtent: pirmųjų
žmonių laimė ir moralinis tobulumas, nemirtingumo viltis, rojaus
gražumas, nuodėmė, laimės praradimas, skausmai ir kentėjimai,
kaipo nuodėmės padariniai ir t. 1.2)

Todel lygia teise galima išvesti Pradž. 2-3 ir iš šių legendų,
o ne tiktai iš Babilonijos; tačiau to niekas nedaro.

12. Pradž. 2-3 tam tikros ypatybės ir išvada.

Kad Šv. Rašto rojus ir pirmųjų žmonių nuopuolis nėra pa-
imti iš Babilonijos mitų, patvirtina pagaliau ir šios žymės, randa-
mos vien Pradž. 2-3:

a) Šv. Rašto rojaus vieta apribota didžiomis upėmis ir
geografinėmis šalimis; tos žymės nėra niekur kitur, ne tiktai
babiloniečių, bet ir kitų tautų mituose.

b) Šv. Rašto rojuje augo du medžiu, kurių vienas, būtent
„gyvybės medis“ (Pradž. 3, 22) gal yra ir babiloniečių mitolo-
gijoje, bet kitas, būtent, „pažinimo gero ir pikto“ (Pradž. 2, 17)
neturi sau lygaus tautų legendose.

15 Die Insel der Seligen, Mūnchen 1901, 21 p. ir toliau ?) Hesiodus,
Opera et dies, 109-120; Ovidius, Metamorph. I, 89 ir toliau; Plato, Tacitus ir

kiti.

— 77 —

c) Žaltys, kaipo moteries gundytojas, yra nupieštas
vien Šv. Rašte.

d) Adomas ir Jieva nusidėjo, suvalgę uždrausto vai-
siaus; ši žymė neturi nieko bendra su kitų tautų mitais,

e) Lapai, iš kurių sulig Pradž. 3, 7 pirmieji tėvai
nusipynė žiurstus, buvo nuraškyti nuo pygmedžio, hebrajiškai
nikn (teena), bet tasai medis kaip tik klonyje tarp Eufrato ir Tig-
rio, būtent Babilonijoje, visai neauga, todel šiuo pagrindu ne Ba-
bilonijoje, bet kitur reikia ieškoti rojaus kilimo.

„Erškėčiai ir usnys“ (Pradž, 3, 18), kuriuos tu-
rėjo želdint žemė po Adomo ir Jievos nuopuolio, vadinasi, sunkus
žemės įdirbimas, nesutinka su Babilonijos gamta, nes tenai že-
mė labai naši ir be sunkaus darbo duoda dideliausio derliaus;
tuo tarpu Palestinos dirva reikalauja gero įdirbimo. Todel ir ši
žymė verčia ieškoti rojaus aprašymo ne Babilonijoje.

Tiesa, Šv. Rašte Palestina yra vadinama „medum ir pienu
tekanti,“ bet ši ypatybė tinka vien Palestinos daliai, būtent, Ga-
lilėjai, o šiaip Palestina derlingumo atžvilgiu negali susilyginti
su Babilonija. Ar šiaip ar taip, bet didis vargas įdirbti žemę
kuo mažiausiai sutinka su Babilonijos gamta.

g) Šv. Rašto kerubai, kaipo rojaus sargai po pirmųjų tėvų
ištrėmimo, neturi tolygių sau kitų tautų legendose apie pirmykš-
tę laimę ir jos praradimą.

Taigi iš viso, ką ligišiol esame pasakę išeina, kad negali-
ma įrodyt rojaus kilimo iš babiloniečių mitų.

Klausimas tad kyla, iš kur gi turime aprašymus apie pir-
mykštę laimę ir josios praradimą įvairiose senovės tautose, net
neturėjusiose tarp savęs pažinties.

Žinomieji mums kosmogonijos rašytojai, pv., Ounkelis?),
Holzingeris ir kiti jų krypsnio šalininkai, tvirtina, kad mitologinės
legendos apie rojų buvusios visoms tautoms bendros, Iš to mi-
tologinio padavimo einąs Pradž. kn. aprašymas; mitas perėjęs
pas izraelitus senai, bet ne prieš jų atkeliavimą į Kanaaną.

Tačiau su šita nuomone nesutinka tyras Pradž. 2-3 mono-
teizmas. Negalima sakyti, kad izraelitai yra nuvalę mitus nuo

1) Genesis 3, 37-39 p. p.

AB

politeizmo, nes istorija rodo, kad nė viena tauta ir labiausiai
kultūroje pakilusi, pav., babiloniečiai ar aigiptiečiai, nepriėjo evo-
liucijos keliu iš politeizmo prie monoteizmo, juo labiau mažai
apsišvietę izraelitai, iš visų pusių apsupti stabmeldžių politeistų,
nebūtų galėję fantastinių mitų nuvalyti ir padaryti juos monote-
istinius.

Taigi kito kelio reikia ieškoti, kuriuo yra kilęs Pradž. kn.
aprašymas.

Išorimai panašumai tarp- Šv. Rašto ir stabmeldžių mitų ge-
riausiai yra aiškinami kitokiu bendru šaltiniu, būteni, pirm ykš-
čiu padavimu.

Pirmieji žmonės, kurie buvo aprašytųjų atsitikimų liudinin-
kai, pasakojo apie tai artimiausioms karioms. ;

Ilgainiui padavimas apie rojų mainėsi, gyvenimo sąlygoms
pritaikomas; iš to ir yra kilę nepanašių žymių.

Izraeliių tautoje padavimas galėjo išlikti tyresnis, nes Ap-
vaizda, ją išsirinkus, saugojo tikrąjį tikėjimą.

Sulyginus abi pusi, matyt, kad Šv. Rašto pasakojimas stovi
arčiau pirmykščio šaltinio, negu kitų tautų mitai, nes jis vienija
daugiausia esminių minčių ir turi labiausiai bendrų savybių.

Iš tikrųjų, . Pradž 2-3 aprašymas, sulyginti jį su stabmel-
džių mitais, yra etikos atžvilgiu prakilniausias ir vienija mintis,
išskaidytas kitų tautų legendose; net tąsias mintis praneša tam
tikromis savo žymėmis, kaip esame čia jau trumpai išrodę.

Bendrų savybių jis nenustoja, nors nurodo rojaus vietą. Tik
tuomet galėtų kilti del šio dalyko abejojimų, jei autorius, kilimo
izraelitas, būtų aprašęs rojaus vietą savo gimtoje šalyje, būtent,
Palestinoje. Pripažindami rojaus aprašymui Pradž. knygose isto-
rinį pagrindą, turime sutikti ir su nurodymu vietos arba centro,
iš kur žmonės yra išsiskirstę. Taigi iš visų šalių, kurių legendas
esame peržiūrėję, Šv. Rašto apribotoji vieta sulyginamai yra tin-
kamiausia, kiek senovės aprašymas gali būti suprantamas (ilo-
logijos ir kultūros atžvilgiu.

Kadangi rojaus aprašymas nėra babiloniečių mitų perdirbi-
mas, vadinasi, kadangi turi istorinės vertės, tad antroje dalyje
lieka arčiau apriboti aprašytųjų atsitikimų, būtent, rojaus vieta.

1) Genesisš 37-39 p. p.

B. ANTROJI DALIS.
Rojaus vieta
1. Rojaus aprašymo tekstas.

Pradž. 2, 8.10-14 yra apibrėžta trejopomis žymėmis vieta,
kur buvęs rojus, būtent: a) autorius išvardijo keturias upes, b)
jąsias nupiešė tiksliau, pažymėjęs šalis, per kurias tosios upės
tekėjo, c) pagaliau, norėdamas visai pašalinti abejonę apie rojaus
vietą, jis išskaitė turtus viename nurodytųjų kraštų, idant tuo būdu
jį atskirtų nuo kitos, panašiai vadinamos šalies.

Šis smulkus ir tikslus apibrėžimas rodo, kad išvardytosios
upės ir su jomis rojaus vieta buvo tikrai žinomos autoriaus lai-
kais.

Ne taip lengva buvo surasti upės ir rojus tolimesnėms kar-
toms. Apie tai yra daug prirašę Pradž. knygų aiškintojai. Mes pa-
sistengsime trumpai sutrauti jų nuomones ir pamatuoti tinka-
utiausią"). '

Tvirtam problemos pagrindui sudaryti, reikia pirmiausia įsi-
žiūrėti arčiau į aprašyuo tekstą.

Iš originalo tiksliai išverstas tekstas Pradž. 2, 8.10-14 skam-
ba šiaip:

8. „Ir Viešpats Dievas užveisė sodną Edene į rytus ir te-
nai įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs... 10. Ir upė tekėjo iš
Edeno sodnui drėkinti, kuri iš tenai skyrėsi į keturias ištakas.
11. Vienos vardas yra Pišon; ji teka aplink visą Chavilos šalį,
kame yra aukso. 12. Ir tos šalies auksas yra geras; tenai (taip
pat) bdoladi ir šoham akmens. I3. [r antrosios upės vardas yra
Gidion; ji teka aplink visą Kušo šalį. 14.Ir trečiosios upės var-
das yra Chiddegel; "i teka Ašuro link. Ir ketvirtoji upė yra
Prat.“

1) Svarbiausias antrosios dalies šaltinis: Dr. W. Eugelkemper, Die Para-
diesesflisse, Minster, i W. 1901, 1-80 p. ir kiti pažymėti.

— 80 —

Cionai nupieštasai paveikslas, trumpai sutrauktas, yra šis:

Per Edeno sodną tekėjo upė, kuri iš sodno, vadinasi, iš ro-
jaus, skyrėsi į keturias šakas (upes). Toliau eina tų šakų vardai
ir artimesnis jų tekėjimo nurodymas.

Rojaus vietai surasti reikia išspręsti klausimas, kurios da-
bartinių upių atitinka išvardytąsias tekste. Tam tikslui įsižiūrė-
kime į teksto smulkmenas.

Pačioje pradžioje matyt skirtumas tarp hebrajiškojo ir loty-
niškojo teksto.

„Ir Viešpats Dievas užveisė sodną Edene,“ taip skamba
originale; taigi buveinė, kurią Dievas prirengė pirmiesiems žmo-
nėms, vadinosi sodnu, kuris gulėjo Edeno šalyje; Iotyniškoji-gi
Vulgata išvertė kitaip, būtent: „paradisum voluptatis.“

Vardas „paradisus“ yra kilęs iš graikiškojo vertimo, kame
hebrajiškas žodis 1 (gan)— sodnas yra pavadintas Tapėčsvoos
(paradesios); Vulgata tiesiog paliko „paradisus“ iš graikiškojo tek-
sto.

Skirtumas gi tarp hebrajiškojo ;13 (Eden) ir lotyniškojo
„Voluptatis“ atsirado del to, kad hebrajiškasis žodis „eden, išver-
stas į lotynų kalbą, reiškia: voluptas — linksmybė, džiaugsmas;
mat, Vuldata nepaliko nelietusi hebrajiškojo vardo, bet išvertė jo
reikšmę; tačiau šalies vardas Eden, kuriame buvo rojus, rišasi iš-
tikrųjų ne su hebrajų žodžiu „edez“— voluptas, bet su sumerie-
čių— „edin“ ir babiloniečių „idinu“ —klonis, lyguma)).

Nuo vietos, kurioje rašė autorius, šalis Eden ir rojus gulė-
jo į rytus, hebrajiškai a1p» (miggedem), o Vulgata išvertė „a prin-
cipio“ nes „gedem“ reiškia rytus, bet taip pat: pradžią, žiūrint,
kokia prasme—vietos ar laiko—tas žodis yra vartojamas. Tačiau
graikiškasis Šv. Rašto vertimas: xa1t4 dyavoldėę (kata anatolas),
kontekstas: Pradž. 3, 24; 4, 16 ir daugelis šv. knygų aiškintojų
rodo prieš Vulgaią, kad čionai kalbama apie rojaus ir Edeno
vietą. —Kad rojus buvo į „rytus“, tame yra pirmutinė geografinė
rojaus žymė, tiesa, labai bendra.

Toliau, aprašyme pasakyta, kad „upė tekėjo iš Edeno sod-
nui drėkinti“ (Pradž. 2, 10); matyt, ji turėjo pradžią Edeno šaly-
ję už rojaus, paskui tekėjo per rojų. Kadangi upė buvo skiriama
žemei drėkinti, tad ne viena vaga, bet keliomis ji raižė Edeno
plotą tarsi grabėmis. Rojaus drėkinimas galėjo būti kiek pana-

1) Schrader, Die Keilinschriften und das A, T., 26 p. ir toliau,

=— 81

šus į Aigipto Delią, kame Nilas nuo Kairo miesto teka ke-
liomis šakomis. Rado tai Pradž. 13, 10, kame rojaus ir Aigipio
drėkinimas buvo panašūs: „/r Lotas, pakėlęs savo akis, matė
visą šalį aplink Jordaną, kad visa. . „buvo laistoma, kaip
Viešpaties sodnas ir kaip Aigipto Žemė,“ vadinasi, laikas nuo lai-
ko vanduo patvindavo ir užliedavo žemę. Rojaus upėje, pasak
autoriaus, taip daug buvę vandens, kad iš jos pasidariusios net kę-
turios šakos arba upės: „Jr iš tenai skyrėsi į keturias upes“
(Pradž. 2, 10), būtent, išsiplėtusi rojaus upė tekėjo keturiomis
šakomis. Šv. Raštes išvardijo tąsias keturias upes: Pišon, Gidion,
Chiddekel ic Peraf. Prie trijų iš jų yra paminėtos gretimosios
šalys: Chavila, Kuš ir Ašur. Pagaliau, Chavila, kad atskyrus ją
nuo kitos panašios, yra arčiau apibrėžta savo turtais: auksu, Odo-
lach ir šoham—braagiais akmenimis.

Kai del Perat ir Chiddekel upių, istorikai sutinka maž daug,
kad tai buvusios dabartinės Eufratas ir Tigris.

Kai del dviejų kitų upių — Pišon ir Gidon, kritikai jąsias
aiškina labai įvairiai, todel kyla nesutikimų rojaus vietai surasti.

Įsižiūrėję į svarbiausias nuomones apie rojaus vietą, pasi-
stenkime rasti likriausią išvadą, vadinasi, nurodyti jo vietą.

2. Svarbiausios teorijos del rojaus vietos.

Naujaisiais laikais yra išplitusios šios žymesnės nuomonės,
ypač Pišono ir Gichono upėms ir drauge rojui nustatyti, būtent,
Frd. Deliizsch'o, Hummelauerio, Hommelio ir tvano teorijos:

a) Friedridias Delitzsdi'as 1881 m. žinomajame mums vei-
kale „Wo lag das Paradies?“!) surinko daug žinių iš asyriologi-
jos ir filologijos klausimui išspręsti, kur yra buvęs rojus. Pasak
Delitzsch'o, rojaus aprašymas esąs babiloniečių kilmės. Babilonie-
čiai vaizdavęsi sau rojų toje šalies dalyje, kuri labiausiai buvusi
išraižyta upėmis ir kanalais, vadinasi, našiausioje savo krašto
vietoje, būtent, gražiausiame plote į šiaurę nuo Babilono miesto.
Tuo būdu upė, kuri tekėjo per rojų, buvusi Eufratas. Toliau
Delitzsch'as šiaip išveda keturias šakas, iš jos kilusias: viena
esanti pats Eufratas tolimesniajame tekėjime marių linkui

2) 45-82 pusl.
6*

S

antroji šaka, tekėjusi iš Eufrato rojaus plote šiaurinėje Babilo-
nijoje—mal, tenai nuo Eufrato į rytus Tigrio linkui esama daug
upelių ir kanalų, didinančių Tigrio vandenis, —laigi antroji šaka
buvusi Tigris, kaipo Eufrato ištaka.

Kadangi žodžiu „m2akar“ reiškiančiu „upė“ galima vadinti
ir kanalas babiloniečių, arabų ir hebrajų kalbose, tad likusi dvi
upi Pišvm ir Gidion esančios du Eufrato dideliu kanalu, būtent,
Pallakopas!), kuris išteka iš Eufrato vakarinėjė pusėje ir įteka
į Persų įlanką, — ir antras kanalas vardu Šatt-en-Nil?) kuris
netoli senovės Babilono vietos skiriasi nuo Eufrato iš jo kairiojo
kraniu, paskui apie Ur Kasdim vėl su juo susivienija.

Toliau Delitzsch'as stengiasi įrodyti, kad Pallakopas
seniau vadinęsis Pišon (babil. pišanu) ir Šatt-en-Nil —
Gichon (babil. guchanu); be to, kad Chavilos šalis buvusi
prie Pallakopo, o Kuš— prie Šatten-Nil.

Tačiau šis upių išvedimas nėra teisingas.

Noromis nenoromis kyla klausimas, del ko įkvėptasai auto-
rius nepavadino tosios vietos paprastu vardu, jeigu tenai buvo
rojus, nes Šv. Rašte jinai vadinasi Šinear (Pradž. 10, 10; Dau.
1, 2; Iz, 11, 11); šis vardas yra kur kas trumpesnis, negu upė-
mis ir kanalais apibrėžimas.

Toliau, tikslus upių ir šalių išskaitymas kaip tik rodo, kad
autorius jąsias gerai žinojo, bet ne rojų, vadinasi, vietą, kame
upė dalijosi į keturias šakas: todel negalima ieškoti rojaus gerai
žinomoje izraelitams Šinear šalyje.

Be to, Delitzsch'as klaidingai išveda Tigrio upę, kaipo Eul-
raio ištaką, toje vietoje, kur tiedvi upi labiausiai susiartina (pas
Bagdado miestą), nes Pradž. autoriui Tigris buvo žinomas kur
kas aukščiau tos vietos, į šiaurę, būlent, apie seną Ašuro mies-
tą (2, 14).

Naujausi kritikai panašaus kaip Delitzsch'as krypsnio, pav.,
Jensenass),išranda, kad Deliizsch'o išvadžiojimai esą nepatenkinami.

b) Į kelioliką metų po Delitzsch'o veikalo kitą teoriją
paskelbė žymus katalikų egzegetas Hurmmelaueris*).

Jis hebrajiškąjį žodį 7957 (jippared), reiškiantį: skyrėsi, dali-
josi (upė į keturias šakas), verčia reikšmę: ištiesti, plėsti, exten-

1) Minėt. veik., 68 p. *) Minėt. veik., 70 p. 3) Die Kosmologie der Baby-
Ionier, 509 p.
4) Cursus Scripiurae sacrae I, Commentarius in Genesim, 135-137 pusl.

dere, kaip pas Ezech. 1, 11 „ištiesti sparnai“ arba 2 Ezdr. 4, 19;
Pradž. 10, 5. 32. Prilaikindamas tai prie aprašomosios vietos
Pradž. 2, 10, Hummelaueris mano tuo būdu išvengsiąs geogra-
ftinio keblumo ir tvirtina, kad rojaus upė nesiskyrusi (į keturias
šakas), bet išsiliesusi, išsiplėtusi, būtent, pasak jo, Eufratas
netoli Persų įlankos, į kurią įteka, plėtęsis į keturias upes; mat,
senovėje Persų jūra turėjusi įlanką šiaurėje iki tos vietos, kur
šiandien sueina Eufratas ir Tigris!); toji įlanka vadinusis 372
(uahar) — upė; į tą įlanką įtekėdavusios keturios upės, skaitant
nuo rytų į vakarus, būtentt Euleus, Choaspes, Tigris
ir Eufratas.

Taigi rojaus upė buvusi Eufratas, kuri iš Edeno šalies,
būtent, Mesopotainijos, tekėdavusi į rojų netoli nuo Babilono; iš
rojaus išėjus, plėtusis į įlanką, į kurią šalia Eufrato įtekėdavusios
dar trys upės.

Tačiau Humuinelaueris apsiriko esminiame teksto žodyje,
būtent, aiškinime Pradž. 2, 10 hebrajiškojo; B'VRT (rašim.— galvos,
capita); tas žodis, prie upės pritaikintas, hebrajų ir asyriečių
kalbose reiškia vien (upės) pradžią“). bet niekuomet nereiš-
kia vietos, kame upė teka į jūrą, kaip kad Hummelaueris išvedė.

Be to, apie Hummelauerio išvadžiojimą reikia pasakyti
beveik tas pats, kas buvo pabrėžta apie Deliizsch'o nuomonę.

c) Į kelerius metus po Hummelauerio paskelbė kitokią,
naują teoriją apie rojaus upes Muencheno profesorius F. Hfom-
melis?); jis sutinka su Arabijos tyrinėtoju Z£d. Glaseriu,') kad ro-
jus buvęs Arabijoje.

Hommelis atsižvelgia į rolę, kurią rytuose vaidina vadina-
moji vadi, būtent, gana gilus klonis su kainuotais krantais; jis
būva sausas didesię metų dalį, tik žiemą nuo lietų prisipildo
vandens,

Didžiausia vadi er-Rumma vasaros vakarų Arabijoje,
pasak Glaserio ir Homwuelio, esanti Pradž. kn. Gichono upė,
nes geogralas Bekri ją vadinęs vardu gaihan. Kušo šalies

!j Ligi šiandieninio Šatt-e!1 Arab. 2) Gesenius—Roediger, Thesau-
rus linguae hebraicae ct chaldaicae, II, 1250 pusl.

3) Fritz Hommel, Die altisraclitische Ueberlieferung in inschriftlicher Be-
leuchtung, 314 pusl. ir toliau.

4) Edward Glaser, Skizze der Geschichte und Geographie Arabiens, 317
pusl. ir toliau,

84

reikią ieškoti centralinėje Arabijoje, o Chavilos — kalnuotame

plote, vadinamajame Jemama, kuris turįs daug aukso.
Pišono upė buvusi len, kur dabar guli vadi ed-

Davasir, kuri susidaro iš vandens, nubėgusio nuo Jemama

kalnų.
Chiddekelio upė nesanti Tigris, bet šiandieninė va-

di Sirhan šiaurinėje Arabijoje; Pradž. 2, 14 Ašuro šalis
nereiškianti Asyrijos, bet Pradž. 25, 18 ir 1 Sam. 15,7 vadina-
mąją Šur į pietus nuo Palestinos ir į vakarus nuo Aigipto upės.

Pagaliau, ketvirtoji Pera to upė pasiliekanti Eufratas.

Tosios vadi pasiekdavusios Eufratą arba bent Persų įlanką,
taigi sudarydavusios su juo kaip ir vieną upę, kame ir buvęs rojus.

Apie Hommelio teoriją reikia principialiai pakartoti tai
pat, kas buvo pasakyta apie Hummelauerio išvadžiojimą.

Antra, rojui nurodyti žinomoje pietinėje Eulrato pusėje ne-
reikėjo visos eilės vardų, kuriais rojus nėra tiksliai apibrėžtas,
kaip kad ir be jų.

Be to, Hommelio aiškinimas nėra teisingas ir del to, kad
abi upi Pišon ir Gichon, pasak Hommelio, esančios Ku -
šitų Arabijoje, tačiau tai prieštarauja Pradž. 2, 13 tekstui, sulig
kuriuo tik viena upė Gichon tekėjo per Kušo žemę, o Pi-
šon—per Chavilos šalį.

d) Šalia išdėstytųjų trijų teorijų dar viena iš naujausių lai-
kų pažymėtina, būlent: keli žymūs egzegeiai bandė išaiškinti upių
atsiskyrimą nuo vienos pirmykštės didžiuoju tvanu arba
panašia katastrofa; nuo to eina ir vardas: tvano teorija.

Pasak jų, žemė tuomet buvusi vietomis taip pakilusi, o daik-
tais nuslinkusi, kad įgavusi kai kur naujos išvaizdos. Dėliai tva-
no iš keturių vienos upės šakų pasidariusios keturios savarankės
upės, kurių pradžios reikią ieškoti ne per toli viena nuo kitos.

Iš-—-upių Perai esąs Eufratas, o Chiddekel —
Tigris. Nors Tigris prasideda gana toli nuo Eufrato, bet tų
dviejų upių vaga susiartina iki 2000 žingsnių.

Trečioji upė Gichon, kuri tekėjo apie Kušo žemę,
esanti Araksis, nes ji turi pradžią netoli Eufrato. Araksis
teka per klonį į pietus nuo Kaukazo ir įteka į Kaspijos jūrą
Apie Kušo šalį nėsą nieko tikra; greičiausia, buvę tai Mydijos
gyventojai, vadinami kosiejai, paplitę iš pietų į šiaurę iki
Araksio upės.

Pagaliau, ketvirtoji aukso šalies Chavilos upė Pišon

85

esanti, pasak vienų. maža upė Phasis, įtekanti į Juodąją jūrą,
arba arti Araksio upė, vardu Kyras (Kur). >

Šitą teoriją stengiasi apginti plačiai žinomi katalikų egZ€-
getai, pav., Kaulenas!), Hobergas*), iš dalies Sduoepferis 3) ir kiti.

Pavyzdžiui, pasak Kauleno, rojus turėjęs vieną upę su pra-
džia už rojaus. Ji vėliau persikeitusi į keturias, nes Kaulė-
nas hebr. OVB (miššam—iš tenai) verčia ne vietos, bet laiko
reikšme. Upių aisiskyrimas įvykęs laiku tarp laimingojo žmonijos
būvio ir autoriaus periodo.

Ši nuomonė, galima sakyli, vienu kirčiu pašalina teksto
keblumus. Jeigu laikinė žodžio BWB (miššam) reikšmė pasitvirtin-
“ tų, Kaulenas būtų suradęs geriausiai pritaikinamą geografijos

išaiškinimą. ž

Tačiau maždaug iš 800 kartų vartojamo Senajame Įstaty-
me to žodžio vos apie 20 vietų yra abejotinos prasmės, bet
nėra nė vieno teksto, kame tikrai galima būtų įrodyt laikinė
reikšmė.

M Be to, prieš šią teoriją apskritai galima pasakyti, kad dide-
lės geologinės permainos del tvano, kaip jos čionai yra reika-
laujamos, nieku nėra pozityviai įrodytos.

3: Pagaliau šios teorijos šalininkai dirbtinai aiškina Šv. Rašto
tekstą; tame ir yra jos silpniausia pusė. Pasak jų, mūsų tekstas,
trumpai suėmus, štai ką reiškiąs: rojaus upė prieš tvaną turėjusi
keturias šakas; tvanas permainęs šią pirmykštę išvazdą, vadinasi,
kilę keturi upių savarankiai šaltiniai, ne per toliausiai vienas nuo
kito; naujų šaltinių vanduo bėgęs vagomis keturių senesnių upės
šakų; tų dabartinių upių vardai išdėli esą Pradž. knygoje.

Tuo tarpu reikiamasis tekstas skamba štai kaip: „/r upė te-
kėjo iš Edeno sodui drėkinti ir iš tenai skyrėsi ir buvo ketu-
rios upių pradžios, vienos vardas Pišon.....“ (Pradž. 2, 10 ir
tol.). Jeigu anoji supainiota prasmė būtų šituose Šv. Rašto papra-
stuose žodžiuose, autorius jai išreikšti būtų be abejo pridūręs
dar kelis žodžius, nes jis nemanė užduoti skaitytojams mįslės; jis
norėjo vien tiksliai, kiek galima, nurodyti rojaus vietą.

Taigi tvano teorijos šalininkai stengiasi ne tiek išaiš-
kinti. Pradž. tekstą, kiek įbrukti jam svetimų pašalinių minčių.

1) Wetzer und Welte, Kirchenlexikon?), Paradies, 1895. IX, 1458,
2) Die Genesis? 34 pusl. ir toliau.
3) Geschichte des Alten Testaments, 36 pusl. ir toliau.

a

3. Pradž. 2,10-14 tradicinės prasmės suderinimas
su Šv. Rašto įkvėpimu.

Pasak Šv. Rašto autoriaus!), rojus yra buvęs šalyje, kaime
turėjusios savo bendrą pradžią keturios upės: Pišon, Gichon,
Chiddekel ir Perat. Pradž. 2, 10 tekstas, tiesiogine reikšme
suprastas, prieštarauja geografinei tikrenybei. Todel išeina, kad
šios vietos autorius, o drauge ir jo bendralaikiai, klydo kalbainaja-
me geografiniame punkte.

Taip dalyką supratus, kyla mintis, ar šis aiškinimas neprieš-

1 la „dąrauja įkvėptajam Šv. Rašto charakteriui.

Ik a). Mes pilnai sutinkame su šv. Jeronimo teigimu: „Nelei-
stina sakyli, kad Šv. Raštas meluoja“?) ir Leono XIII autorite-
tingu patvirtinimu enciklikoje „Providentissimus Deus“ (1893):
„Išeina, kad tie, kurie mano, kad autentingose šventųjų knygų
vietose gali būti kas nors klaidinga, tikrai, arba iškreipia kata-
likiškąją dieviškojo įkvėpimo sąvoką, arba klaidos autoriumi daro
patį Dievą“3),

Nors tas dėsnis yra griežtai pareikštas apie Šv. Rašto tik-
rumą, bet jis nėra absoliučiai taikintinas kiekvienam Šv. Rašto
skyriui ar žodžiui. Leonas XIII?) toje pačioje enciklikoje siauri-
na jį gamtos įvykiams, aprašytieims šv. knygose. „Dievo Dvasia,
kuri kalbėjo šv. rašytojų lūpomis, nenorėjo mokyti to išvidinio
daiktų sutvarkyino, kuris nėra naudingas išganymui (šv. Augustin.,
De Genesi ad litteram, I. 21,41); todel jie (šv. knygų rašytojai),
nesiimdami grynai gamtos tyrinėti, kai kada aprašo ir dėsto pa-
čius įvykius arba kokia perkelta reikšme, arba paprastu tų laikų
supratimu, kaip kad šiandien apie daugelį kasdieninio gyvenimo
dalykų kalba net mokyti žmonės“.

1) Žr. aukščiau 79 p. ?) „Nefas est dicere Seripturam mentiri“. In Neh.
1, 9: Migne, P. L., 25, 1238.

3) „Conseguitur, ut gui In Iocis authenticis librorum sacrorum guidpiam
falsi contineri posse existiment, ii profecto aut caiholicam divinae inspirationis
notionem pevertant, aut Deum ipsum erroris faciant auctorem,

4) „Spiritum Dei, gui per ipsos Ioguebatur, noluisse ista [videlicet inti-
mam adspectabilium rerum constitutionem| docere homines nulli saluti profu-
tura [s. August. De Genesi ad litteram, I. 2i, 4i]; guare eos potius, guan ex-
ploraiionem naturae recta perseguantur, res ipsas aliguando describere et
tractare aut guodam translationis modo, aut sicut communis sermo per ea
ferebat tempora, hodiegue de multis fert rebus in guotidiana vita, ipsos inter
homines scientissimos* [Encycl. Providentis. Daeusį.

e

Ką Leonas XIII taikino gamtos mokslams. panašiai yra su
istorijos ir geogralijos aprašymais šv. knygose. Pasak Kornelio!),
„Nemaža klaidų šiame dalyke daro tie aiškintojai, kurie, nepaisy-
dami, kaip reikiant, Šv Rašto tikslo ir charakterio, ima jį taip,
lyg kad jis būtų Dievo mums duotas koks kronologijos ir šven-
tosios bei pasaulinės istorijos vadovėlis“

b). Šv. Raštas nėra vien Dievo veikalas, bet drauge ir žmo-

gaus. Dėliai to abudu elementu privalo būti tinkamai įvertintu,s.- >>

nės Dievo elementas reikalingas kitokio sprendimo kaip žmogaus.

Šventosios knygos turi tai bendra su paprastomis knygomis,
kad jos yra žmonių kalba parašytos. Šiuo atžvilgiu joms tinka
visi tie kritikos dėsniai, kurie tinka ir kitiems pasauliniams kuri-
niams. Kadangi kiekviename literatūros veikale daugiau ar ma-
žiau pastebimi laiko ir šalies pėdsakai, tas pat reikia pasakyti ir
apie įkvėptųjų rašytojų kurinius, kuriems išorinė aplinka taipgi
darė savo įtakos; todel istorija diauge su archeologija turi ateiti
pagalbon, šveniąsi:s knygas aiškinant, ką teisingai yra pastebėjęs
Reithmayris?): „Be atsižvelgimo į istoriją ir be sąžiningo jos atsi-
klausimo nėra galimas tikslus raštų tyrinėjimas“ .

Tą pačią mintį dar tiksliau yra pareiškęs Aleksandrijos šv.
Kirilas 5: „Norint teisingai suprasti kokia Šv. Rašto vieta, trys
dalykai pirmiausia yra pastebėtini: daiktas, apie kurį ar dė-
liai kurio kalbama, asmuo, kuris kalba, ar per kurį, ar apie
kurį kalbama, laikas, kuriuo buvo rašyta; tuo būdu galėsime
be klaidos tyrinėti tikrąją prasmę“.

Tuo pačiu reikalu gerai pastebi Kornelis, kad „visas Šv.
Raštas, ar jo dalis, reikia aiškinti taip pat tų supratimu, kuriems
buvo pirmykščiai skiriamas“*).

1) „Haud parum hac in re peccatum cst et peccatur ab interpretibus, gui
isto seripturarum fine et charactere non satis attentis iltas fere tractant ac si
chronologiae et historiae sacrae ct profanac compendium guoddam divinitus
nobis datum constituerent“. Corxely, Introductio generalis, I, 604 p.

2) Lebrbuch der biblischen Hermeneutik, herausgegeb. v. Thalhofer,
Kempten, 1874, 95 p.

3) „Antc omnia, guando locum s. Sceripturae aliguem recic intelligere
volumus, tria diligenter consideranda sunt: res, de gua aut propter guam dici-
tur, persona, guae dicit vel per guam aut de gua dicitur, tempus, guando scrip-
tum est, guod dicitur; sic enim absgue errore sensum poterimus verum in-
vestigarę“. Thesaurus de S. Trinitate, VIII $ 2: Cornely, Minėt veikal., 582-
983 p.

4) „Omnis igitur Seriptura vel Seripturae pars explicanda est etiam ex
mente eorum, guibus primitus est destinata“.

r

NM

.

L VA

Dea

5

52 + — 88 —
< <

c) Iš čia eina, kad aiškindami Šv. Raštą visados privalome
turėti prieš akis išorinę padėtį ir išvidinį sielos būvį taip auto-
riaus, taip ir tų, kuriems jo raštai buvo skiriami. Ir kadangi Šv.
Rašto tikslas buvo rūpintis visų žmonių sielos išganymu, to dėliai
autoriaus stilius ir visas rašymo būdas yra pritaikintas liaudies
supratimui, Vartojamieji raštuose populerūs liaudies išsireiškimai
yra paremti skaitytojų supratimu, kad ir objektyviai klaidingu,
bet visuotinai išsiplatinusiu. Panašios objektyvios klaidos pavyzdį
randame Senajame Įsiatyme gyvulių padalijime. Mozės įstatymas
laikė tyraisiais gyvuliais atrajojančius ir perskelių kanopų; tačiau
tuomet buvo visuotinis įsilikiaimas, kad ir kiškiai priklausą prie
atrajojančių. Ši nuomonė turėjo pagrindo išoriniame pastebėjime,
nes kiškis, ilsėdamasis, dažnai judina apatinį žandą, trindamas
pryšakinius dantis.

Teisingas yra šv. Jeronimo pasakymas: „Šv. Rašto yra
paprotys, kad istorikas taip aipasakolų daugelio nuomonę, kaip
tuo laiku visų buvo tikima“!) arba kitoje vietoje: „Daugelis Šv.
Rašte kalbama to laiko supratimu, kai atsitikimai atpasakojami,
o ne tuo, kaip dalyko tiesa reikalavo.“ *)

Visa trumpai sutraukus išeina:

a) Kiekvienas aiškinimas reikia atmesti, kuris išranda, kad
įkvėptasis rašytojas mokinęs klaidos. Įkvėpimo sąvoka būtinai rei-
kalauja, kad mes į Šv. Rašto autoriaus žodžių prasmę nieko ne-
įnešiume, kas būtų objektyvi netiesa,

b) Kiekvienas autorius rašo, kad būtų suprastas savo ben-
dralaikių; todel jisai privalo naudotis kad ir klaidingais, bet skai-
tytojains suprantamais išsireiškimais ir mintimis.

c) Iš tikrųjų taip daro Šv. Raštas, kuris turi būti suprastas
taip pat ir nemokytų, ir jisai kalba liaudies išsireiškimais net ir
tuomet, kada jų pagrinde padėta objektyvi netiesa.

Bet kyla klausimas, kokiu būdu dabar suderinamas antrasis
ir trečiasis principas su pirmuoju. Atsakome, kad pirmutinis kal-
ba apie prasmę, abudu paskesnieji gi apie išraišką.
Prasmė yra teisinga, nes sudaro Dievo mintį; išraiška yra vien
rūbas, kuriuo prasmė aprėdyta, ir šis rūbas privalo nešioti savo
laiko varsos ir ypatybių.

1) į Mt. 14, 8: Migne, P. L., 26, 98.
A Į Jerem. 28, 10: Migae, P. L., 24, 855.

= 2

Pritaikiukime dabar išdėtuosius principus geografiniams ro-
jaus vietos duomenims išaiškinti —Pradž, 2, 10-14:

Šv. Raštas uemokina upių pradžių nei jų tekėjimo kryps-
nio, vadinasi, neduoda geografinės pamokos, o nori tik rojaus
vietą pažymėti. Tam tikslui autorius turėjo prisitaikinti savo lai-
ko galvojimo bei kalbos būdui ir vartoti savo bendralaikių geo-
grafines sąvokas, jeigu norėjo jų būti suprastas, Taigi pritaikant
Pradž. 2, 10-14 tekstui minėtąsias taisykles išeina, kad objekty-
viai yra teisinga, jog viena upė, ištekanti iš Edeno, drėkino ro-
jų, nes šitie žodžiai sudaro įkvėptąjį rojaus aprašymą; objekty-
viai yra neteisinga, kad Pišon, Gichon, Chiddekel ir
Perat ištekėjusios bendrai iš Edeno upės, nes tai yra tik ių
laikų gamtos mokslų priemonė rojaus vietai išaiškinti, ir vėl yra
objektyviai teisinga, kad rojus buvęs toje šalyje, kurią tų laikų
izraelitams nurodė pažymėtoji geografinė priemonė, toji objekty-
vi klaida, nes jąja yra išrekštas turinys.

4. Atskirų upių išsprendimas.
(Pradž. 2, 10-14).

a) Perat.

Lieka įrodyti, kurios upės reikia suprasti išdėtais dėsniais
Pradž. 2, 10-14.

Kai del paskutinės Perat upės vardo, nėra jokios abejo-
nės. Tai yra izraelitams gana gerai žinomasis Eufratas, babilo-
niškai—puratu; priešdėlis „eu“ yra kilęs iš persų formos Ultatu)?).

b) Chiddegel.

Artimiausioji į rytus upė buvo Chiddegel, kurią veik visi
kritikai laiko dabartiniu Tigriu. Babiloniečių užrašuose ji va-
dinasi: Diglat, Idiglat, Hidiglat. 'Semitų moteriškosios
gimties galūnė a4 atpuolė hebrajų kalboje; likusioji Hidigl
perėjo hebrajų kalboje į segolatformą Hiddegel. Kadangi

1) Delitzsch, Paradies, 169-170 p.

9

iraniečiai ištardavo 7 užuot /, todel tasai vardas Diglai pas
senovės persus skamba tigra, o graikai ištaria Tigris.
Pradž. kn. pažymėjimas „/i teka į rytus nuo Ašuro“ (2,14),
nesudaro keblumų, žinant, kad Ašuras yra pavadinimas ne
vien šalies, bet taip pat miesto. Iš tikrųjų Ašuro miestas kaip
tik stovėjo ant dešiniojo kranto Tigrio, kuris tekėjo į rytus nuo jo.

c) Pišon.

Sunkiau yra įrodyti likusiųjų upių tikrieji vardai. Izraelitams
senovėje žinomosios šalys į žiemius nesiekė aukščiau šiaurinės
Asyrijos, 0 į rytus baigėsi Indija). Bei kadangi Euiratas (Pradž.
2,10-14) yra pati toliausiaji į vakarus upė, tarp jos tad su arti-
miausiu Tigriu iš vienos pusės ir Indijos iš kitos pusės turėjo
tekėti Pišon su Gichon ir kaip tik iš šiaurės į pietus, nes
jos, pasak Pradž. 2, 10, vaizduojamos, kaipo turinčios 14 pačią
pradžią. Pirmoje vietoje pažymėtoji Pišon upė, tekėjusi per
turtingą brangiais akmenimis šalį Chavilą, turėjo būti labiau-
siai į rytus, nes išskaičiavimo eilė nuo Pišon liuk Gichon,
Tigrio ir Eufrato eina nuo rytų į vakarus.

Chavilos vardas dar dusyk pasitaiko Šv. Rašte, būtent,
Pradž. 25, 18 ir 1 Sam. 15,7 izmaelitų bastenių rylinėms sie-
noms išrodyti, iš kur paaiškėja ją buvus šalį tolimuose žiemos
rytuose, o kalbanti apie visą Chavilos šalį suprantami rytai
neribotoje tąsoje; taigi Chavila izraelitams buvo dabartinė
Indija.

Šią išvadą dar labiau patvirtina paminėtieji brangūs akmens.
Indijos turtingumas auksu buvo jau senai žinomas, ką liudija
Herodotas?), Strabonas?), Plinijus*) ir kiti senovės mokslininkai.
Antrasis turtas bdolach sulig Skaič. 11,7 panašus į manną
gelsvų kvepiančių žirnelių pavidalo, graikų kalba vadinamas
BūėMuov (bdellion), apie kurį senovėje buvo žinoma, kad jį atvež-
davo iš Indijos?)

Trečiasis paminėtasis šoham -akmuo buvęs vienas iš
Senojo Įstatymo brangiųjų akmenų, pav., jis puošė vyriausiojo
kunigo efodą (Iš. 28,9; 39,6) ir krūtinės apdarą—rationale

1) Delitzsch, Paradies, 30 ir 122 p.
3) Historia, III, 102 ir 106. *) Geographica, lib. 15, cap. I $ 44 ir 69.
4) Historia naturalis, lib 11, $ 11. 5) Eugelkemper, Mint. veik., 44 p.

9 =

(Iš. 28,20; 39,13). Abejoti tenka, ar visuose Šv. Rašto tekstuose
šoham'o vardu buvo pažymimas tas pats brangus akmuo, ta-
čiau ir jis padeda pažinti Indiją Chavilos šalyje, nes nors
atskiri iš minėtųjų trijų turtų galėjo kartais rastis ir kur kitur,
bet visi trys drauge senovėje buvo žinomi tik vienoje Indijoje.
Spręsdami, kuri iš Indijos upių pažymėta Pradž. 2, 11
Pišono vardu, aiškintojai ne visai sutinka. Vieni laiko ją
Indu, kiti Gangu. Ši paskutinė nuomonė kaip ir geriau
išaiškintų geogralinio keturių upių paveikslo išvaizdą, nes tarp
Pišono- Gango ir Tigrio turi dar tekėti Gichon.

d) Gichon.

Paskutinė Pradž. 2,13 išvardintoji upė Gichon reiškia he-
brajų kalba „veržiančiąsi“ upę; ši pažymėtoji ypatybė maža
suteikia medžiagos klausiinui išspręsti. Dalyką nušviečia tolimesnis
upės apibūdinimas: „ji teka aplink visą Kušo šalį“. Kušo var-
du Šv. Rašte paprastai pažymima Nilo drėkinamoji Etiopija; iš
to išeitų, kad Gichon yra ne kas kita, kaip tik pati Nilo upė.

Nereikia stebėtis geografinių duomenų netikslumu aprašo-
majame dalyke, nes visa senovė manė Nilą ne Afrikoje, bet Azi-
joje prasidedant; liudija iai kilų tarpe Aleksandras Didysis!), sa-
vo karo žygiuose jau, rodos, gerai pažinęs rylus, ir net senovės
geografijos žinovas Pžo/omėjus, manydamas, kad kaž kokia di-
delė pietų sausuma jungianti Aziją su Afrika; Pausanijo perduo-
tas vienas padavimas mini, kad Eufratas, pasislėpęs Persų
jūroje, pasirodąs Etiopijoje jau kaipo Nilas.

ios nuomonės ir kitos?), iš įvairių amžių paimtos, rodo, kad
senovėje buvo manyta apie Nilo pradžią vidurinėje Azijoje.

Išvadą, kad Gichon esąs Nilas, patvirtina kaip seno-
vės žydų, taip ir krikščionių egzegeza:

Graikiškamie Senojo Istaiymo vertime Nilas vadinamas
Geonu; pav.,Jer. 2, 18; Ekkli. 24, 27 šiuo vardu pažymėtas
taip pat ir Gichonas.

Juozapas Flavijus) mano Gichoną etimologijos atžvil-
giu esant Azijos kilimo.

1 Engelkemper, Minėt. veik., 48 p.
2) Ten pat, 49-50 p.
3) Antignitates Iudaicae, tib. I, cap, I $ 3

4002

Krikščionių tarpe, pav., šv. Ambroziejus") aiškiai išsilaria:„Ge-
on gi Nilas, kuris teka apie Aigipto žemę“; panašiai kalba ir šv.
Jeronimas*): „Upė, kurią aigiptiečiai vadino Nilas, rojuje prasi-
dedąs ir visą Etiopiją apsupąs“; taip pat šv. Augustinas“) ir kiti.

Tuo būdu remiantis senovės žydų bei krikščionių tradicija
ir matant, kad geografijos paveikslas atitinka senovės pažiūras,
galima išvesti, jog ir patsai Pradž. kn. autorius rašydamas ne ką
kitą turėjęs omenyje.

5. Rojaus vieta.

Lieka galutinai išspręsti rojaus vieta. Autorius ją tiek api-
būdino, kiek jam tai buvo galima ir jo tikslui riekalinga. Ketu-
rios rojaus upės: Pišon, Gichon, Chiddekel ir Perat yra Gan-
gas (Indas), Nilas, Tigris ir Eufratas taip, kaip jąsias
senovė pažinojo ir sau vaizdavosi.

Senovės izraelitai, be abejo, supraio Šv. Rašto autoriaus
mintį, nurodant rojaus vietą. Mums yra nebe taip lengva pažinti
toji taip bendrais bruožais pažymėtoji šalis, nes mes nebeži-
nome, kur buvo senovės manymu toji bendroji keturių upių pra-
džia. Tačiau remdamiesi paduotaisiais Pradž. kn. duomenimis
vis tik bent apičiupai galime ją nurodyti, Tokiais duomenimis
yra: keturios upės su jų iš šiaurės į pietus einančia kryptimi,
babiloninis - asyrinis Edeno vardo kilimas, Edeno vieta rytuose
ir rojus dar labiau į rytus (Pradž. 3, 24).

Turint omenyje menkas senovės tautų geografines iš vakarų
pusės žinias, kurios net pas Herodotą siekė vos Kaspijos jūrą ir
Kaukazą, atsižvelgiant į tai, kad rytiečiai mažino didelį tolumą
tarp Tigrio ir Indijos dėliai nepažinojimo jų tarpe esamųjų
žemių, išeina, kad rojaus vieta yra buvusi rytų Armėnija.

1) Liber de paradiso, cap. III $ 14; Migne, P. L. 14, 280.

2) Liber de situ et nominibus: Geon; Migne, P. L. 23, 798.

3) De genesi ad litteram, lib. 8 cap. 7; Migne, P. L., 34, 378. ir De Ge-
nesi contra Manichaeas, žib. 2, cap. 10; Migne P. L., 34, 203.

"TVANAS.

Pradžios knygų autorius, aprašęs 2—3 skyriuose rojų ir pir-
mųjų tėvų nuopuolį, trumpai brėžia tolimesnę žmonių istoriją,
pasižymėjusią nuopuolio išsiplėlojimu. Nuodėmė įleidžia gilias
šaknis broliažudžio Kaino giminėje; vienas iš tos giminės vardu
Lamechas net giriasi padaryta žmogžudybe (Pradž, 4, 23).

Tuo tarpu Seto ainiai ilgiau nesuklydo; iš jo giminės
yra kilęs Enosas, didis Dievo garbintojas (Pradž. 4, 26) ir
teisingas aukštos doros Henochas (Pradž. 5, 22-35). Tačiau
Seto ainiai vėliau, susisėbravę su Kaino gimine, ištvirko ir ne-
bebuvo Dievui ištikimi (Pradž. 6, 1 sek). Del visuotino suklydi-
mo turėjo išnykti tikėjimas į pažadėtąjį pirmiesienis tėvams At-
pirkėją (Pradž. 3, 15), bet Dievas to neleido: Jis tvanu nubaudė
ištvirkusius žmones.

Tvano klausimą tyrinėtojai maž daug iki 19 šimtmečio yra
taip supratę, kaip jis Pradžios knygose aprašytas. Ar tikrai būta
tvano, mažai kas yra abejojęs. Bet 19-i4ą šimtmetį daugelis kriti-
kų atmetė visa, kas tik antgamtiška. Šv. Rašte ir patį tvaną pri-
skyrė prie pasakų. Prie to prisidėjo Asyrijos iškasenos, nes 1872
metais buvo atrastas tvano aprašymas babiloniečių poemoje va-
dinamoje „Gilgameš,“ panašus į Šv. Rašto apsakymą. Kriti-
kai, pav, Willhausenas!, Frd. Delitzsdv'as*), Hauptas“) išvedė
Pradž. kn. tvano aprašymą iš to babiloniečių mito, vadinasi, at-
metė istorinę Pradž. kn. 6-9 vertę.

1) Prolegomena zur Geschichte Israel, 313. . . ir 412 p, ir tol,
2) Wo lag das Paradies? 94 p.
3) Der Sintflutbericht, 20 p.

— 94—

Kiti tyrinėtojai bandė surasti tvano istorijoje vadinamyjjį
gamtos mitą ).

Naujųjų kritikų tarpe pasireiškė dar kitoks krypsnis, būtent,
jie stengėsi išvesti iš tvano aprašymo žvaigždžių mitą,
pav. Cheynėž) Zimmernas?) Winckleris *) Jeremijas?) Jeuse-
nas9) ir kiti. Boeklenas?) randa tvane mėnulio mitą,

I. Pirmoje problemos dalyję gvildensime, ar Pradž. ku. 6—9
yra paimti iš babiloniečių mito „Gilgameš“, o gal iš kitų
mitų, vadinasi, ar Pradž. 6—9 turi istorinės vertės.

II. Jeigu tvanas yra tikrai buvęs, antroje dalyje svarslysime,
ar tvanas buvo visuotinis. .

I. PIRMOJI DALIS.

Kritikai po Asyrijos iškasenų yra išvedę Šv. Rašto tvano
istoriją iš babiloniečių mito „Gilgameš“, kaip yra pasakyta
įžangoje; todel, suėmus Šv. Rašto apsakymo svarbiausias mintis,
reikia pažinti tasai babilioniečių mitas; toliau, klausimui vispusiš-
kai išaiškinti, reikia įsižiūrėti į kitų tautų padavimus apie tvaną;
pagaliau, iš sulygintų padavimų išvesti, kokią vertę luri Šv. Rašto
tvano istorija. Taigi pirmąją problemos dalį sudaro šie posmai:

A. Pradž. kn. tvano istorijos turinys.

B. Kitų tautų tvano padavimai:

Babiloniečių.
2. Indų.
3. Lietuvių.
4. Alrikos Masajų.
. “5. Amerikos Indijonų.
C. Išvada. :

4 Ė
A

1) Žr. Nikel, Genesis und Keilschriftforschung, 181 p.

2) Encyclopedia britannica, Deiuge.

3) Die Keilinschriften ud das Alte Testament“, 555 p.

4) Gechichte Israeis II, Die Legende.

5) Das Alte Testament im Lichte des Alten Orients“, 131 p.

6) Gilgameschepos, I, 117 p.

7) Archiw fūr Religions Wissenschaft, VI, 1 p. ir tol, 97 p. ir toliau,

— 085 —
A. PRADZ. KN. TVANO ISTORIJOS TURINYS.

Tvano istorija yra surašyta Pradž. 6—9; jos tekstas nesudaro
tokių painių, kaip kad kosmogonijos, todel pakanka išdėjus
trumpai šio teksto turinys.

Pradžios knygose tvauo aprašymas paprastai yra skaido-
mas į tris dalis:

a) Prie tvano prisiruošimas. (Pradž. 6, |—7, 9),

b) Tvano istorija (Pradž. 7, 10—8, 14).

c) Įvykiai po tvano (Pradž. 8, 15—0, 29).

a) Šventasis Raštas sako, kad žmonių giminei didžiai ištvir-
kus, Dievas sumanė nubausti tvanu visus žmonės, gyvulius ir
paukščius, išskirdamas iš jų tarpo teisingąjį Nojų ir jo šei-
myną. Viešpats liepė Nojui pasidirbti arką 300 mastų ilgio, 50
pločio ir 30 aukščio. Į 1ą arką įsakė įeiti pačiam Nojui su žmona
ir trims jo sūnums su jų moterimis ir pasiimti visų veislių gyvu-
lių ir paukščių po septynias poras tyrų ir po porą netyrų. Nojus
dirbo arką 120 metų. Baigęs statyti arką Nojus, Dievo liepiamas,
pačmė į ją visų gyvulių, kiek buvo įsakyta, ir pats įėjo su savo
šeimyna.

b) Po sepiynių dienų šešišimtaisiais Nojaus amžiaus
metais, antrąjį mėnesį, 17-4 mėnesio dieną prasidėjo smarkus
lietus, kuris truko 40 dienų bei naktų ir užliejo visą žemę. Ant
aukščiausio kalno buvo vandens 15 mastų gilumo. Žuvo visi
gyvuliai ir žmonės, kurie mebuvo arkoje. Arka plūduriavo ant
vandenų. Vandens buvo apsėmę ženię 150 dienų. Paskui Die-
vas, aisiminęs Nojų ir gyvulius arkoje, sustabdė lietų, atsiuntė
vėją ant žeinės ir vūudeus ėmė slūgti. Septintąjį mėnesį arka
apsistojo ant Ararato šalies kalnų. Vanduo slūgo ligi dešim-
tojo mėnesio. Tuoinet pasirodė kalnų viršūnės. Dar po 40 dienų No-
jus, norėdamas sužinoti, ar nusekę vindens, išleido iš arkos varną,
bet tas nesugrįžo. Paskui išleido balandį; tas sugrįžo, nes dar
nerado sausos vietos. Po 7 dienų vėl išleido balandį; tas pava-
kare sugrįžo, nešdamas suape žaliuojančią alyvos šakelę. Palau-
kęs dar 7 dienas, trečią kartą išleido iš arkos balandį, bei tas
jau nesugrįžo. Šeši šimtai pirmaisiais metais pirmąjį mėnesį,
pirmą mėnesio dieną vanduo nusekė ant žemės ir Nojus, atvožęs
arkos dangtį, pamatė, kad žemės paviršius jau buvo išdžiūvęs.
Antrąjį mėnesį, 27-4 mėnesio dieną, žemė buvo visai sausa,

— 986 —

c) Tuomet Nojus, Dievo įsakymu, išleido iš arkos gyvulius
ir paukščius ir, pats su šeimyna išėjęs, pastatė aukurą ir sudėjo
padėkos aukas, kurios Dievui taip patiko, jog pažadėjo daugiau
nebebausii žemės už žmonių nuodėmes. Dievas palaimino Nojaus
šeimyną ir „sudarė su Nojum naują sandorą. Tą sandorą turėjo
priminti vaivorykštė ant dangaus, kaipo ženklas, kad daugiau
niekuomet Dievas nebebaus žmonių tvanu. Nojaus sūnus Cha-
mas be pagarbos pasielgė su savo tėvu. Nojus prakeikė Chamą
jo sūnuje, Semas gi gavo ypatingą mesijinį palaiminimą. Per
Semą to palaiminimo dalyviu turėjo buti ir Jaletas.

B. Kitų tautų tvano padavimai.

1. Babiloniečių.

Ne tiktai pas izraelitus, bet beveik visose senovės tautose
randama tvano padavimų. Mokslininkas Ridtardas Andree!),
kuris specialiai tyrinėjo tvano padavimus, surinko geograline tvar-
ka visą eilę ilgesnių ir Lrumpesnių padavimų: iš Azijos kilusių,
šalia Šv. Rašto ir babiloniečių, dar 10; iš Europos—4; iš Afrikos
—5; iš Amerikos—37; iš Australijos ir Archipeligo—9, viso 1a-
bo—67; jų apie 40 jis laiko neišvedamais iš babiloniečių legendos.

Paduosime tų padavimų po pavyzdį. Pradedaime nuo babi-
loniečių, iš kurių, kaip pasakyta, daugelis išveda Šv. Rašto apsa-
kymą, neigdami jojo tikrąją vertę. Iš Azijos patieksime dar vie-
ną pavyzdį, būtent. iš tolimos indų žemės, nors jokių ryšių tarp
izraelitų ir indų nebuvo.

Babiloniečių tvano padavimas sudaro 11-tą giesmę didžiau-
sioje ir gražiausioje jų poemoje, vadinamoje „Gilgameš“.
Kaip babiloniečių kosmogonija „Enuma-eliš“, lyginai tva-
no aprašymas yra atrastas Ašurbanipalio (viešpatavusio 668-626
prieš Kristų) karaliaus knygyne, netoliese nuo šiandieninio Mosulio
miesto, senovės Ninivos griuvėsiuose. Pirmutinis užliko tvano
aprašymą J. Smithas 1872 wm.; šiandien poema „Gilgameš“
yra įvairių autorių išversta į kitas kalbas ir išaiškinta, pav., iš nau-
jųjų—Dhorme!), Gressmannas“) ir daug senesnių vertimų.

1) Die Flutsagen, Braunschweig, 1891.
2; Choix de textes religieux assyro-babyloniens, 182-325p.
3) Altorientalische Texte und Bilder zum Alten Testamente, I, 39-58 p.

07455

Poema „Gilgameš“ dvylikoje giesmių apdainuoja nuo-
stabius darbus Gilgamešo, pietinės Chaldėjos Uruko miesto kara-
liaus. Miesto gyventojai sunkiai dejuoja del jungo, karaliaus
Gilgamešo ant jų uždėto, būtent, del miesto sienų statymo.

Kad nukreipus karaliaus trukšmingą gyvenimą kitur, deivė
Aruru sutveria Eabanį, būtent, esybę— pusiau Žmogų, pū-
siau gyvulį. Eabanis gyvena žvėrių tarpe netoli Uruko miesto ir
įspėja jucs nuo medžiotojų kilpų. Moteries suvadžiotas Zabanis
permainė gyvenimo būdą: su tąja moterimi nuėjo į Uruko mies-
tą, kame pasipažino su karalium Gilgamešu ir drauge su juo iš-
keliavo laimės ieškoti. Rytuose juodu užmušė laukinį jautį, Iš ta-
ros sutvertą. Po to Eabanis įžeidžia deivę Ištarą, už ką ji per-
pyksta ir siunčia jam ligą, kuria Eabanis miršta. Gilgamešas la-
bai nusimena del draugo mirties ir pats iš to apserga, bet jis
atsimena, kad vienatinė priemonė nuo mirties esanti paslaptinga
žolė, saugojama jo protėvio, vardu Utnapištim.!) Šis įsigijęs
nemirtingumo, nes išsigelbėjęs su savo šeimyna nuo tvano. Gilga-
mešas keliauja į vakarus, į tolimą salą, kame gyvenęs Utnapišti-
mas. Po įvairių prietykių jis atkeliavo į palaimintųjų salą. Gilga-
mešas Čia pastebėjo, kad jo atrastasai Utnapištimas visu kuo yra
panašus į paprastą žmogų; jis paprašė Utnapištimą išaiškinti, ko-
kiu būdu šis įgijęs nemirtingumą. Utnapištimas pasakoja anūkui
apie didijį tvaną, kuris padėjęs jam įgyti amžiną gyveni-
mą. Buvę tarp: Utnapištimas gyvenęs Šuripako mieste, netoli
Eufrato, kai Anu, Ellil (Bel) Ninib, didieji dievai, nutarę iš-
naikinti žmones tvanu; tačiau vandens dievas, E a nepritaręs tam |
sumanymui, įspėjęs per sapną apie tą dievų sutartį savo gar-
bintoją Utnapištimą ir liepęs jam pasidirbti didelį laivą, į kurį įėjęs
galėtų išgelbėt save ir savo turtą. Uilnapištimas prašęs savo glo-
bėjo patarimo, ką turįs atsakyti, jeigu kas klaustų, kokiam tiks-
lui dirbąs tąjį paslaptingą laivą; dievas Ea liepęs sakyt, kad die-
vas Ellii supykęs ant Utnapištimo todel jis apleidžiąs žemę ir
plauksiąs pas savo globėją dievą Ea, idant jam pasišalinus,
Elii! laimintų likusius; palaiminimo ženklas būsiąs didelis lietus
(tame yra melagystė, nes lietus bus nelaimės pradžia).

Pakiusnusis Utnapištimas pasistatęs sau laivą 120 mastų
aukščio, padalijęs jį į kelis aukštus, padirbęs kiekviename atskirų
kamaraičių, nutepęs laivą iš lauko ir vidaus derva, sunešęs į lai-

1) Išvertus reiškia: rado gyvybę.
75

— 98 —

vą daug valgomųjų daiktų, alyvos, vyno, taukų, sukrovęs jame
visa, ką turėjęs, būtent, aukso, sidabro, įvairių gyvulių, visą savo -
šeimyną ir amatninkų. Paskirtą vakarą Utnapištimas užsidaręs ir
pavedęs laivą vairininku. Rytą užėjęs taip smarkus lietus su
griausmais ir žaibais, kad net dievai persigandę ir danguje su-
lindę į pasienius tarsi, šunes staugę ir pykę ant Ellilio, kuris lei-
dęs taip didelį vandens užliejimą. Lietus trukęs šešias dienas,
septintą dieną jūros nutilusios; aštuntą gi dieną Utnapištimo lai-
vas sustojęs ant Niziro!) kalno. Po to Ulnapištimas, norėdamas
sužinoti, ar nupuolęs vanduo, išleidęs balandį, kuris neradęs sau-
sos vietos ir grįžęs; išleidęs kregždę ir ši grįžusi; išleidęs juod-
varnį, kuris nebegrįžęs. Tuomet Utnapištimas išėjęs iš laivo, iš-
leidęs visus žvėris ir deginęs dievams aukas; dievai suuodę au-
kos kvapsnį, tarsi, musės prie medaus, susispietę pas Utnapišti-
mą. Ellilis norėjęs taip pat prisiartinti, bet kilti dievai jo ne-
prileidę, ypatingai dievas Ea jį išbaręs už neprotingą piktumą
ant žmonių ir taip didelį tvaną. Ea prisipažinęs, kad jis apreiš-
kęs Utnapištimui dievų planą ir reikalavęs iš jų suteikti Utna-
pištimui nemirtingumo. Dievai perkėlę Utnapištimą ant salos prie
upių ištekėjimo, kame gyvenąs su savo žmona amžinoje laimėje.

Poema „Gilgameš“, ypatingai tvano aprašymas, buvo
žinomi babiloniečiams daugiau negu 2000 meilų prieš Kristų,
ką patvirtina šio apsakymo nuotrupos, atrasios paskutiniais lai-
kais, pav., nuotrupa, kurią nesenai išskaitė ir išvertė dominin-
konas Šeilis. Ant jos padėta data: 11-i metai babiloniečių karaliaus
vardu Ammizaduga, būtent maž daug 1973 metais prieš Kristų.
Šis fragmentas yra dar senesnio nuorašas, nes 1-me skyriuje 12-je
eilutėje yra paminėta, kad tekstas loje vietoje esąs sugadintas.
Šiamė dokumente išskaitytos įvairios bausmės, siųstos žmo-
nėms prieš tvaną.?)

Be to, 1909 m. atrasta yra kita nuotrupa Nippuro?) miesto
griuvėsiuose, kurią išspausdiuo asyriologas Hfilprecktas*); jis išveda
tos nuotrupos kilimą maž daug už 2100 m. prieš Kristų. Tame

1) Į rytus nuo Tigrio už Zabo upės.

2) Dhorme, Minčt. veik, 120-125 p.

3) Pietinėje Chaldėjoje.

4; Žr. Revue bibligue, 1910, 628-629 p.; Biblische Zeitschriit, 1910, 245-
227 p.

dokumente paminėtas įsakymas pasidirbdinti skrynią ir tvanui
prasidėjus jon įeiti!),

2. Indų.

Pirmajam žmogui, saulės dievo sūnui, vardu Manu, besi-
prausiant, įpuolusi į rankas žuvis, kuri prašiusis ją auginti, už
tai žadėjusi išgelbėti Manu nuo tvano. Manu sutikęs; Žuvis
labai augusi; kai buvusi jau didelė, Manu ją perkėlęs į įūrą.
Prieš tai žuvis jį įspėjusi, kada bus tvanas ir liepusi pasistatyt
laivą, tvanui prasidedant į jį įeiti ir šauktis žuvies pagalbos.
Manu visa tai išpildęs. Žuvis "pasirodžiusi tvanui prasidėjus.
Manu pririšęs laivą prie Žuvies rago ir žuvis nuvežusi laivą prie
šiaurės kalno. Paskui iš Manu kilę visi žmonės?).

3, Lietuvių.

Keturi tvano aprašymai yra atrasti Europos tautose; jų tarpe -.
žymią vietą senumu užima mums artimas lietuvių padavimas.
Jo turinys yra šis: Kartą Praamžis, aukščiausias dievas, pažvel-
gęs į žemę iš daugaus rūmų lango ir pamatęs vien vaidus ir
neteisybės tarp žmonių; tuomet jis siuntęs į nuodėmingą pasaulį
du galiūnu: vandenį ir vėją, kuriuodu viską naikinę per 20 dienų
ir naktų. Kitą kartą pažvelgęs dievas, bevalgydamas dangaus
riešutus, ir numetęs vieną kiautą, kuris nukritęs ant aukščiausio
kalno; tame kiaute pasislėpę gyvulių ir kelios poros žmonių.
Jie visi susisėdę į tą kiautą ir plaukioję tarp bangų. Dievas
pažvelgęs trečią kartą ir liepęs audrai nutilti bei vandenims .
nuslūgtii. Išlikusieji žmonės išsisklaidę po visas šalis; likusi tenai
tik viena pora, iš kurios kilę lietuviai. Tačiau juodu buvę pasenę
ir labai jiems rūpėję, iš kur galėsią gauti vaikų; tuomet dievaitis,
jiems suraminti, parodęs vaivorykštę, kuri patarusi jiems šokti

1) Prieš iškasenas babiloniečių padavimas buvo žinomas iš aprašymo
chaldėjų kunigo Berozo, gyvenusio II-mce „šimtmetyje prieš Kristų. Berozo
aprašymas skiriasi smulkmenose nuo kyliaraščio dokumento; matyt, eina iš kito
šaltinio, tačiau esmėje yra tas pats, Žr. Hetzenauer, Theologia biblica, 184 p.;
Nikel, Genesis und Keilschriftiorschung, 174 p.; Gressmana, Minėt. veik. 1,
58-59 p.

2) Richard Andrėe, Die Flutsagen, 16-17 p.

— 100 —

per žemės kaulus; devynis kartus šokę ir iššokusios iš žemės
devynios žmonių poros, būtent, devynių lietuvių giminių bočiai?).

Antrasis žmonių sutvėrimas iš žemės kaulų priklauso prie
senovės ariškų motyvų, vadinasi, lietuvių padavimas nėra paimtas
iš babiloniečių.

4, Airlkos masajų.

Penki tvano padavimai yra atrasti Afrikoje. Jų vieną, bū-
tent, masajų tautos, čia kaipo pavyzdį paduodame.

Merkeris, vokiečių kolonijų rytinėje Afrikoje karininkas, už-
rašė masajų padavimo turinį. Merkerio nuomone, masajai atke-
iavę į vidurinę Afriką priešistoriniais laikais, daugiau negu 5000
metų prieš Kristų, ir išlaikę savo tarpe seniausias legendas. Jose
randama žimų apie dešimtį pirmykščių karalių, kaip kad pas ba-
biloniečius ir izraelitus apie 10 patriarkų iki Nojui—tačiau tų
karalių kievienas nupieštas savitai Afrikos gyvenimu; jų paskuti-
nis vadinasi Tumbainot. Masajų padavimo turinys, pasak
Merkerio, yra šis?):

Tumbainotas buvęs maldingas, vyras, kurį Dievas
mylėjęs. Dėliai žmogžudybės, kurią padaręs Nambijas, Die-
vas nusprendęs išnaikinti žmones; tik vienas Tumbainotas teradęs
pas Dievą malonės. Dievas liepęs jam pasidirbti medinį namelį-
laivą, įeiti į jį su savo dviem pačiom, šešiais sūnumis bei jų
pačiomis ir pasiimti su savim po keletą kiekvienos veislės gyvu-
Jių..Kai Tumbainotas surinkęs žmones ir gyvulius laivan ir suve-
žęs maisto, Dievas leidęs ilgą smarkų lietų; įvykęs didelis tva-
nas, pražuvę visi žmonės ir gyvuliai, kurie nebuvę laive. Laivas

- plūduriavęs ant vandens ir Tumbainotas laukte laukęs lietaus pa-
baigos, nes maistas pradėjęs baigtis; pagaliau, paliovę liję. Tuo-
met Tumbainotas, norėdamas sužinoti, ar dar giliai buvę vandens,
išleidęs iš laivo balandį, bet tas vakare sugrįžęs visas pailsęs.
Tumbainotas iš to supratęs, kad dar buvę daug vandens, nes
balandžiui nebebuvę kur pasilsėti. Po kelių dienų išleidęs vana-
gėlį, kuriam, prieš išleisdamas, įrišęs uodegon strėlą taip, kad ji

1) Narbutt, Dzieje starožytne narodu litevskiego, I, 2; Richard. Andrde,
* Die Flutsagen, 44-45 p.; Riehm, Potop, vertė Zalewski, 39 p.

2) Riehm—Zalewski, Minėt. veik., 12 p. ir 41—42 p;

Žr. „Vadovas“ 1911, 376 p.

— 101 —

paukščiui kur nutūpus lesti, įsmigtų ir išpešus plunksnų, liktų
ant žemės. Kai paukštis vakare parlėkęs laivan, nebebuvę strėlos
ir vienos plunksnos uodegoje; Tumbainotas supratęs, kad paukš-
tis nutūpęs ant gyvulio lavono, taigi vanduo jau turėjęs nuslūgti.
Vandeniui dar daugiau sumažėjus, laivas apsistojęs tyruose; čio-
nai išlipę žmonės ir gyvuliai. Išeidamas iš laivo Tumbainotas
pamatęs 4 vaivorykštes ant dangaus, po vieną kiekvienoje šaly-
je, tai buvęs ženklas, kad Dievo rūstybė jau praėjusi.

5. Amerikos indijonų.

Amerika turi 37 tvano legendas; josios yra didelės vertės
ne tiek savo turiniu, kiek padavimo faktu Amerikoje. Tose legen-
dose pasireiškia indijonų ypatumai legendos pradžioje, pačiame
tvano apsakymas ir jojo užbaigiine. Amėrikos padavimai skiriasi
nuo Šv. Rašto ir babiloniečių aprašymu išlikusių žmonių ir gy-
vulių.

Čia paduodame vieną pavyzdį, būtent, Amerikos indijonų,
vardu Odšibvešai, kurie gyvena didžiųjų ežerų apylinkėje.

Jų padavimo turinys, trumpai suimtas, yra šis!):

Dievaitis Menabošis gyvenęs santaikoje su vilkais, ypač
labai mylėjęs vieną mažą vilkutį. Dievaitis turėjęs priešą —žalčių
karalių, kuris gyvenęs ežero dugne. Kartą jo mylimasis vilkutis
užbėgęs ant ežero ledo ir žalčiai jį įsitraukę į ežerą. Menabošis
labai nuliūdęs ir nusprendęs žalčiams atkeršyti. Pavasarį atėjęs
Menabošis ant ežero kranto, pasivertęs senu kelmu ir tykojęs
išplaukiančio žalčių karaliaus. Žalčiai išplaukę ir sumigę saulės
atkaitoje. Tuomet Menabošis ėmęs ir užmušęs žalčių karalių ir
tris jo sūnus. Žalčiai baisiai įnirtę ant Menabošio ir užleidę ant
žemės didelį tvaną. Dievaitis pabėgęs į kalnus; ant aukščiausio
kalno augusi didelė eglė; jisai įsilipęs į tąją eglę ir žiūrėjęs, kas
toliau būsią; jau vanduo užliejęs visą kalną, jau tik eglės viršunė
tekyšojusi iš vandens, jau siekęs vanduo Menabošio barzdą.
Dievaitis persigandęs, bet tuojau vanduo pasiliovęs kilti, — tur
būt, žalčiai nebetekę vandens ar manę, kad Menabošis jau pri-
gėręs. Taip Menabošis išbuvęs eglės viršunėje 5 dienas. Šeštą
dieną jisai pamatęs vandeninį paukštį ir prašęs jį pasinerti ir

15 Riehm-Zalewski, Minėt. veik, 17-20 p.; „Vadovas“, Ten-pat.

— 102 —

pasiekti žemę, bet paukštis negalėjęs pasiekti žemės. Menabošis
“dar labiau nusiminęs, nes jis be žemės negalėjęs gyventi. Kitą
dieną išplaukusi netoli jo prigėrusi žiurkė; Menabošis ją atgaivi-
nęs ir paprašęs, kad ji pasinertų ir atneštų bent tris grūdelius
smilčių. Žiurkė pasinėrusi, bet išplaukusi jau nebegyva. Dievai-
tis ją pagriebęs ir radęs josios panagėse du smilčių grūdeliu.
Tuodu grūdeliu jisai išdžiovinęs, nupūtęs ant vandens ir pradė-
usios iš jų darytis salos. Dabar Menabošis nušokęs ant vienos
salos, padėjęs mažesnėms saloms susijungti ir tuo būdu pasida-
riusi sausuma. Paskui Menabošis sutvėręs gyvulius, žmones ir
visus daiktus!)
a ? d

Kai-kurie kritikai, pav., Lewormant'as?) tvirtina, kad nėsą
tvano padavimo pas aigiptiečius ir negrus.

Tačiau Afrika ligišiol dar mažai tėra ištirta. Pasak kai kurių
istorikų, pav., Vigourouxs), ir Aigiptas turįs panašių padavimų
ar bent legendų liekanų.

Aigipto mitologijoje yra kiek panašus mitas, pasakojąs apie
žmonių žudymą. Jis atrastas faraono Seti I (apie 1300 metų
prieš Kristų) karste, Tėbų mieste. Mito turinys yra šis:*)

Saulės dievas Ra, ilgai viešpataudamas dievams ir žmo-
nėms, pasenęs; jis senatvėje patyręs, kad žmonės sugalvoję ką
bloga prieš jį ir sušaukęs vyresniuosius dievus pasiteirautų. Dievo
Nun patariamas, pasiuntęs deivę Hator žmonių bausti. Ji
ėmusi taip smarkiai žudyt žmones, kad net dievas Ra neišmanęs,
kaip ją sustabdžius. Pagaliau, priviręs 7000 ąsočių alaus ir juo
užliejęs Aigipto laukus. Deivė Hator, rytą išėjusi ir pamačiusi,
kad gražiai spindėjęs jos veidas tame aluje, paragavusi jo ir
paskui pasigėrusi; namo parėjusi ir girta negalėjusi toliau žudyt
žmonių.

C. Išvada.

Peržiūrėjus tvano padavimus išeina, kad jų esama visuose
pasaulio kraštuose; nors tvano legendos įvairių tautų sulig vieti-

1j Australijos devynios legendos nesuteikia nieko nauja apie tvaną.
Norėdami sutrumpinti klausimą, jąsias apleidžiame.

2) Manuel d' histoire ancienne des peuples de I" Orient3, t. I, 30 p.

8) La Bible et les decouvertes moderness, t, I, 216 p. “

4) Gressmann, Minėt. veik. I, 182—184 p.

— 103 —

nėmis sąlygomis buvo nudažytos įvairiomis varsomis, tačiau vi-
sos sutinka, kad vanduo kadaise užliejęs žemę, kad žmonės, iš-
skyrus buvusius laive, žuvę vandenyse, kad Dievas ar dievai pa-
darę tvaną, kad jie pranešę žmonėms apie tvaną, kad laivas
sustojęs ant kaluo, kad išlikusieji nuo tvano buvę naujų tautų
tėvai.

Tvano padavimas yra užsilikęs įvairiose tautose, neturėju-
siose santykių tarp savęs, toliausiai viena nuo kitos— dauguma
toli nuo jūrų bei didžiųjų upių —gyvenusiose. Todel tvano pada-
vimas nėra vaizduotės vaisius, bet bendras žmonijos
balsas, kuris remiasi tikru atsitikimų, žmonių atsiminime
giliai likusiu.

Įvairios tautos piešia tvano paveikslą savaip, pritaikinda-
mos jį prie savo gyvenimo, bet jis nėra išsvajotas, nes visuotinis
tautų apie tvaną padavimas yra tikrumo pagrindas; ši tautų vie-
nybė geriausiai įrodo Šv. Rašie išdėtojo tvano tikrumą.

La ja OJ

Tačiau kai kurie nekatalikai mokslininkai neigia tvano is-
torinę vertę, rasdami tvano apsakyme vadinamąjį gamtos
mitą!), būtent, draminį vaizdavimą vieno gamtos reiškinio, visų
tautų vienaip pastebėto.

Bet ši naturalistinė teorija neturi pagrindo, nes niekas nėra
įtikinamai įrodęs, kokiu gamtos reiškiniu remiasi tasai vadina-
masis „gamtos mitas“. Antra vertus, negalima išaiškinti, kodel
padavimuose kalbama apie vieną žmogų, išsigelbėjusį laive arba
arkoje, ir kodel nuo jo pažymėtas naujų tautų kilimas.

Kiti mokslininkai mato šios teorijos silpnumą, todel sten-
giasi kitu keliu neigti tvano istoriją, būtent, jame randa Žvaig-
ždžių mitą, pav., Cheyne, Useneris, Zimmernas, Winčkleris,
Jereiiiijas, Jensenas“). Pasak Wincklerio ir Jeremijo, tvano No-
jus esąs šviesos arba saulės dievas, kuris patenkąs į
dangų arba išnykstąs vakaruose kaipo žvaigždė. Pats tvanas esąs
dangaus vandenynas arba šviesos išsiliejimas, kuris užliejąs prie-
šingus žvaigždynus. Boeklenas randa tvane mėnulio mitą.

Trumpai ir gerai jiems yra atsakęs mums žinomas iš Kos-

1 Žr. Nikel,Minėt. veik., 181 p. Michalski, Strožytne Dzieje Biblijne, 210p.
2) Žr. šių kritikų veikalus pažymėtus įžangoje, 94 p.

— 104 —

mogonijos H. Gunkelis, kad tvano, kaipo žmonių išnaikinimo,
nieku būdu negalima aiškinti dangaus tvirtuma!).

Kiti kritikai, ypatingai po iškasenų Asyro-Babilonijoje, kaip
buvo išdėta įžangoje, išvedė Šv. Rašto tvano istoriją iš babilo-
niečių mitologijos, taip pat neigdami tikrąją jos vertybę.

Palyginę Pradž. 6—9 su 11-a babilonečių epo „Gilgameš“
giesme, matome panašumo tarp jųdviejų, pav., vienas teisingas
žmogus su šeimyna apsaugotas nuo tvano, abiejuose piešiama
arka-laivas, jis pripildomas gyvulių ir žmonių, laivas apsistoja
ant kalno, išleidžiami paukščiai, išsigelbėjusis degina aukas ir t.t.

Todel panašumams išaiškinti kyla mintis, ar kartais vienas
apsakymas nėra paimtas iš kito; bet babiloniečių legenda nėra
"paimta iš Šv. Rašto, nes ji yra daug senesnė už Pradž. knygas;
įrodyta aukščiau,?) kad tvano legendos babiloniečiams buvo žino-
mos 2000 metų ir daugiau prieš Kristų.

Todel išeina priešingai, kad Pradž. knygų aprašymas gali
būti kilęs iš babiloniečių poemos, kaipo senesnės. Taip mano
šiandien dauguma nekatalikų kritikų; jie skiriasi tarp savęs vien
spėjimu, kada babiloniečių legenda perkelia į izraelitų literatūrą:

J Wellhausenas3) nukėlė Pradž. kn. istorijos kilimą į penk-
tą šimtmetį prieš Kristų iš vadinamojo „kunigų šaltinio“ (P);
pasak Wellhauseno, izraelitai tik tuomet susipažinę su Babiloni- |
jos mitais, kurie padėję jiems papildyt dalines žinias iš jahvisti-
nio šaltinio, kilusio ašiuntame šimtmetyje prieš Kristų; panašiai
išveda, pav., Frd. Delitzsdi'as*) ir Hauptas9).

Kiti gi kritikai nurodo Šv. Rašto apsakymo kilimą izraelitų
karalių laikotarpyje. kai Asyrijos karaliai Sargonas ir Sen-
nacheribas puolę Palestiną, pav. Buddė9), B. Stade“) ir kiti.

Tačiau abudu tvirtinimu neturi pagrindo, būtent, Babiloni-
jos nelaisvėje žydai neapkentė savo pavergėjų stabmeldžių, todel
negalėjo pasisavinti jų religinių idėjų. Karalių gi periodu prana-
šai saugojo tyrą tikėjimą, todel Pradž. kn. autorius negalėjo per-

1) Žr. Michalski. Minėt. veik, 211 p.

2 98 p.

3) Prolegomena, 313 ir 412 p.

4) Wo lag das Paradies? 94 p.

5) Der Sintflutbericht, 20 p.

6) Biblische Urgeschiche, 457 p.

7) Zeitschrift fūr alttestamentliche Wissenschaft, 1895, 160 p.

— 105 —

sodinti į izraelitų dirvą babiloniečių legendos politeistiniu turi-
niu, nes prieš politeizmą uoliai kovojo pranašai.

Taigi naujieji tyrinėtojai turi omenyje Amarnos laiškus
žinomus mums iš kosmogonijos, likusius maž daug iš 14-jo šimt-
mečio prieš Kristų. Tie laiškai rodo tuomet pilną viešpatavimą
Babilonijos kultūros rytuose; pavyzdžiui, katalikas profesorius
amerikietis Fr. E. Gigotas)) jungia izraelitų tvano padavimą su
babiloniečių Amarnos laiškų metu. Pasak jo, Pradž. kn. autorius
įkvėpimo šviesoje nuvalęs seną stabmeldiškos babiloniečių tautos
padavimą.

Pagaliau, Hommelis, Nikelis?) Michalskis“) ir kiti naujau-
sieji mokslininkai nukelia tvano padavimą pas izraelitus į dar
senesnį laiką, negu Amarno laiškų periodas; jų nuomone, izra-
elitai atsinešę tvano padavimą į Kanaaną iš Abraomo tėvynės
Chaldėjos, vėliau vadinamos Babilonijos; ir hebrajai, ir babilo-
niečiai priklausę pirmykščiai prie vieno semitų kamieno, tačiau
paskiau persiskyrę ir išsidirbę ilgainiui savąsias, bet panašiai,
giminiškas kalbas, todel ir bendri jų padavimai, kilę seniausiais
laikais, įgiję pas abi tauti nuosavios formos sulig religinėmis
dėjo mis.

Iš tikrųjų, žiloje senovėje reikia ieškoti Pradž. 6—9 kilimo.
Tarp Šv. Rašto tvano istorijos ir babiloniečių mito „Gilgameš“
matyt ne tiek panašumų, kiek skirtumų.

Babiloniečių mitas turi vietos varsą: čia tvanas vaizduoja-
mas kaipo didelis potvynis, kurį padaręs šešių dienų didžiausias
lietus; pietų vėjas pūtęs vandenis į šiaurę, kur nunešęs ir arką-
laivą ant Niziro kalno.

Šv. Rašto gi tvanas niekuo neprimena Palestinos klimato
būtent, lyja 40 dienų ir naktų, tvanas tęsiasi ištisus metus, žemę
užlieja apatiniai ir viršutiniai vandeus, vadinasi, įvyko geolo-
ginis kataklizmas, iš kurio pasidaro metų dalių pertrauka ir žūva
visi žmonės. Arka sustoja ne Palestinoje, bet toli nuo Kanaano,
Ararato (Armenijos) kalnuose. Išdėtosios mintys nesutinka su Pa-
lestinos klimatu, taip pat ir su Babilonijos, todel Pradž. 6—9
šaltinio reikia ieškoti ne „Gilgamešo“ epe, bet kitur.

Monoteistinis ir moralinis Pradž. 6—9 pagrindas šią išvadą

1) Special introduction to the study of the old Testament, 2 I, 177 p.
2) Minėt. veik., 186-187 p.
3) Minėt. veik., 189-191 p.

— 106 —.

patvirtina: pas babiloniečius tvanas įvyksta per dievų nesutikimą,;
dievų vaidai užtraukia ant žemės baisią nelainę, kurios išsi-
gąsta ir patys dievai; vieni pyksta ant kitų; džiaugiasi, kai pas-
tebi vieno žmogaus, išsigelbėjusio nuo tvano, gudrumą; sulekia
prie Utnapištimo aukos, tartum, 1nusės ani medaus.

Šv. Rašto tvanas įvyksta dėliai žmonių sugedimo, būtent,
užmušimai plečiasi, kaip matyt iš Lamecho istorijos, ištvirkimas
labai reiškiasi, todel Dievas liepia Nojui skelbti atgailą ir skiria
120 metų gyveni:nui atitaisyti; tvanas įvykšta kaipo bausmė už
nuodėmes. Trumpai tariant, Šv. Rašto apsakymas yra visuotinio
turinio.

Pradž. 6—9 tikybinė ir dorinė pakraipa, jų nepareinamumas
nuo Palestinos bei Babilonijos klimato verčia ieškoti visuotinio,
tyro šaltinio, būtent: izraelitų patriarkai ėmė žinias apie tvaną iš
senesnio, bendro semitams šaltinio; į pirmykštį šaltinį babiloniečių
vaizduotė yra įnešusi savo tikybinių idėjų ir poetingos Iormos.
Apskritai kalbant, babiloniečių literatūros įtaka Pradž. 6—9 yra
kur kas mažesnė, negu kosmogonijai.

Jeigu Šv. Rašto tvano istorija remiasi visuotiniu tautų pa-
davimu ir nepareina nuo babiloniečių mito „Gilgameš,“ vadinasi,
turi istorinės vertės, tai antroje problemos dalyje reikia išspręsti,
kokios rūšies yra buvęs tasai kataklizmas, būtent: ar tvanas yra
buvęs visuotinis. :

Mokslininkai, stengdamiesi tą dalyką išgvildenti, daug yra
prirašę, tačiau nėra jo pilnai išsprendę. Čia sutrauksime svar-
biausius jų išvadžiojimus..

II. ANTROJI DALIS.
Ar tvanas buvo visuotinis?

Iš Pradž. knygų aprašymo išeina, kad tvanas yra buvęs
visuotinis. Tačiau trys yra visuotinumo laipsniai, būtent: A. g e-
ogratiškas, jeigu tvano vandens buvo apsėmę visą žemę
su aukščiausiais kalnais; B. antropologiškas, jeigu tva-
nas yra buvęs tenai, kur gyvenę žmonės, tai yra, nebuvusi
užlieta visa žemė, bet Žuvę visi žmonės, kurie nebuvę Nojaus
laive: C. dalinis, jeigu nebuvusi apsemta visa žemė, ir žino-
nės, nebūdami Nojaus laive, galėję išlikti nuo tvano.

— 107 —

A. Geograliškas tvano visuotinumas.

1. Geografiškai visuotinio tvano istorija ir įrodymai.

Iki septynioliktojo šimtmečio beveik visi mokslininkai ma-
nydavo, kad ivano vandens buvo užlieję visą žemę su aukščiau-
siais kalnais, kad tvano vandenyse paskendę visi žmonės ir gy-
vuliai, kurie tik nebuvę Nojaus laive. Senieji rašytojai, Bažnyčios
tėvai, Šv. Rašto aiškintojai yra skelbę tvano visuotinumą plačiau-
sia 10 žodžio prasme. Savo nuomonei išvesti jie rėmėsi šiais
maž daug įrodymas.

a) Žodžiai ir išsireiškimai, kuriuos Pradž. knygos autorius
vartoja tvano aprašyme, tiksliai kalbą apie tvano geogrališką vi-
suotinumą!), pav., visi žmonės ir gyvuliai, visas kūnas po dangu-
mi, visi sutvėrimai privalo būti išnaikinti nuo sugedusios žemės
(Pradž. 6, 7. 11. 17; 7, 4); visų gyvulių liepiama pasiimti į lai-
vą po porą sėklai išgelbėti visoje žemėje (Pradž. 7.2 ir tol.); pa-
sakojania, kad vanduo apsėmęs visą žemę ir visus aukščiausius
kalnus (Pradž. 7, 18-19); visi žmonės ir gyvuliai ant žemės žuvę
(Pradž. 7, 21-23); kai Nojus pirmą kartą išleidęs balandį, vanduo
buvęs ant visos žemės (Pradž. 8, 9) Dievas pažadėjęs, kad nie-
kuomet daugiau nebebausiąs tvanu „visos gyvos esybės“
(Pradž. 8, 21; 9, 11. 15-16). Trumpai kalbanl, teksto raidė, pasak
jų, reikalaujanti geografiškai visuotinio tvano ir nėsą įrodymų
žodžių prasmei siaurinti?).

b) Kitos Šv. Rašto knygos, patvirtinančios jų nuomonę, pav.,
šv. Petras 2 laiške 3, 6-7 sako, kad paskutiniais laikais ugnis sų-
naikinsianti žemę, kaip kad kitados vanduo; abiejų atsitikimų pa-
našumas esąs paremtas platuinu; panašumas išeitų nepilnas, su-
siaurinus tvano visuotinumą.3)

c) Bažnyčios Tėvai ir Šv. Rašto aiškintojai“) esą išvedę,
kaipo tikrą tiesą, kad Nojaus tvanas užliejęs visą žemę; krikš-
čionių gi tikėjimas negali kisti.

d) Tą patį patvirtinančios tautų tradicijos, kurios paduoda
tvaną kaipo visuotinį?).

Ų Vigouroux, Dictionnaire de la Bible, II, 1350.

2j Ubaldi, Introductio in S. Seripiuram ad usum scholarum, II, 739 p.
3) Vigouroux, Dictionnaire de la Bible, Ii, 1351.

1) Controverse, Septembre, 1883, 319 pusl. ir toliau.

5) Kaulen, Kirchenlexicon, XI, 357.

— 1087—

e) Ši išvada einanti iš tvano tikslo, nes vanduo turėjęs pa-
skandinti visus žmones ir visus gyvulius (Pradž. 6, 17; 7, 21);
šiam tikslui pasiekti negana buvę užlieti žemės dalis, nes žmo-
nės, ypatingai gyvuliai arba bent paukščiai, buvę tolimose šaly-
se arba lengvai galėję toli nubėgti ar nulėkti.

g) Tvano geografišką visuotinumą įrodančios geologijos iš-
vados, pav., visose šalyse esą tvano pėdsakų!), kaip antai, klaidžio-
jamos uolos, gyvulių ir augalų likučiai tose vietose, kuriose
paprastai nėsą tų rūšių; marių gyvių ir marių žolių randama
aukščiausiuose kalnuose?), kaip antai, Wašingtono kalnuose 1800
metrų aukščio; kame jų dar nepastebėta, ten. esą ar neieškota,
ar tos šalys esančios naujos.

i) Įvairios aplinkybės, esą, reikalaujančios tvano geogratiš-
kai visuotinio*), pav., Dievo įsakytas laivo statymas, kaipo viena-
tinės išsigelbėjimo priemonės, rodąs, kad tvanas užliejęs visą že-
mę; sandoros ženklas tarp Dievo ir žmonių, vaivorykštė, visur
matoma, esąs visuotinis ženklas, todel ir tvanas, kurį primena
vaivorykštė, turįs būti visuotinis; viskas ant žemės buvo sugedę,
todel visiems nubausti reikėję užlieti visa žemė.

k) Svarbiausias šio krypsnio šalininkų įrodymas remiasi
Dievo visagališkumu. Kas esą negalima žmonėms, galima Dievui,
kuris yra visagalis; todel nereikia paisyti gamtos mokslo priekaiš-
tų geografiškam visuotinumui, nes protas negalįs pakankamai
įrodyti, kad tvanas nebuvęs visuotinis. Veltui ieškotume žemės
sluoksniuose tvano liekanų, sako Jaugey's*), nes stebuklai nepa-
lieką gamtoje pėdsakų, kaip kad nėsą atrasta ženklų Raudono-
sios Jūros perėjimo, saulės sustojimo prie Jozuės.

Naujųjų mokslininkų tarpe labai maža yra šalininkų geo-
grafiškai visuotinio tvano, pav., Moigno?), Ubaldis), Lamy“), Kau-
len?), J. B. Jaugey“)

1) Ubaldi, Minėt. veikal., II, 740 p.

2) Lambert, Le Dėluge Mosaigue, I'histoire et la gėologie2, HI—IV sk.

3) Danko, Historia revelationis divinae, 28 p.

$) La science catholigue, 1887, 66 p. ir tol., 107 p. ir tol., 170 p. ir tol.,
307 p. ir tol; Motais, Le Dėluge bibligue, 42 p.

5) Les splendeurs de Ia foi, III, 1118—1133 p.

6) Minėt. veik.2, I, 735—753 p.

7) Commentarius in I. Geneseos, I, 302—312 p.;- La science catholigue
1887, 313 p. ir tol.

8) Kirchenlexicon, XI, 357.

9) La science catholigue, 1887, Minėtosios vietos.

— 109 —

2. Geografiškai visuotinojo tvano atmetimas.

Geograliškai visuotinio tvano nereikalauja Šv. Raštas,
o mokslas jam yra tiesiog priešingas.

a) Šv. Rašto minėtieji bendri išsireiškimai nereikia suprasti
absoliučiai. „Visa žemė“, pasak šv. Jeronimo?), turi reikšmės:
„visa šalis“. Panašiai sako Sazkcijus, aiškindamas Apaštalų
Darbų tą vietą, kur yra pasakyta, kad per Sekmines Jeruzalėje
buvę žydų iš visų tautų, kurios tik yra po dangumi (Ap. Darb.
2, 5) *). Tokių pavyzdžių yra daug Šv. Rašte. Neišeinant iš tų
pačių Pradžios knygų rėmų, galima nurodyt patriarko Juozapo
istorija, kur pasakyta, kad bado metu į Aigiptą ėję pirkti maisto
iš visų žemių (Pradž. 41, 57), vadinasi, iš visų šalių, buvusių
kaimynijoje su Aigiptu. Kadangi čionai „visa žemė“ nereiškia
viso pasaulio, bet tik žinomąsias šalis, tai ir tvano istorijoje, to
paties autoriaus rašytoje, gaiima panašiai aiškinti tasai pasakymas.

Be to, Senajame Įstatyme pasitaiko hiperbolų arba
perdėtų išsireiškimų, kurie reikia suprasti siauriau, negu skamba,
ypatingai kur kalbama apie Dievo rūstybę arba bausmę, kokia
ir yra tvanas, pav., Aigipto bausmės: Iš 8, 17, 31; 10, 4-6. 12-15.19.

Tačiau tekstas ne tiktai galima, bet ir privalo būti aiški-
namas geografiškai siaura prasme:

aa) Aprašymas reikia suprasti apsakančiojo mintimi. Apsa-
kytojai gi, Nojus ir jo sūnūs, kalbėjo apie tai, ką jie patys yra
matę, vadinasi, kalba apie jiems žinomuosius žemę, dangų, kal-
nus, gyvulius. Jie gi nėra matę užlietos nei visos žemės, nei
visų kalnų.

bb) Toliau, trumpu laiku vanduo nupuolė taip, jog Nojaus
laivas sustojo Ararato šalyje ant kalno. Du Ararato šalies kalnu
yra žinomu, būtent, didysis vardu Massis 5160 m. aukščio ir
mažasis 3960 m. aukščio; didysis yra apie 3700 metrų žemesnis
už Gimalajų viršūnę Everestą, todel Pradž. kn. nekalba apie In-
dijos kalnus.

cc) Pradž. kn. aprašyme pasakyta, kad Nojus išleidęs iš
"arkos balandį, kuris atgal sugrįžęs į laivą, nes „vanduo buvęs

1) „Idioma est enim sanctae Seripturae, ut omnem terram illius signit-
cet provinciae, de gua sermo est“, in Is. 13, 5; ut disperdat omnem terram.“
ž) Comm. in Act. Ap., Lugduni 1616, 56 p.

— 110 —

ant visos žemės“ (8, 9), vadinasi, tiek, kiek tolumo balandis ga-
lėjo nulėkti. Šiame pasakyme negali būti įrodymo, kad tvanas
būtų buvęs geografiškai visuotinis, nes Nojus rytą yra išleidęs
balandį, kuris vakare sugrįžo, neradęs sausos vietos, iodel balan-
dis negalėjo taip trumpu laiku aplėkti visos žemės.

dd) Nojus, atidaręs laivo uždangą po tvano, pamatė, kad
išdžiūvęs žemės paviršius (Pradž. 8,13), būtent, ne visos žemės,
bet tiek, kiek galėjo akimis pasiekti.

Iš šių ir kitų išsireiškimų išeina, kad Nojus, kalbėdamas
apie „žemę“, neturėjo omenyje viso žemės rutulio.

b) Antra, gamtos mokslai yra tiesiog priešingi tvanui *
geograliškai visuotiniam:

aa) Nojus nieku būdu negalėjo sutalpinti į laivą visų gy-
vulių ir paukščių veisles. Jam buvo žinoma tiktai maža žemės
dalis, todel galėjo surinkti vien tos šalies gyvulius. Gyvulių veis-
lių yra labai daug. Vienų paukščių zoologijos knygose įskaito-
ma daugiau negu 10.000 rūšių. Tiesa, kiti tvirtina, būk Nojaus
laikais dar nedaug buvę gyvulių. Tačiau paleontologija rodo, kad
trečiaeilyje žemės laikotarpyje, vadinasi, dar prieš Žinogaus sutvė-
rimą jau yra buvę netoli 20.000 rūšių įvairių gyvių; tvano peri-
odu jau buvę apie 250.000 rūšių įvairių gyvių; žinoma, jų dau-
gelis gyvena vandenyje, todel nereikėjo visų imti laivan; bet ar
šiaip, ar taip skaitysime, kad .ir mažiausią skaičių priimtume, vis
tik būtų reikėję sutalpinti laive apie 40.000 įvairių gyvulių.

Toliau būtų reikėję parūpinti labai daug maisto tai gyvulių
daugybei, ir pašaras būtų užėmęs daug vietos laive; aštuoni
žmonės nebūtų pajėgę visko prižiūrėt ir aptarnaut. Šiltų ir šaltų
kraštų gyvuliai prieš savo prigimtį negalėjo susirinkti prie laivo;
iš laivo išėjusių daug veislių būtų pražuvę del tinkamo maisto
trūkumo ir kovos tarp savęs.

„ Kad sutalpinus į laivą gyvulių minią, kad ištekus visiems
metams maisto, kad visus išlaikius tvarkoje, būtų reikėję didelių
stebuklų.

bb) Ne tiktai zoologija, bet taip pat ir geologija yra prie-
šinga geografiškai visuotiniam tvanui: 2

Visai žemei apsemti nebūtų užtekę vandens. Šv. Rašte pa-
sakyta, kad ant aukščiausių kalnų buvę 15 mastų vandens (Pradž.
7, 20); todel vanduo turėjo pakilti aukščiau 8840 metrų, nes Eu-
ropos kalnai siekia 4810 metrų (Montblanas), Afrikos—6010 met-

— 111 —

rų (Kilo-mandžaro), Amerikos—7040 metrų (Akonkagua) Au-
stralijos—5100 metrų (Karolio Liudviko kalnai), pagaliau, Azijos
—8840 metrų (Everestas)

Visai žemei apsemti kuonę 9 kilometrus gilumo nebūtų už-
tekę vandens.

Du" vandens šaltiniu nurodo Pradž. kn. (7, 11-12): lietų ir
vandenyno išsiliejimą per staigias vidurines žemės aimainas. Ar-
čiau įsižiūrėjus nei vienas, nei antras neduoda pakankamai van-
dens. Smarkiausiai lyjant per 40 dienų galėtų prilyti tik apie 800
metrų gilumo?), o mums reikia neioli 9000 metrų. Jeigu vande-
niu pavirstų visi esamieji ore garai, nutirpių nuo kalnų amžinasis
sniegas ir ledai, tai irc tuomet, toli gražu neužiektų vandens.

Lieka dar antras šaltinis, būtent, vandenynai. Jie yra užlie-
ję beveik tris ketvirčius visos žemės rutulio; vidutinis jų gilumas
siekia apie 5 kilometrus; to vandens užtektų apsemti visai sausu-
mai iki 9 kilometrų aukščio; tačiau tuomet vandenynai ir visos
jūros turėtų likti sausos, vandens turėtų padaryt jūrių krantų sieną
apie 14 kilometrų (9 5) aukščio, bet tuomet tvanas jau nebūtų vi-
suotinis, nes vandenų dugnas pasidarytų sausas, ir jeigu vanduo
galėtų stačiai laikytis, tarsi aukščiausias kalnas, reikėtų didžiau-
sio stebuklo.

Šioms mokslo kliūtims pergalėti geogrliškai visuotinio tva-
no šalininkai išveda ir daugina stebuklus, apie kuriuos tačiau
Šv. Raštas visiškai tyli. Sveikos filosofijos ir teologijos dėsniai,
didžiųjų Bažnyčios daktarų patarimai draudžia be pagrindo kreip-
tis į stebuklus.

Taigi Šv. Raštas nereikalauja geografiškai visuotinio tvano,
o mokslas jam yra tiesiog priešingas; todel juo remdamiesi išve-
dame, kad tvanas nėra buvęs geograliškai visuotinis; tuo pačiu
priimame dalinį tvaną; kyla vien klausimas ar tvanas yra buvęs
dalinis ne tiktai žemei, bet ir sutvėrimams.

J Brockhaus, Kleines Conversations Lexicon, Leipzig, 1905.
2) Motais, Minėt. veik, 32 p. ir tol.

— 112 —

B. Antropologiškas tvano visuotinumas.

1. Šios teorijos istorija.

Nuomonė, kad tvano vandens užliejo visą žemę, laikėsi
maž daug iki 17 šimtmečio; mat, iki to laiko kaip ir nebuvo pa-
grindo siaurinti tvanas, būtent, Bažnyčios tėvai vaizdavosi sau šį
pasaulį ir jo dėsnius netiksliai, pažinojo ne visą žėmę, nežinojo
nei kalnų aukščio, nei žemės formos; žodį „žemė“ imdavo pla-
čia prasme. Gyvulių veislių įskaitydavo maža; trumpai kalbant, vi-
sur matydavo absoliutaus visuotinumo įrodymų. Jie buvo palinkę
viską aiškinti stebuklais, todel mažai paisydavo keblumų, daro-
mų šiai teorijai.

Tie ir kiti dalykai, paremti netiksliu gaintos supratimu,
padėjo ilgai išsilaikyti šiai nuomonei.

Tačiau negalima sakyti, kad visi pirmųjų amžių mokslinin-
kai būtų taip aiškinę tvaną; yra buvę senovėje atskirų balsų,
kurie neigė geograiiškąjį tvano visnotinumą. Pasak šv. Augustino
(r 430), kai kurie išskirdavę nuo tvano rojų!), Matuzalio*) vietą,
kuris gyvenęs po tvano, Heoocho3) gyvenamąją vietą ir t. t.
Mopsiuesto Teodoras (+ 429), garsus savo mokslu, bet ir paklai-
domis, tikino, kad tvanas nebuvęs visuotinis, ir penktoji Konstan-
tinopolio Bažnyčios tėvų santaryba, smerkdama jį už daugelį
paklaidų, bet gi nekaltina Teodoro už tvano aiškinimą“). Kardi-
nolas Kajetonas (į 1535) manė, kad aukštųjų kalnų viršūnės
nebuvusios užlietos Vandeniu?).

Tikra žodžio prasme ginčas šiuo atžvilgiu prasidėjo antroje
17-0 šimtmečio pusėje, kai /. La Peyrėre paskelbęs Priešadamitų
sistemą, tvirtino, kad tvanas apėmęs tik Palestiną.) Prieš jį stojo
protestantas Jzakas Vossius, tikindamas, kad tvano vandenyse
žuvę visi Žmonės, bet ne visa žemė buvusi užlieta, o tik jos
dalis, kame gyvenę žmonės. Praslinkus apie dvidešimt metų
garsingas prancūzų J. B. Mabillonas pareiškė, kad Vossiaus
nuomonė nėsanti peiktina.

i) Žr. Caietanus, Comment in diluvium. 2) s. Augustinus, De gratia
Christi et de peccato originali II, 27: Migne 44, 397 tol.; Guaestiones
sup. Heptateuch. 1 I: Migne, 34, 548.

3) s. Augustinus, De civitate Dei, cap. 24. 4) Brucker, Guestions actti-
elles d'E'criture sainte, 311—313 p. 5) In Gen. 8, 18 p.

6) Hummelauer, Com. in Gen., 230-234 p.

— 113 —

Po šių dviejų nuomonių ne iš karto išsiplatino tarp katali-
kų leorija, siaurinanti tvaną, nes tuomet viešpatavo tarp gamti-
ninkų nuomonė, kad visame pasaulyje randama žemės sluoks-
niuose ženklų visuotinio vienu laiku žemės užliejimo. Tačiau ai-
metus šią geologijos teoriją, kas įvyko vėliau pas egzegetus, ne-
gu pas gamtiniukus, būtent, 19-jo šimimečio pradžioje, Vossiaus
ir Mabiilono nuomonė pasklido plačiai, naujais įrodymais paremn-
ta, Įvairių šalių žymesnieji aniropologiško tvano šaliniukai buvo
šie:

Prancūzijoje pirmutinių skaičiuje pasižymėjo profes. Marcel
de Serres), toliau Maupied?), de Bonald3), Godefroy*). Italijoje —
J. B. Piancianiš). Vokietijoje— Reusdi“), Hettinger“). Austrijoje —
vysk. Zsdiokkeš). Belgijoje — Bellynck?) S. J., Brucker“9) ir daug
kitų.

Po 1870 metų mokslininkų skaičius, kurie atmetė geografiš-
kai visuotinį tvaną, labai padidėjo; iš mokslo veikalų ši teorija
perėjo į populerias knygutes. Tuo maž daug laiku tyrinėtojai dar
labiau pradėjo siaurinti tvaną, būtent, abejoti, ar visi žmonės yra
žuvę tvano vandenyse, vadinasi, jie gina trečiąją tvano teoriją
arba dalinį tvaną.

2. Antropologiškos teorijos įrodymai.

Šios teorijos šalininkai remiasi Šv. Raštu ir padavimu.

Antropologišką tvano visuotinumą jic išveda iš Pradž. kn.
apsakynio:

a) Įkvėptasai autorius, aprašydamas tvaną, kalba apie žu-
vusius žmones visuotiniais išsireiškimais, pav., visi žmonės, visas
kūnas įr panašiai, kurių iš konteksto esą negalima siaurinti.“!)

1) De Ia cosmogonie de Moise comparče aux faits gėologigues, Paris 1838,

2) Dieu, V'homme et Ie monde, 1851). 3) Moise et les gėologucs moder-
nes, Avignon 1835. 1) Cosmogonie de Ia rėvelation, Paris, 1847, 5) Cosmolo-
gia naturale comparata col Genesi, appendice sopra il diluvio, Civilta cattolica
19 sept. 1862. 6) Bibel und Natur, Bonn.

7 Apologie des Christentums, Freiburg i. B. 1866.

8) Historia sacra Antigui Testamentis, Vindobonac ct Lipsiae.

9) Etudes religieuses, 1868, II, 578.

19) L'universalitė du dėluge, Revuc des guestions scientifigues, Juillet—
Octobre 1886.

1) Brucker, Minėt. veik., 125-134 p.

8*

— 114 —

b) Dievas išsirinkęs kaipo Sandoros ženklą su Nojaus gimi-
ne vaivorykštę, idant visi žmonės ją matytų; jeigu sandora būtų
lietusi vien žmonių dalį, Dievas būtų pasirinkęs Ra ženklą,
Nojui pritaikintą.

c) Tvanas ištikęs žemę nusidėjėliams nubausti, o buvę nusi-
dėję visi žmonės, todel reikėję bent tiek žemę užlieti, kad pa-
skęstų visi Žimonės.

d) Dievas pažadėjęs, kad nebūsią daugiau tvano (Pradž.
9, 11. 15). Tuo tarpt yra buvę vėliau geograliškai ir antropolo-
giškai ne visuotinių žemės užliejiinų, todel Dievo žodžiams išsi-
pildyti, Nojaus ivanas turėjęs būti visuotinis, bent kai del žmo-
nių').

e) Antropologiškai visuotinį tvaną įrodančios kitos Šv. Rašto
knygos, pav., Išmini. 10, 4; 14, 6; Ekkli. 44, 17; šiose Šv. Rašto
vietose pasakyta, kad tvano metu išlikę labai maža Žmonių, kai-

"po „gimimo sėkla“, „žemės likučiai“.

I) Tiksliai apie antropologišką tvaną kalba Naujajame Įsta-
tyme šv. Petras: „Kurios (dvasios) kitados buvusios netikinčios,
kai tikėjosi Dievo kantrybės Nojaus dienomis, tuo tarpu kad
buvo dirbama arka, kurioje nedaugelis, tai yra, aštuonios sielos
buvo išgelbėtos per vandenį. Jis ir dabar išgelbi jus panašiu
būdu, kaipo krikštas“. (1 Petit. 3, 20-21). Iš šio teksto Bruckeris
išveda: kaip krikštas yra būtina priemonė visiems žmonėms ištei-
sinti, taip išsigelbėjimas arkoje tvano metu turėjo būti žmonėms
vienatinė išlikimo priemonė *). Kitame laiške šv. Petras, kalbė-
damas apie teisingumą, sako: „Jis (Dievas) mepasigailėjo ir se-
nojo pasaulio, bet tik teisybės skelbėją Nojų išlaikė patį ašmą,
atvedęs tvaną ant bedievių pasaulio“ (2 Petr. 2, 5). Šv. Petras
čionai pabrėžia tiksliai, kad Dievas yra nubaudęs nedorus žino-
nes tvanu ir išlaikęs vien Nojų patį ašiuntų, vadinasi, su kitais
septyniais, kad skelbių Dievo teisybę.

Kitoje vietoje to paties laiško šv. Petras tvirtina: „Kilados
buvo dangus, ir žemė radosi Dievo žodžių iš vandens ir per
vandenį, ir kad per luos pačius dalykus anas tuomet buvusis
pasaulis žuvo, aptvindintas vandenimi. O dabar esamieji dangus
ir žemė yra tuo pačiu žodžiu laikomi ir sergimi ugniai teismo

2) Zorell, Lexicon biblicum [Uagen I, 87.
1) Minėt. veik., 149 p.
2) Ten pat, 129 p.

— 115 —

ir žmonių bedievių žuvimo dienoje“. (2 Petr. 3, 5-7). Šv. Petras
daro čia išvadą, kad kaip kadaise pasaulis yra žuvęs nuo tvano
vandens, taip amžių pabaigoje jis visas sudegs nuo ugnies.

Taigi, pasak antropologiškos teorijos šalininkų, iš Šv. Rašto
žodžių išeina, kad visi žmonės, išskyrus Nojaus šeimyną, žuvę
per tvaną.

Šią išvadą patvirtina katalikų padavimas.

Bažnyčios tėvai yra mokę, kad tvanas buvęs visuotinis geogra-
fiškai ir antropologiškai; tačiau geografiškąjį tvano visuotinumą
jie yra priėmę tik del to, kad gamtos mokslai nebuvo išsiplė-
toję; jie nežinojo žemės didumo ir galinčių iš to kilti keblumų;
antropologišką tvano visuotinumą jie skelbė, kaipo Bažnyčios
mokslą (uti sententiam cum fide catholica conuexam). Bažnyčios
tėvai laikė tvaną pagrindu tipo arba pranašavimo apie Kristų
ir Bažnyčią, nes Nojaus arka yra Bažnyčios tipas, be kurios nėra
išganymo, kaip kad šalia arkos niekas neišliko gyvas. Nojaus
laivas negalėtų būti Bažnyčios tipas, be kurios nėra išganymo,
jeigu be laivo būtų išlikę gyvų Žmonių.

Bažnyčia apie tvaną moko ligi šiol ta pačia prasme:

Tridento katekizmas šiaip sako; Žymios reikšmės turi Nojaus
laivas, kuris yra pastatytas Dievui liepiant vien tam, idant neliktų
vietos nė kokiai abejonei, kad jisai reiškia pačią Bažnyčią, kurią
Dievas taip yra įsteigęs, jog kiekvienas, kuris tik per krikštą jon
įeina, būtų apsaugotas nuo amžinosios mirties pavojaus, kurie
gi nėra Bažnyčion įėję, kad jiems taip pat atsitiklų, kaip yra
buvę nejėjusiems laivan, kad paskęstų nedorybių tvane.!)

Panašiai kalba naujasis Pijaus X katekizmas: Dievas nu-
baudė žmonių giminę visuotiniu tvanu..... Visi lig vienam
žmonės žuvo vandenyse; niekas neiššigelbėjo, kaip tiktai Nojus
ir jo šeimyna)).

Pasak šitos teorijos šalininkų, išdėtieji Šv. Rašto ir pada-
vimo įrodymai taip esą tvirti, kad reikią laikytis antropologiško
visuotinumo.

Tačiau Bažnyčia nėra pasmerkusi kitokios nuomonės; jeigu
Bažnyčios mokslas, kad tvano vandenyse yra žuvę visi Žmonės,
išskyrus Nojų su šeimyna, būtų tikėjimo tiesa arba dogma, tai
Bažnyčia būtų pas:nerkusi kitaip manančius; tuo tarpu Bažnyčia
šiame klausime palieka pilną laisvę.

1) Cath. ad parochos, p. I <. x n. 19,

— 116 —

C. Dalinis tvanas.

1. Trečiosios teorijos istorija.

Antropologiško visuotinumo teorija rodėsi išsprendusi visus
tvano keblumus, tačiau ilgainiui kilo naujų painių, einančių iš
gamtos, filologijos ir istorijos mokslų.

Šv. Raštui suderinti su mokslu, -tyrinėtojai ėmė išvadžioti,
kad ne tiktai ne visa žemė buvusi apsemta tvano vandeniu, bet
ir ne visi Žmonės žuvę.

Kad nuo tvano yra išlikę kai kurie Žmonės, nebuvusieji No-
jaus laive, pirmiausia ėmė skelbti O/eastro Jeronimas *), paskiau
J. de la Peyrere 1655 m. (priešadamitų teorija). Plačiau gvilde-
no trečiąją teoriją Sdtoebelis*), gamtininkas Omalius d'Halloy“),
toliau Sato/zas*), GūtHeris?), Rohlingas9, Brunengo“,, de Fo-
villeš), d'Estienne?) ir kiti.

Iki aštuoniasdešimtų metų praėjusiojo šimtmečio ramiai bu-
vo gvildenama dalinio visuotinumo teorija; 1883 m. prancūzų
laikraščio „La Controverse“ redaktorius J. B. Jaugey paprašė iš
vienos pusės Louvaino universiteto profesorių Zamy, iš kitos
Rennes'o dvasinės seminarijos profesorių Motais, kad juodu laik-
raštyje „La Controverse“ išdėtų savo nuomones apie tvaną. Kilo
karštų ginčų tarp tiedviejų mokslininkų. Lumy laikėsi senovės
teorijos, o Motais gynė naują—dalinio visuotinumo. 1885 metais
Motais išleido tuo tikslu veikalą!9), kuris turėjo. priešų ir pasekė-
jų. Jo turinys yra šis: įžangoje autorius kalba apie laisvę tos rū-
šies klausimuose, kad neatrodytų, jog tikėjimo priešai pirini iš-
kelia tai, kas sudaro mokslo pažangą. Toliau jis aiškina tris teo-
rijas—geografiško, antropologiško ir dalinio tvano visuotinumo.

Ų Comm. in Peniatenchum, Lugduni 1588.

2) De T'universalitė du dėluge, Paris 1858.

3) Discours prononcės 4 la classe des scienses de I'Acadėmie de Beigi-

gue, Bruxelles 1566.

4) Die Keilinschrift - Urkunden und dice Genesis, 1877.

5) Naturforschung und Bibel, Freiburg i. B. 1877.

6) Literarische Rundschau, 1878, 119 p.

7) L'impero di Babilonia e di Ninive I, 145, Prato 1885.

8, Revue des guestions scientifigues, 1880, II, 253 p.

5) La controverse, 1880-1881, I, 440 p.
10) Le dėluge bibligue devant la foi, VEcriture, et la ccience. Paris 1885.

=

Paskui išveda dalinį tvaną, pirma neigiamais įrodymais,
būtent, kad toksai neprieštaraująs nei Šv. Raštui, nei tradicijai
antra, teigiamai įrodo, kad ne vienas tyrinėtojas, pradedant
nuo šv. Augustino laikų, yra jautęs, jog klausimai, liečią tvaną,
reikalingi tobulesnio išsprendimo; teorija, siaurinanii žemės užlie-
jimą, turėjusi labai mažą pradžią, bet dabar jau skelbiama pla-
čiai; tačiau logikos alžvilgiu ji esanti nepilna, kol nebūsianti su-
siaurinta kai del žmonių. Pagaliau, autorius atkerta mokslininkų
priekaištus. Knyga baigiama įrodymais, paimtais iš Pentateucho
konteksto.

Motaiso veikalui pritarė kai kurie mokslininkai, pav., J.
d'Eslienne!). Redaktorius Jaugey, kuris pirmiau šiame ginče lai-
kėsi neutraliai, pasirodžius Motaiso veikalui, jam nepritarė savo
laikraštyje.

Mvtais mirė 1886 m.; ginčą tęsė iš vienos pusės autropo-
logiškos tvano (eorijos šalininkas . Bruckeris*), kuris plečiai ir
nuodugniai išdėjo savo nuomonę, iš kitos pusės Motaiso moki-
nys Robertas“) ir jezuitas Corluy.

Šių trijų mokslininkų rūpesniu ginčas sugrįžo į ramias ri-
bas, iš kurių buvo iškrypęs; bet klausimas dar nėra baigtas; su
Motaiso nuomone daugelis nesutinka, tačiau trečiosios teorijos
šalininkų skaičius eina kaskart didyn.

2. Trečiosios teorijos įrodymai.

Šios nuomonės šalininkai remia savo išvadas mokslu ir
Šv. Raštu.

Priėmus, kad tvano metu yra žuvę visi žmonės, išeitų, kad
visos sekančios tautos yra kilusios iš Nojaus ir jo trijų sūnų: Se-
mo, Chamo ir Jaieto, o tai prieštarauja etnografijos, filo-
logijos ir istorijos mokslams.

a) Pirmiausia antroji tvano teorija nesutinka su etnograli-
jos mokslu, taip tvirtina trečiosios teorijos šalininkai. Seniausieji
Aigipto paminklai piešia negrus tokiais, kokie, jie yra šiandien, t0-

1) Revue des guestions scientifigues 1885, II, p. 498 ir tol.

2) Revue des guestions scientifigucs, 1886, III-IV. L'universalitė du dė-
luge.

3) Ten pat, 1887. La non-universalitė du dėiuge. Encore Ia non-universa-

litė du dėluge.

— 118 —

kiomis pat ypatybėmis, kuriomis jie skiriasi nuo kitų tautų!); laiko
gi, sulig priimtąja chronologija, tarp tvano (apie 3500 m.?) ir tų
paminklų (apie 2500 m.) nepakanka toms atmainoms žimogaus
kūne įvykti, nes etnografiški tipai išsilaiko be atmainos 4000 —
5000 metų, o Chamo ainiai apie 3000 metų prieš Kristų jau
rado negrus Afrikoje, Nilo upės apylinkėseš), kaipo nusista-
čiusį tipą su tam tikrais ypatumais.

Šiam keblumui pašalinti trečiosios teorijos šalininkai pri-
skaito negrus prie tautų, išlikusių nuo tvano,

b) Filologijos mokslas yra taip pat priešingas visų žmonių
žuvimui tvano vandenyse; kalbų didelis įvairumas reikalauja ilgo
laiko. Kalbos vystydamosi yra perėjusios tris laipsnius, būtent, jos
galima skaidyti į vienskiemenes, sudėtines ir links-
niuojamas.

Vienskiemenės kalbos turi ypatybių, kurios randamos sudė-
tinėse kalbose, o sudėtinės linksta prie linksniuojamųjų kalbų?).
Iš to eina išvada, kad kalbos yra perėjusios tuos tris evoliucijos
laipsnius.5) Seniausiai visos kalbos buvo vienskiemenės, paskui
jos tapo sudėtinės, pagaliau, perėjo į linksniuojamas?).

Baltosios rasės žmonės, kurių protėviu buvo Nojus, vartoja
linksniuojamas kalbas, išskiriant aigiptiečius, kurių kalba yra da-
linai sudėtinė, bet ir ši yra pasiekusi linksniuojamųjų laipsnį;
tuo tarpu negrų, mongolų kalbos yra vienskiemenės ar sudėtinės.
Išeina, kad negrai ir mongolai yra išlikusios nuo tvano tautos,
ne iš Nojaus kilusios. Tuo aiškėja faktas, kad negrai neturi
tvano padavimo,

c) Visų žmonių žuvimui per tvaną prieštarauja istorija. Iš
Nojaus kilusios tautos, užimdamos savo istorines vietas, rado
tenai kitas nežinomos kilmės“) tautas, pav., arijai rado Indijoje
dravidų gimines, medai Mydijoje—tūraniečių tautas, Chamo ai-
niai Aigipte—negrus, kananiejai Palestinoje—amalekitus, kainitus,
kenizitus, horitus, enacitus, sodomitus, reftaimus ir kitus.

Didelis žmonių skaičius, randamas ant žemės nepoilgam po

1) Lenormant, Hist. ancienne de I'Orient, I, 254 p.

2) Michalski, Minėt. veik, 200 p.

8) Maspero Histoire ancienne des peuples de POrient, 17 p.

4) Maspero, Remargues sur la grammaire hieroglyphigue de M. Brugsch,
In Revue critigue 1872, I, 293 p.

5) Meignan, Le monde et Y'homme primitii selon Ia Bible, 283 p.

6) Motais, Minėt. veikalas, 233-234 p. k

") Revue des guestions scientiiigues, 1882, 524 p.

— 119 —

tvano, neleidžia manyti, kad visi yra nuskendę vandenyse, nes
istorija rodo, kad vienu-kitu šimimečiu po tvano, Pradžios kny-
gose aprašyto, yra išsiplatinusios gausingos tautos įvairiose že-
mės dalyse, pav., kinai, aigiptiečiai, babiloniečiai, asyriečiai.

Pagaliau, Pradž. kn. 10 autorius išdėjo tautų sąrašą, kilusių
iš Nojaus sūnų. Čia nėra paminėtų negrų, mongolų, tūraniečių.
Išeina, kad tos tautos yra išlikusios nuo tvano,

Tačiau kyla abejonė, ar sutinka su Šv. Rašto apsakymu iš-
vada, kad be Nojaus šeimynos yra išlikę nuo tvano dar kiti
žmonės, kitais žodžiais kalbant, kokiu būdu trečioji teorija sude-
rinama su Šv. Raštu.

3. Šv. Raštas neprieštarauja trečiajai tvano teorijai.

a) Trečiosios teorijos šalininkai, norėdami suderinti savo nuo-
monę su Pradž. kn. tekstu, remiasi tais pačiais įrodymais, kuriais
ir antrosios teorijos gynėjai: autorius, aprašydamas ivaną, vartoja
bendrą išsireiškimą— „žemė“ dvejopa reikšme, būtent, visos žemės
ir jos dalies arba provincijos; imant antra reikšme, išeina, kad pa-
našiai reikia siaurinti šių žodžių prasmė: „visi žmonės“, „visos
gyvos esybės“, „visoks sutvėrimas,“ būtent, vienos šalies žmonės. !)
Jie daro priekaištą antrosios teorijos šalininkams, kad šie vartoja
dvejopą saiką, būtent, tame pačiame aprašyme „žėriė“ aškina su-
siaurinia prasme, 0 priešingai „visi žmonės“ absoliučia, plačia
reikšme.

b) Trečiosios teorijos išvada eina iš Pradžios knygų apsakymo
rūšies, būtent: apie Sv. Rašto tvaną pasakojo belarpiai liudininkai.
Kalbėdami apic „visus žmonės“ jie supranta tik jiems žinomuo-
sius žmones. Nėra pagrindo tvirtinti, kad tie betarpiai liudininkai
žinojo visų tuomet gyvenusių žmonių istoriją?).

c) Kontekstas įrodo tą pačią išvadą): Nei kas Pradž. kn. iš-
dėta prieš tvano aprašymą, nei kas eina po tvano nesudaro visos
žmonijos istorijos, todel nei tarpe esąs Pradžios kn. aprašymas
nebuvo bendras visai žmonijai. Prieš tvano istoriją Pradž. 4,16—
5, 31 pasakojama istorija ne visų Adomo ainių, bet tik iš Kai-

1 Motais, Minėt. veikalas, 79 p.
2) Ten-pat, 92 ir 97 p.
3) Ten-pat. 334-340 p.

= 120

no ir Seto kilusių ir tai vien tų, kurie liko apie pirmykštės
vietas; aprašymas pasižymi vietiniu krypsniu apie Edeną'). Tau-
tų sąrašas, tilpęs po tvano istorijos Pradž 10, piešia įvykius ne
visos žmonijos, bet vien vadinamosios Kaukazo rasės, o Pradž.
11 apima ir šiuos ne visus?)

d) Trečiosios teorijos gynėjai remia savo nuomonę tvano

tikslu.
Tvano tikslas buvo bausti žmones už ištvirkimą. Prileidus,

kad „žemė“ reiškia vien šalį, panašiai reikia suprasti: „sužvėri-
mas, gyvus esybės, žmonės“, būtent, tos šalies, apie kurią kal-
bama; taigi pabrėžtas ištvirkimas neliečia visų absoliučiai žmonių,
bet tos tik šalies?),

Iš to, kas čia išdėta, išeina kad remiantis Pradžios kn. tekstu
neįrodoma, jog visi žmonės yra žuvę tvano vandenyse. Pradž.
kn. tvano aprašymas sutaikinamas su antrąja ir trečiąja teorija;
tačiau esą daugiau pagrindo trečiajai, kadangi bendri išsireiški-
mai „visa žemė, visi kalnai, visoks sutvėrimas“ šiandien jau aiš-
kinami ne absoliučiai, bet susiaurinta prasme.

Tuo klausimas nesibaigia, nes nepakanka suderinti visuoti-
numas su Pradž. kn. teksu, bet reikia suderinti taip pat ir su ki-
tomis Šv. Rašto knygomis.

e) Trečiosios teorijos šalininkai kitaip aiškina Šv. Rašto tek-
stus, kuriais antropologiško visuotinumo gynėjai remia savo nuo-
monę. Išminties kn. 10, 4; 14, 6 ir Ekkleziastiko 44, 17—18 pa-
brėžiami visuotiniam tvanui įrodyti, tačiau tie tekstai tai neigia;
jie tvirtina, kad minėtosios vietos esančios paimtos iš poetinių
knygų, tuo tarpu istoriniai įvykiai neįrodomi poetiniais tekstais,
bet išvedami iš mačiusio atsisitikimą liudininko ar betarpiškai po
įvykio gyvenusio Pagaliau, Išm. ir Ekkli. knygų autoriai nėsą gavę
naujų apreiškimų apie tvaną, bet tai esą tvirtinę, ką išskaitę Pra-
džios knygoje*), to dėliai bendri išsireiškimai „žemė, pasaulis“
reikią suprasti kaip kad Pradž. knygoj.: „visa žemė“, būtent,
susiaurinta prasme.

Naujojo Įstatymo šv. Mato evang. 24, 37-39 pasakymas
„visus“ (39 eil), pasak trečiosios teorijos šalininkų, reikią

suprasti kaip kad Pradžios kn. bendri išsireiškimai; palyginimo

Ų Ten-pat, 258-268 p.

2) Minėt. veik., 269-301 p.

3) Tenpat, 76 p. ir toliau.

4) Selbst, Handbuch zur biblischen Geschichte, 167 p.

— 121 —

pagrindas nėsąs žodžiuose „visus atėmė,“ bet tame, kad abudu
alsiltikimu: tvanas ir Kristaus antrasis atėjimas įvyks staiga.

2 Petr. 3, 5-7 apaštalas pabrėžiąs ne pasaulio sugriovimo
visuotinumą, bet to įvykio tikrumą: kaip kadaise pasaulis žuvo
tvano vandenyse, taip tikrai amžių pabaigoje sudegs nuo ug-
nies 1).

2 Peir. 2, 5 apaštalas kalbąs apie tą senąjį pasaulį, apie
kurį buvo patyręs iš Pradž. ku., vadinasi, apie žemę Nojui
žinomą?). :

Del 1 Petr. 3, 20-21 trečiosios teorijos gynėjai 3) tvirtina,
kad apaštalas čia nekalbąs apie antropologišką tvaną, nes van-
duo piešiamas ne kaipo naikinąs, bet kaipo gelbiąs „aštuonios
sielos buvo išgelbėtos per vandenį“ (20 eil). Iš apaštalo pasa-
kymo, kad „wedaugelis“ buvo išgelbėtų nuo tvano, būtent, jo
"ribose, neišeiną, kad visi kiti yra Žuvę.

Kadangi ant žemės, tvano užlietos, niekas neišliko gyvas,
kas nebuvo Nojaus laive; todel arka liekanti Bažnyčios tipas, be
kurios niekam nėra išganymo, panašiai kaip kad Rachabos namai
Jeriche arba varinis žaltys tyruose, nors tai buvo išgelbėjimo
priemonė tik kai kuriems, nes tipas kai kada remiasi ne tiek
turiniu, objeklyviai imant, kiek išdėstymo būdu Šv. Rašte, pavyz-
džiui, karalius Melchizedekas turėjo tėvą ir motiną, tikrai buvo
gimęs ir miręs, tačiau kadangi tai Senajame Įstatyme apleista,
taigi Melchizedekas piešiamas laiške žydams: „de tėvo, be mo-
tinos, be giminės, be savo dienų pradžios ir be gyvenimo galo,
padarytas panašus į Dievo sūnų“ (T, 3).

D. Išvada.

"į

Lieka išspręsti klausimas, kurios tvano teorijos reikia lai-
kytis.

Antrosios dalies pradžioje buvo pabrėžta, kad esama
trijų tvano teorijų; jų viena tvirtina, kad visa žemė buvusi

3) Motais, Minėt veik., 69 p.

2) Ten-pat.

3) Motais Revue des guestions scientiligues, 1887, I, 170 p. ir toliau;
Corluy, La science catholigue 1888, 251 p;
Breitung, Zeitschrift fūr katholische Theologie 1887, XI, 659, 673 p.

— 122 —

užlieta tvano vandenimis arba geografiško visuotinumo
teorija; antra, kad buvusi užlieta ne visa žemė, bet visi žmo-
nės žuvę, kurie nebuvę Nojaus laive arba antropologiško
visuotinumo teorija; trečia, kad išliko nuo tvano žmo-
nių, nebuvusių Nojaus laive arba dalinio tvano teorija.
Toliau buvo paduoti atskirų trijų teorijų istorija ir kiekvienos
įrodymai.

Lieka tarti paskutinis žodis problemai išspręsti.

Pirmoji geografiško visuotinumo teorija šiandien ben-
drai yra atmesta, nes ji palaikoma visa eile stebuklų, o be tvirto
pagrindo negalima leisti gamtos dėsnių iškreipti.

Antroji teorija antropologiško visuotinumo pripažįs-
tama šiandien tikriausia.

Visas ginčas pareina ant to, ar galima sulig katalikų tikė-
jimu laikytis trečiosios teorijos, kad ne visi žmonės yra
paskendę tvano vandenyse.

Kaip buvo išdėta, ši naujoji dalinio tvano teorija turi prie-
šų, bet ir jos šalininkų skaičius eina didyn. Antroji ir trečioji
teorijos stato tvirtų ir gausingų įrodymų, kurių negalima lengva
širdžia priimti, bet taip pat akių plotu negalima ir atmesti.

Tiesa, trečioji teorija išsprendžia ir rasių, ir kalbų, ir šiaip
mokslų keblumus, tačiau katalikų tradicija stoja prieš ją; kurie
šios laikosi, mažina tradicijos vertę. Trečioji teorija yra nauja.
Moksliniai priekaištai iškelti trečiosios teorijos šalininkų prieš
antrąją, gali būti išspręsti kitokiu keliu, būtent, skiriant daugiau
laiko nuo tvano ligi Kristui; tuomet rasių skirtumas ir kalbų
įvairumas galėtų pilnai įvykti. Iš tikrųjų, yra pagrindo nukelti
Biblijos tvano laikas kur kas seniau, negu buvo priimta, nes
patriarkų eilė Pradžios knygose nepilna; skaitmenyse Šv. Rašto
perrašinėtojų yra padaryta apsirikimų; antra vertus, tobuli jerog-
lifų ir kyliaraščio paminklai, nepoilgam po Biblijos tvano kilę,
verste verčia nukelti tvano chronologiją į tolimą senovę. Pašali-
nus pagrindines kliūtis, savaime išsprendžiami antraeiliai tvano
klausimai.

Tačiau reikia atsiminti, kad trečioji teorija yra išdėta kata-
likų mokslininkų, nelinkusių be pagrindo prie naujienų; todel
neprivalome trečiosios teorijos gynėjų smerkti. Tvano platumo

— 123 —

klausimą protingai sprendžia, pavyzdžiui, Se/bst'as, !) kad jis dar
yra atviras, bet ne visai laisvas, taigi populeriems tikslams atsar-
giai naudotinas.

Panašiai tvano platumą laiko atviru klausimu Sdh0epfer'is*)
ir kiti katalikų mokslininkai.

1) „Die Frage kann weder unbedingt bejaht, noch unbediugt verneint
werden..... Sie ist vorliufig cine oifene aber nicht ganz freie Frage und ist
namentlich fūr populūre Zwecke mit grosser Vorsicht zu gebrauchen“. Hand-
buch zur biblischen Geschichteš, I, 107 p.

2) „Die Sintflut hat sich nicht ūber die ganze Erde erstreckt; ob durch
Sie das ganze Menschengeschlecht zu Grunde gegangen sei, ist noch eine
olfene Frage“. Geschichte des Alten Testaments9, 63-66 p.

BABELIO BOKŠTAS.

Šventojo Rašto Pradžios knygų autorius, aprašęs tvaną (6—9)
dėsto gimines, kilusias iš Nojaus sūnų, arba vadinamąjį tautų
sąrašą (Pradž. 10). Dešimtojo skyriaus pabaigoje įkvėptasai rašy-
tojas priduria: „Tos yra Nojaus sūnų šeimynos...... Iš jų pa-
sidalijo tautos ant žemės po tvano“ (Pradž. 10, 32). Čia yra
nurodytas paprastas, prigimtas žmonių išsiskirstymo būdas; be
to, šis pažymėjimas turi dar gilesnės reikšmės, būtent: nors visos
kilusios tautos buvo lygios, tačiau viena — Semo giminė — buvo
išrinkta apreiškimui toliau saugoti ir kitoms išganymui skelbti;
todel Pradžios knygų autorius ryšio dėliai paduoda čiajau pa-
grindą, del kurio kitos giminės, iš Nojaus kilusios, buvo Dievo
atmestos, o liko išrinkta viena kiltis.

Tautų išsiskirstymas nuo Babelio (Pradž. 11, 1-9) išaiški-
na išimtinį Abraomo pašaukimą (Pradž. 12, 1 ir toliau). Babelis
užima tinkamą vietą tarp Nojaus ainijos sąrašo ir Semo giminės
istorijos, iš kurios yra kilęs Dievo išrinktasis Abraomas.

Babelio bokšto problema priklauso prie sunkiųjų Senojo
Įstatymo vietų; kritikų įvairiai buvo aiškinamas šis klausimas:

Senieji tyrinėtojai neabejojo Pradž. 11, 1-9 istorine verte,
Žydų ir krikščionių senieji Šv. Rašto aiškintojai išvesdavo stebuk-
lingą kalbos sumaišymą, kuris privertęs išsiskirstyti nuo Babelio
Nojaus gimines, kaip antai, žydų tarpe: Juozapas Flavijus, Pseu-
do Jonatanas, Jeruzalės Targumas; Bažnyčios tėvų skaičiuje: J.
Chrizostomas, Prokopas, Aleksandrijos Kirylas!), Augustinas“),
Izidorius su Bedaš), Jeronimas“), Bazilius“,. Panašiai aiškino
Pradž. 11, 1-9 vidurinių amžių rašytojai, kaip antai: Cornelius
a Lapide, Calmetas.

1) Migne, P. G., 76, 705 sek., 857.

2) De civitate Dei XVI, 4: Migne, P. L., 41, 482 sek.
3) Migne, P. L. 91, 229.

4) Ouaestiones hebraicae.

5) Migne 32, 208.

— 125 —

Antroje 19-jo šimtmečio pusėje kilo, šalia senovės teorijos,
nauja, kuri neatmetė Pradž. 11, 1-9 istorinės vertės, bet aiškino
problemą ne kalbos stebuklingu sumaišymu, o vien nesantaika,
įvykusia prie paminklo statymo, kuri privertusi išsiskirstyti nuo
Babelio, o iš to atsiradę naujų kalbų.

Pagaliau, praėjusiojo šimtmečio pabaigoje pasirodė kitokia
kryptis Pradž. 11, 1-9 aiškinime, kuri neigė istorinę problemos
vertę, būtent: aiškintojai ėmė ieškoti Pradž. aprašyme mitologiško
pagrindo, kaip antai Gunkelis!, Holzingeris*) ir kiti šios krypties
kritikai tiesiog tvirtina, kad Pradž. 11, 1-9 aprašymas esąs vien
poetinga pasaka, sustatyta išaiškinti, kokiu būdu esąs kilęs
Babilono miestas ir jo vardas, kaip atsiradę įvairių kalbų
ir žmonės išsiskirstę ant visos žemės, — kad aprašymas neturįs
istorinės vertės, nes žmonių atminimas, nesiekiąs taip senų laikų,
neturįs religinės vertės, nes esąs perdirbtas iš politeisltinės pasa-
kos. Trumpai tariant, Pradž. 11, 1-9, pasak jų, esąs babiloniečių
kilimo ir politeistinio turinio, patekęs į Palestiną iš Babilonijos
legendų; jį izraelitai nuvalę nuo politeizmo ir įdėję į Šv. Raštą.

Panašiai yra išvedęs Pradž: 11, 1-9 aprašymą iš Babiloni-
jos istorikas B. Štadė3). .

Kiti tyrinėtojai, kaip aniai Buddė*), rado Pradž. 11, 1-9
savitą izraelitų tradiciją ir legendų, kilusių izraelitu tautoje, laisvą
perdirbimą.

Problemos istorinei vertei išspręsti:

A. Įsižiūrėsime į Pradž. 11, 1-9 tekstą, vadinasi, klausimo
pagrindą.

B. Pagvildensime kitų tautų tradicijas apie šį įvykį, būtent,
ar Pradž. 11, 1-9 jų priklauso, vadinasi, ar Šv. Rašto apsakymas
turi objektyvios vertės.

C. Pradžios knygų tekstu, filologija ir proplemos istorija
remdamiesi, išvesime, kokiu būdu buvo sumaišyta kalba, būtent,
ar stebuklingai, ar evoliucijos keliu, nesantaikai prie Babelio įvy-
kus, atsirado įvairių kalbų.

D. Pagaliau, paieškosime Babelio paminklo vietos.

4 Hg

1) Genesis, 97-—99 p.

2) Genesis, 112—113 p.

3) Zeitschrift fūr alttostamentliche Wissenschaft, 1895, 157 p.
4) Die biblische Urgeschichte, 1883, 385 p.

— 126 —
A. Pradžios kn. 11, 1-9 tekstas.

1. „Visa! žemė (tuomet) turėjo vienas lūpas ' ir vienokius
žodžius*)“. 2. O eidami iš rytų rado lygumą Senaaros) žemėje ir
tenai apsigyveno. 3. Ir jie kalbėjo vieni kitiems: eikite, pasi-
dirbkime plytų ir jąsias išdegkime, ir jie vartojo plytas vieto-
je akmenų ir žemės sakus vietoje kalkių“). 4. Ir jie kalbejo:
eikite, pasistatykime šau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų
dangų ir padarykime (garsų) savo vardą, kad neišsiskirsty-
tumeš) po visą žemę. 5. Ir Viešpats nuženge 9) pažiūrėti miesto
ir bokšto, kurį statė Adomo sūnūs. 6. Ir Viešpats tare: štai jie
yra viena tauta ir jų yra visų vienos lūpos; jie ėme tai daryti
ir dabar nemes viso, ką yra sumanę padaryti. T. Eikile, nužen-
kime ir sumaišykime tenai jų lūpas, kad nebesuprastų vienas
kito lūpų. 8. Ir Viešpats išsklaidė juos iš tenai po visas šalis,
ir jie liovėsi statę miestą. 9. Todel jis buvo pavadintas vardu
Babel"), nes tenai Viešpats sumaišė visos žemės lūpas ir iš te-
nai Viešpats išsklaidė juos po visas šalis“.

* a

1) Vulgatoje pasakyta: „žemė“ o hebrajiškame tekste: „visa žemė“. Žr.
žemiau reikšmę.

2) Vieni aiškintojai, pav., J. Chrizostomas išveda, kad „Ižpos“ ir „žodžiai“
esą sinonimai, kiti skiria tuodu išsireiškimu. Vieni aiškina, kad Nojaus ainiai
kalbėję viena kalba; kiti tuos žodžius supranta metaforiškai, kaipo vienybę,
sutikimą tarp savęs. Žr. žemiau. '

3) Senaar, kyliaraščio raštuose Šumer, reiškia senovės pietinę Chal-
dėją arba paskesnę Babiloniją (Pradž. 10, 10).

4) Chaldėjos senovės paminklai rodo, kad babiloniečiai namams statyt
vartodavę molio vietoje akmens arba marmuro, kurių užliejamosiose Chaldėjos
lygumose kaip ir nėra; jie degindavę arba įsauly džiovindavę plytas iš molio.
Taip pat esama Eufrato krantuos daug žemės sakų (asfalto).

5) Vulgata netiksliai išvertė: „pirma negu išsiskirstysime“; tuo tarpu
originale skaitome: „kad neišsiskirstytume“, vadinasi, naujieji Senaaro gyven-
tojai mato, kad jų skaičiui besidauginant reikės skirtis; tačiau jie nenorėjo nu-
traukti vienybės tarp savęs; bet užuot palaikę ryšį tarp savęs vienu tikėji-
mu, jie sumanė pastatyti savo vardui amžiną paminklą, kuris liktų išoriniu jų
vienybės ženklu ir neleistų jiems išsiskirstyti po visas šalis. Šis garbės tiks-
las nepatiko Apvaizdai.

5) Dievas vaizduojamas žmonių būdu kaipo teisėjas—antropomorlizmas.

7) Žr. žemiau,

— 127 —
B. Kitų tautų padavimai apie Babelio paminklą.

1. Babiloniečių.

Įžangoje buvo pažymėta, kad kai kurie kritikai neigia Pradž.
11, 1-9 istorinę vertę, užtikdami jame mitologiškų savybių, todel
ieško Babilonijos mituose tolygaus apsakymo.

Renanas, J. Smitas!) manė atradę babiloniečių pasakos
nuotrupą apie bokšto statymą.

Tačiau kiti kritikai nepoilgam po šių pastebėjo klaidingi
to tvirtinimo pagrindą. Istorikas Šraderis savo veikalo „Die Keil-
inschrilten und das alte Testament“ antrame leidime jau nutylėjo
apie suradimą babiloniečių legendos, panašios į Pradž. 11,1-9, o
Zimmernas trečiame kalbamojo veikalo leidime?) tiesiog pabrėžė,
kad nesą babiloniečių pasakos, panašios į Šv. Rašto apsakymą;
Smito nurodytoji nuotrupa vien poetingai aprašanti išvadavimą iš
vieno persekiotojo Babilonijoje.

Šio krypsnio tyrinėtojai nenusileido, neradę Babilonijos Ii-
teratūroje panašaus aprašymo į Pradž 11,1-9, įsivaizdavę, kad
toksai galėjęs būti, jie ėmė ieškoti jo pėdsakų kituose senovės
šaltiniuose, būtent, žydų ir graikų literatūroje:

Žydų istorikas Juozapas Flavijus?) pažymi, kad bokštą yra
pastatęs Nimrodas, Nojaus sūnaus Chamo ainis.

Tačiau Juozapas Flavijus nesinaudojo čia babilonišku šalti-
niu, kurį būtų pavadinęs, kaip kad yra padaręs čia jau toje pa-
čioje vietoje su Sibilų tekstu. Juozapo Flavijaus aprašymas yra
vien paprastas išplėtojimas Pradž. 11, 1-9, kadangi Nimrodas
Pradž. 10 yra paminėtas kaipo miestų įsteigėjas, tai Juozapas
Flavijus padarė jį ir Babilono miesto įkūrėju, vadinasi, tos vie-
tos, kame pasak Juozapo Fiavijaus buvęs ir Babelio bokštas;
mat, Pradž. 11, 4 kalba ne tiktai apie bokštą, bet drauge ir
apie miestą.

Kas pasakyta Sibilų!) knygose apie bokšio statymą, yra

1) George Smith, Chaldaean Account of Genesis, cd. Sayce 1880,
163-165p. 2) 396 p. 3) Antiguitates I. IV. 3.

4) „Oracula Sibillina“ priskaitoma prie helenistinės žydų literatūros; jie
susideda iš 14 knygų, parašytų graikų kalba; mums reikiamasis tekstas yra
trečiojoje, laikomojoje seniausia; trečioji knyga parašyta greičiausia apie 140
metus prieš Kristų Aigipte, (Schūrer, Batilfo!).

— 128 —

taip pat Pradž. 11, 1-9 aprašymo išplėtojimas. Viena savybė
skiriasi nuo Šv. Rašto apsakymo, būtent, paminėta audra, kuri
sugriovusi bokštą; mat, žydai domėjosi, kokiu būdu Dievas
sunaikino pradėtąjį darbą, taigi Sibilų raštuose yra nurodyta
audra, kaipo Dievo visagališkumo priemonė.

Chaldėjų kunigas Berozas, gyvenęs pirmųjų Seleukaičių
laikais, sustatė panašų aprašymą, kurio išliko du nuorašu, tarp
savęs panašūs, vienas Abideuo?), kitas Aleksandro Polikistoro“)
veikaluose. Abudu apsakymu plėtoja Pradž. 11, 1-9 apie "bokšto
statymą, jo sugriovimą audros pagalba ir kalbų sumaišymą.

Taigi, šie senovės pasakojimai nėra toki, kad iš jų galima
būtų išvesti babiloniečių šaltinis Pradžios knygos apsakymui.

Bet kiti kritikai bandė surasti pagonybės liekanų pačiame
Šv. Rašto tekste; josios įrodančios Pradž. 11, 1-9 babilonišką
arba bent pagonišką pagrindą. Prie šios rūšies tyrinėtojų priklau-
so pav., B Šiadės), H. Gunkelis*) iš dalies Holziugeris“) it kiti.

B. Štadė užtinka pagoniškų liekanų tame, kad Dievas Pradž.
11,7 kalbąs daugiskaitoje į kitus dievus: „eikite, nužengkime ir
sumaišykime“; tarp 5-6 eilučių jis randa išleistų sakinių, po 7 ei-
lutės pridėtų ir t.t.

Tačiau B. Štadės tvirtinimai nėra įrodyti, o daugiskaita tek-
ste vartojama panašiai, kaip Pradž. 1, 26 žmogaus leidimo apra-
šyme, Be to, B. Štadės nuomonės nesilaiko panašaus į jį kryps-
nio tyrinėtojai, pav.: Dillmanas“), Šraderis — Zimmernas") Štra-
ckas8) ir kiti.

Pagaliau, ne babilonišką, bet hebrajišką aprašymo kilimą
rodo šios trys savybės, tinkamai pastebėtos Nikelio?):

1) Abidenas buvo, greičiausia, aigiptiečių kunigas prie Ozyrio šventyklos
Abido mieste, jis gyveno Ptolomiejų laikais. Jo veikalo nuotrupa, liečianti Ba-
belio bokštą, yra užrašyta Euzebijaus knygoje: Praeparatio evangelica, 9, 14.

2) Aleksandras Polihistoras gyveno apie 80-us metus prieš Kristų; jis
parašė aple 42 veikalus, būtent, gramatikos filosofijos ir istorijos turinio; iš jų
išliko tik kelios nuotrupos, kuriose yra daug panašumo su Senuoju Įstatymu,
pav., tvano istorija, Babelio bokštas ir t. t. Jojo Babelio įvykį užrašė Euzebijus,
Chronlc. 1, 38 p.

3) Zeitschrift fūr alttestamentliche Wissenschaft, 1895,157 p.

4) Schėpfung und Chaos, 149 p.

5) Genesis, 112 p.

6) Genesis, 205 p.

7) Minėtasis veikalas. 396 p.

8) Genosis, , 46 p.

9) Minėt. veik.., 195 p.

— 129 —

a) Pradžios knygų apsakyme yra pabrėžta sąvoka, kad
Babelis buvęs centralinė vieta, iš kurios išsiskirsčiusios tautos.
Iš to, pav., Holzingeris išveda išimtinai babilonišką viso pada-
vimo kilimą, nes tame pasireiškiąs babiloniečių savęs aukštini-
mas.!)

Tačiau galima padaryti visai priešinga išvada iš tos rolės,
kokią vaidina Babilonas Pradžios knygų aprašyme, nes Babelio
pažeminimas yra kaip tik izraelitų mintis. B

b) Šv. Rašto autorius (Pradž. 11 9,) aiškina žodį „Babel“
(lūpų) sumaišyinu; ši reikšinė, etimologiškai rodanti neapykantą
prie pilno puikybės, bet pažeminio Dievo priešo, yra hebrajiško,
ne babiloniško kilimo,

c) Pabrėžimas aplinkybės Pradžios knygų aprašyme (11, 3),
kad degintos plytos buvo vartojamos akmenų vietoje ir žemės
sakai cemento vietoje, rodo ne babiloniečių autorių, kuriam tie
daiktai buvo priprasti, bet svetimą rašytoją, kuris savo tėvynėje
matė kitokią medžiagą troboms statyti. Be to, filologijos atžvil-
giu žemės sakai pavadinti hebrajišku vardu “0n (chemar), o
ne babiloniškuoju „kupru“ — hebr. "B (koier), kaip kad
yra tvano istorijoje.

Taigi, iš viso, kas ligšiol pasakyta apie babiloniečių
pagrindą Pradž. 11, 1-9, eina, kad Šv. Rašto apsakymas nėra
perdirbtas iš babiloniečių legendų.

Pradž. 11, 1-9 kilimui išvesti reikia dar paieškoti, ar nėra
tolygių aprašymų kitose tautose.

2 Graikų.

Aloidai, du broliai milžinai, norėję užkelt Ossos?) kalną ant
Olimpo, idant pasiektų dangų, bet supykęs Zeusas nuvertęs
maištininkus žaibais.

Imperatorius Julijus Apostata yra tvirtinęs, kad Pradž. 11,
1-9 autorius paėmęs savo aprašymą iš šio graikų mito.

Graikai turi pasaką taip pat apie kalbos sumaišymą. Mitų
rinkikas Higinas*) šiaip pasakoja:

Inachui iš jo sesers Arch ijos gimė sūnus, vardu Phoroneus

1) Gegesis, 112 p.
*) Tesalijos kalnas, garsus poctų veikaluose.
3) Gyvenęs Augusto laikais.

9+

— 130 —

kuris buvo pirmutinis žmonių karalius. Prieš daug šimtmečių
metų žmonės gyvenę be miestų, be įstatymų, kalbėję viena kalba.
Tačiau kai Merkurijus padauginęs žmonių kalbas ir atidalinęs tau-
tas, tai radęsis tarp žmonių nesutikimas, kuris nepatikęs Jupiteriui !).

3. Armėnų.

Iš dievų yra kilusi milžinų giminė stipraus sudėjimo ir neap-
sakomo didumo. Puikybės apimti ir tyčiodamiesi, jie pasiryžo
pastatyti aukštą bokšią prieš dievus. Tačiau jiems bestatant Dievo
piktumu sukelias baisus vėjas sugriovė pradėtąjį trobesį ir palei-
do tarp žmonių nežinomų žodžių, del kurių kilusi tarp jų nesan-.
taika ir sumišimas?).

Žydų išplėtotas3) Pradž. 11 aprašymas turėjo padaryti įta-
kos šiai legendai.

4, Persų.

Blogasis veiksnys Arimanas įnešęs nesutikimo tarp žmonių,
nes išmokęs juos trijų dešimtų kalbų; tai esą atsilikę viešpatau-
jant pirmajam karaliui Tamarazui, kuris persų laikomas, kaipo
magijos išradėjas ir miestų įsteigėjas').

5. Indų.

Indų legenda jungia mitą apie rojaus medį su lautų išsi-
skirstymo ir kalbos-sumaišymo mitu.

Aukštas, iki dangaus išaugęs medis, vaizdavęs žmonių vie-
nybę, kurie kalbėję viena kalba ir sudarę vieną šeimyną. Žmo-
nės medžiu norėję pasiekti daugų; tuomet Dievas nubaudęs jų
puikybę ir sudaužęs medį, kurio šakas išmėtęs po pasaulį?).

6. Korėjų.

Korėjų legenda yra atrasta septynioliktą šimtmetį vienoje
vienuolių -sektoje. Pasak tosios tradicijos, visi žmonės seniau

1) Lūcken, Die Traditionen des Menschengeschlehis *, 317 p.
2) Minčtasis veik., 314 p. 3) vadinamas Haggada.
3) Ten pat, 314 p. ?) Ten pat, 315 p.

| a RUA |

— 131 —

kalbėję ta pačia kalba; tik bestatant bokštą, kuriuo Žmonės norė-
ję pasiekti dangų, kalba buvusi sumaišyta!).

7. Meksikiečių.

Apie bokštą štai kas pasakojama:

Po tvano milžinas Kselhuaz pastatęs labai aukštą bokštą;
dievams nepatikęs tas trobesys, kurio viršūnė turėjusi pasiekti
debesis, ir jie išmetę ant jo ugnies. 2

Kalbos sumaišymo ir tautų išsiskirstymo legenda jų jungia-
ma su tvano aprašymu, būtent: nuo tvano išsigelbėjęs vienas
žmogus, vardu Kokskoks; visi išlikusiojo vaikai buvę nebyliai;
tuomet pasirodęs ant vieno medžio viršūnės karvelis, kuris sutei-
kęs jiems kalbą, tačiau taip įvairią, kad vienas kito negalėjęs su-
prasti, todel jie pasiryžę atsiskirti vienas nuo kito?).

Taigi, randama panašių į Pradž. 11, 1-9 aprašymų įvairio-
se tautose, toli viena nuo kitos gyvenusiose, nieko bendra netu-
rėjusiose tarp savęs.

Nors kai kurios legendos gali būti pramanytos kalbų ir tau-
tų kilimui išaiškinti, tačiau reikia pažymėti, kad tosios tradicijos
rišasi su bokštu, o to panašumo negalima išaiškinti nei panašiais
vėlybesnės kultūros reiškiniais, nei vienoda tautų psichologija,
kuri skiriasi tarp savęs.

Panašumo tarp legendų yra atsiradę iš bendro šaltinio, kuris
remiasi tikruoju įvykiu, o skirtimų kilę bendrajam šaltiniui besi-
platinant padavimo keliu; vadinasi, įvairios tautos vėliau yra per-
dirbusios šį atsitikimą, pritaikindamos jį savo laikui ir gyvenimo
sąlygoms.

Tuo būdu Pradž. 11, 1-9 pagrindo reikia ieškoti ne babi-
loniečių mite, kurio neatrasta iki šiol, nei kitų tautų legendose,
su kurių dauguma izraelitai neturėjo nieko bendra, todel negalė-
jo pasisavinti iš jų, bet — priešistoriniame periode, kada tautų
skirtumas dar nebuvo žymus.

Pradžios kn. aprašymas turi visuotinę pakraipą, kurios ne-

1) Ten pat, 316 p.
2) Ten pat, 319 p. Kitas amerikiečių ir afrikiečių tradicijas Žr. ten pat,
816—324 p.

— 132 —

nustoja tuo, kad Babilonija nurodoma, kaipo šio atsitikimo viela,
nes kur nors ant žemės yra tai įvykę,. o Babilonija yra žinoma
iš istorijos, kaipo dideliausių bokštų - šventyklų šalis, antra, Babi-
lonija stovėjo ant sienos trijų svarbiausiųjų kalbos šakų, būtent,
semitų, turanių ir indoeuropėnų, todel senovės Babilonija kaip tik
geriausiai atatinka aprašomąjį atsitikimą.

Jeigu Pradž. 11, 1—9 aprašymas turi istorinės vertės, iš ei-
lės reikia išspręsti šio apsakymo rūšis, vadinasi, pasiremiant Šv.
Rašto tekstu, filologija ir tradicija, įrodyti kalbos sumaišymo būdas.

C. Kalbos sumaišymo būdas.

Įžangoje buvo pažymėta, kad kalbos sumaišymas aiškinamas
dvejopai: stebuklingu ir prigimtu būdu, vadinasi, įvykus nesutikimui.

1. Bandysime išspręsti šį klausimą pirmiausia iš Šv. Raš-
to teksto ir konteksto.

Pradž. 11, 1-9 tekstas leidžia aiškinti, kad ne visi Nojaus
ainiai susirinko Senaaro šalyje: „Visa žemė“ (Pradž. 11, 1, hebr.)
nereiškia visos žemės rutulio arba viso pasaulio žmonių, bet tik
žinomąsias autoriui šalis, žodžiu sakant, — pasaulio dalį; tai įrodo
čiajau vartojama to palies autoriaus ta pati reikšmė, būtent tvano
istorijoje, pavyzdžiui, vanduo neužliejo „visos žemės“ (Pradž. 8,9).
„visų kalnų“ po visu dangumi (Pradž. 7,19), bet tik žemės ir
kalnų dalį!). Be to, randama daug vietų Senajame ir Naujajame
Įstatyme, kuriose šie bendri išsireiškimai reikia suprasti, ne aD-
soliučiai, pavyzdžiui, ta pačia prasme Pradž. knygose 41, 54 ir
toliau kalbama apie badą visoje žemėje; čia „visa žemė, reiš-
kia artimesnes nuo Aigipto šalis, kurių gyventojai bado verčiami
keliavo į Aigiptą duonos pirktis. Panašia, ne visuotine prasme
randama tekstų kitose knygose, pavyzdžiui, Dt. 2,25; Ester. 10,1;
3 Kar. 10,24; Lk. 2,1; Darb. 2, 5; 11, 28.

Šią taisyklę žinojo senovės Šv. Rašto tyrinėtojai, kaip antai,
šv. Jeronimas, aiškindainas Iz. 13, 5 „kad išblaškytų visą žemę“
priduria, jog einant Šv. Rašto kalba „visa žemė“ reiškia visą
plotą tos šalies, apie kurią kalbama?).

Kai kurie Bažnyčios tėvai, vidurinių amžių rašytojai, naujie-

1) Žr. tvano problemą. 109 p.
2) „Idioma est enim sanciae Scripturac, ut omnem terram iilius signilicet
provinciae, de gua sermo est.“ Migne, P. L. 24, 456.

— 133 —

ji tyrinėtojai suprato „visą žemę“ (Pradž. 11,1) ne absoliučia
reikšmę, kaip antai, kard. Kajetanas') (gyvenęs 1470-1534) neno-
ri sutikti, kad didelė žmonių daugybė, per keturis šimtus metų
išaugusi?), iš trijų. giminių (iš trijų Nojaus sūnų), būtų suėjusi į
vieną vietą su visais žemės išdirbimo padarais ir gausingomis
gyvulių kaimenėmis.

Bonfrerius (gyvenęs 16—17 šimtmetyje) pažymi, kad jo lai-
kais kai kurie Sv. Rašto aiškintojai yra panašiai tvirtinę.3)

Naujųjų laikų rašytojai, pavyzdžiui, Vigouroux*), mano esą
negalimas daiktas, kąd keliaujantieji iš rytų Senaaro linkui, ne-
būtų nieko palikę pakelėse. Delattre“,) Harlezas“) ir daugelis ki-
tų aiškina panašiai.

Taigi, iš vienos pusės pasakymas Pradž. 11, 1 „visa žemė“
neverčia laikyti visuotiniu Babelio įvykį. Antra vertus, čiajau ta-
11e pačiame sakinyje yra žodis prieš stebuklingą problemos aiš-
kinimą. Tekstas skamba: „visa žemė buvo vienų lūpų.“ Teoriš-
kai imant, „vienos lūpos“ gali reikšti ar vieną kalbą, ar vienodus
jausmus, vadinasi, saniaiką. Tačiau tikrosios reikšmės reikia ieškoti
iš aiškesnių Šv. Rašto vietų. Hebrajiškasis žodis AB (safa)—lūpos
yra vartojamas Senajame Įstatyme 172 kartus. Tame tekstų skai-
čiuje „saia“ niekur nereiškia kalbos, bet tik lūpas, kaipo materia-
linę žodžiui ištarti priemonę ar kaipo metaforą, rodančią sutikimo
ar nesantaikos jausmus. Kalbai išreikšti Senojo Įstatymo autoriai
vartojo žodį NW? (lašon)—liežuvis.

Todel pirmieji Pradž. kn. skaitytojai tiksliai suprato rašyto-
jo mintį, reiškiančią vienodus jausmus ir paskui įvykusį nesuti-
kimą. Neaitsižvelgimas į Senojo Įstaiymo kalbos paprotį įnešė
kitokią srovę problemai aiškinti.

Be to, kontekstas remia taip pat mūsų aiškinimą. Tyrinė-
tojai, kurie išveda "stebuklingu būdu kalbos sumaišymą prie Ba-
belio, prileidžia, kad žmonės, bestatydami didelį paminklą, pasi-
kėlė į puikybę, už ką ištiko juos stebuklinga bausmė kalbos
sumaišymu. Tačiau hebrajiškasis tekstas prieštarauja tokiam aiš-
kinimui. Tiesa, sulig Vulgata, jie pasiryžo pastatyt prieš išsiskirs-
tydami miestą ir bokštą savo vardui įgarsinti; tačiau idėja statyti

1 In Gen. 11 2) Nuo Phalego gimimo (Pradž. 10, 25). 3) In Gen. 11.

4) Manuėl bibligue!?, 676 p. 5) Le plan de la Genėse, Revue des gues-
tions historigues 1876, Juiliet, 33 p. *) Controverse, 1883, Juin, 577 p.
ir toliau.

— 134 —

miestą iš puikybės, kad ant rytojaus pasitrauktų iš jo, neišlaiko
kritikos, nes niekais išeitų visas įdėtasis darbas. Tuo tarpu heb-
rajiškame tekste yra išreikšta kitokia mintis: einant originaliu
tekstu anie žmonės statė miestą, idant jame užsidarytų, ir bokštą, -
idant save apgintų ir juo naudotųsi, kaipo vienybės ryšiu, iš
baimės, (hebr. į2 pen), kad nebūtų išblaškyti po visą žemę. Tai-
sulig hebrajiškuoju tekstu išeina, kad tai būta emigrantų, ne vie-
natinių pasaulio gyventojų, kurie, greičiausia, buvo išvyti iš kitur
per kovas, dažnai buvusias senovės rytuose. Išsklaidymo pavojų
numatydami, jie stengiasi apsiginti tarsi tvirtovėje.

Po viso, kas yra žinoma apie tvaną, galima išvesti tikroji
išsiskirstymo priežastis: žmonių sugedimas, kilęs iš Kaino ir Seto
ainių susimaišymo, vadinasi, iš mišrų moterysčių (Pradž. 6, 1-3)
galėjo atmainyti ir sunaikinti tvano rykštės padarinius, todei Apvai-
zda išskirsto žmones. Ši izoliacijos metoda toliau matyt, auklėjanti
mesijinę giminę, pavyzdžiui, Abraomo išskyrimas, Loto, Izmae-
lio, Ezavo pašalinimas, izraelitų Aigiptan nukėlimas ir t. t.

Prie Babelio išsiskirstymas liečia mesijinę giminę Semo ai-
nijoje. Arčiau įsižiūrėjus į Pradž. 10—11, išeina, kad Pradž. 10
pasakoja paprastą prigimtu būdu bendrą tautų išsiskirstymą, o
Pradž. 11 — semitų dalinį išsiskirstymą. Pradž. 10 priklauso prie
Nojaus istorijos; mat, prieš pradėdamas atskirą Semo istoriją,
mesijinių pažadėjimų paveldėtojo, Pradž. kn. autorius baigia
Nojaus istoriją jo sūnų geneologija. Tad Pradž. 10 e yra išdėtas
bendras išsišakojimo paveikslas, kuris įvyko Nojaus ainijoje ir iš
kurio susidarė vėliau giminės, tautos ir kalbos. Įkvėptasai rašy-
tojas, baigdamas bendrą geneologiją, pabrėžia (Pradž. 10, 32),
kad jis yra išdėjęs Nojaus šeimynų išsiskirstymą į tautas pagal
jų giminystę !) nuo tvano, vadinasi, ne nuo Babelio.

Po šio bendro paveikslo autorius pasakoja kito skyriaus
pradžioje apie Babelio atsitikimus. Šv. Rašto tyrinėtojai ieškojo
priežasties, del ko šioje vietoje yra išdėtas Babelio įvykis.

Taigi, jis sudaro perėjimą tarp visuotinės Nojaus istorijos,
užbaigtos Pradž. 10, ir atskiros semitų istorijos, kuri prasideda
Pradž. 11. Įkvėptasai rašytojas toliau pasakoja patriarkų gimi-
nės istoriją, pertrauktą tvano aprašymu; jis išdėsto Semo genea-
logiją per Arfaksadą, kitus apleisdamas, iki Tarei ir Abraomui.
Apie Abraomą, kaipo Dievo pažadėjimų paveldėtoją, autorius

——m m ——— A ———

1) Žr. hebr. tekstą.

— 135 —

pasakos plačiai. Šis aprašymas prasideda Abraomo tėvo, vardu
Tarė, išsikraustymu iš Chaldėjos Uro miesto į Kanaaną |!)

Autoriui teko išspręsti klausimas, kokiu būdu ši šeimyna
tenai atsirado, kokios aplinkybės nuvedė ją į tą žemę, nes kiti
Semo ainiai gyveno kitur; trumpai kalbant, reikėjo išdėstyt, kas
yra atsitikę su patriarkų gimine po Nojaus mirties Ararato šalyje.
Toks apleidimas būtų nedovanotinas veikale, aprašančiame paitri-
arkų istoriją. Taigi Babelio bokštas ir papildo tąjį apleidimą,
būtent: semitai, daug laiko po tvano praslinkus, atkeliauja iš ry-
tų, kame jie buvo apsigyvenę po tvano; jie nusileidžia iš kal-
nuotos šalies į derlingą Senaaro klonį tarp Eufrato ir Tigrio;
Dievas, norėdamas pašalinti suklydimo pavojų, kylantį iš minios
maišyto gyvenimo, privertė kitus Semo ainius atsiskirti ir pasi-
šalinti, o Senaare paliko vien tiesioginę mesijinę patriarkų liniją,
kurią mes matome vėliau Tarės ir Abraomo asmenyse,

Atsiskyrusios giminės turėjo apsigyventi netoli tos šalies.
Iš tikrųjų geografija rodo, kad semitų šakos, atskilusios nuo ka-
mieno, gyveno arti Senaaro, pavyzdžiui, elamitai — į rytus nuo
Senaaro, asyrai —į žiemius, arfaksadai — į pietus, liūdiečiai ir
aramėjai —į vakarus; tuo tarpų Nojaus sūnų Jafeto ir Chamo
ainiai, išsiskirstę anksčiau, apsigyveno kur kas toliau, kitose pa-
saulio šalyse.

Tuo būdu Babelio įvykis istoriškai riša tvaną ir patriarkų
giminės mesijinį pašaukimą, vadinasi, sudaro perėjimo laipsnį.
Pradž. kn. autorius per Semo geneologiją įveda į semitų išsiskir-
stymą ir semito Abraomo atsiskyrimą; todel Babelio atsitikimas
yra pirmojo užbaiga ir antrojo pradžia.

Šie kontekstinio pobūdžio protavimai verčia matyti prie
Babelio ne visus žmones, bet tik Semo ainius,

Jų mokėjimas pastatyti didelį paminklą taip pat įrodo, kad
jie gyvenę miestuose, kad nebuvę klajūnai; todel eidami iš rytų
(Pradž. 11, 2) jie turėjo palikti kai kuriuos žmones senose gyve-
namose vietose, vadinasi, ne visi. žmonės yra buvę prie Babelio.

Be to, Senaaro gyventojų baimė, kad „meišsiskirstytų po
visą žemę“ (Pradž. 11, 4), rodo, kad jau yra buvę anksčiau išsi-
skirstymų.

1) Tarė apsistojo ir apsigyveno kai kuriam laikui pakelėje į Kanaaną
šiaurės Mesopotamijoje, vietoje vadinamoje Charanas, kame ir mirė. Iš Chara-
no Abraomas nukeliavo į Kanaaną. (Pradž. 11, 31 - 32, 12, 1).

— 136 —

Toliau įkvėptasai autorius tautų sąraše pažymi ypatingą pri-
valumą, liečiantį išsiskirstymą, visų trijų šakų iš trijų Nojaus sū-
nų, būtent: a) Jafeto ainiams tenka apsigyventi salose: iš jų gavo
gyventojus tautų salos (Pradž. 10, 5). b) Chaimo ainiams tenka
pirmoji didelė valstybė po tvano, Nemrodo įsteigta (Pradž. 10, 8
ir toliau). c) Semo ainiams — didelis Babelio paminklas Sena-
aro žemėje. Tuosius visų trijų šakų ypatingus privalumus tradi-
cija galėjo lengvai išlaikyti ir Pradž. kn. autorius juos įdėjo į
savo veikalą. Taigi iš tų privalumų eina, kad prie Babelio būta
ne visų žmonių, bet tik semitų.

Pagaliau, lieka pabrėžti, kad apie įvykius, liečiančius visas
Nojaus sūnų šakas, randama atminimų taip pat visose iš jų kilu-
siose tautose, pavyzdžiui, padavimas apie tvaną. Jeigu Babelio
atsitikimas, aprašytas čiajau šalia tvano istorijos, būtų buvęs
taip pat visuotinis, rastume visur padavimų apie jį; tačiau jokio
padavimo nėra atrasta nei jaietitų, nei chamitų.

Taigi, visas teksto ir konteksto gvildenimas rodo, kad Ba-
belio įvykis liečia ne visus Nojaus ainius, kitaip sakant, nebuvo
visuotinis, todel nėra davęs stebuklingos pradžios įvairioms kal-
boms,

2. Filologija patvirtina kalbų išsiplėtojimą ne stebuk-
lingu, bet prigimtu būdu.

Kalbos prigimtu keliu plėtojasi, keičiasi ir skaidosi į įvai-
rias kalbas,

Visos kalbos galima suskirstyti į triš rūšis: a) vienskie-
menės (radikales—monosyliabae), kurių žodžiai sudėti iš atski-
rų skiemenų, be permainos šalia vienas kito ištariamų; šios kal-
bos neturi linksniavimų nei gramatikos lyčių; Ekia; pavyzdžiui,
yra kinų kalba.

b) Sudėtinės iš kelių vienskiemenių žodžių; jose tikrų
linksniavimų dar nėra; jų kamienas pasilieka be permainos; tačiau
naujos reikšmės gauna žodžiai per netekusius savarankiškos
reikšmės priešdėlius ir galūnes.. Tokios yra, pavyzdžiui, pirminių
tautų kalbos, be to, kai kurios chamitų šakos kalbos.

c) Linksniuojamosios, kurios vartoja ne tiktai prieš-
dėlius ir galūnes, bet keičia taip pat kamieną; josios turi ma-
žiau ar daugiau išdirbtą linksniavimą; tokios yra semitų ir indo-
europėnų kalbos.

Linksniuojamosios kalbos sudaro tobuliausiąjį kalbų išsiplė-
tojimo laipsnį. Prieš tai kalbas yra perėjusi antrąjį ir pirmąjį

— 137 —

laipsnį. Todel yra trys laipsniai žmogaus kalbos istorijoje. Vien-
skiemenėse kalbose randamas palinkimas skiemenis jungt, o
antrasis laipsnis linksta prie trečiojo. Tarpinių lyčių pėdsakai
rodo lėtą kalbos raidą. Daug laiko praėjo, kol kalba prigimiu
būdu perėjo visus tris laipsnius. Yra iki šiol pasaulyje kalbų,
likusių pirmajame, pavyzdžiui, kinų ir antrajame laipsnyje,
pavyzdžiui, monogolų. Istorija rodo, kad greičiau keičiasi kalbos
pirminių tautų, kurios neturėjo rašto, vadinasi, raštas kiek sulaiko
kalbos kitimą.

Taigi, nuo Adomo iki Nojaus praėjo daug laiko, todel ir
kalba turėjo kiek pasikeisti. Giminės, kilusios iš Adomo ainių,
atsitolino iš pirminių gyvenimo vietų ir nutolo nuo senų papro-
čių ir Dievo garbinimo, todel turėjo įvykti pakaitų jų kalboje.

Nuo tvano iki Babelio įvykio Semo ainijoje praslinko taip
pat daug laiko, todel ir kalboje įvyko naujų atmainų.

Iš kalbos prigimties išeina, kad ir po Babelio bokšto, be
abejo, įvyko daug įvairių kalbų atmainų ir atsirado naujų kalbų.

Taigi kalbos išsišakojimas prie Babelio nebuvo nei pirmu-

"tinis, nei paskutinis.

3. Padavimas. Senųjų tyrinėtojų dauguma ir kai kurie
naujieji, neįsigilinę į tekstą ir filologiją, yra išvedę, kaip buvo
pradžioje pažymėta, stebuklingą kalbos sumaišymą prie Babelio.

Bažnyčios tėvai liečia paviršium šį klausimą; jų dauguma
nėra jo tiksliai gvildenę.

Šalia šios senosios teorijos nesenai paplito nauja, kuri

“ Pradž. 11, 1-9 aiškina ne kalbos sumaišymu, bet vienodų jausmų-

sutikimo iširimu, Babelio paminklą bestatant; ši aplinkybė pri-
vertusi išsiskirstyt ir tuo pačiu ilgainiui kalba mainiusis ir nau-
jos kalbos kilusios. Šios nuomonės laikosi, pavyzdžiui, Vigou-
roux!), Peltas*), Motais“) ir kiti. Ji be to, remiasi Bažnyčios tėvo
Nisos Grigaliaus autoritetu, kuris plačiai ir tiksliai gvildena
Babelio klausimą. Nisos Grigalius įrodė, kad kaip kalba prieš
Babelį nebuvo žmonėms Dievo apreikšta, kai buvo dar viena,
taip lygiai po Babelio kalbų, išsiplatinusiųjų pasaulyje, įvairumas
nėra įvykęs stebuklingu būdu. Nisos Grigalius apriboja Dievo
veiksmą prie Babelio bokšto žmonių išskirstymu ir išveda tai-

1) Manuel bibligue, I, 680 p.
2) Histoire de Vancien Testament 3, I, 114 p.
3) Le deluge, 1885, 250 p.

— 138 —

syklę prigimto kalbų išsišakojimo. „Dievas, norėdamas, kad žimo-
nės kalbėtų įvairiomis kalbomis, leido gamtai riedėt savo. keliu ir
sulig noru kiekvienam ištarti garsą daiktui pavadinti.“!)

Taigi, Nisos Grigalius prie Babelio neranda stebuklo filolo-
gijos atžvilgiu, bet vien žmonių išskirstyme. Šis aiškinimas
sutinka su Šv. Rašto tekstu, nes Pradž. 11, 1-9 nepažymi tik-
sliai, kame Dievas įsikiša ir nejudina klausimo, kokia buvo arti-
miausia kalbų išsišakojimo priežastis.

D. Babelio bokšto vieta.

Pradž. 11,2 ir Berozo aprašymas nurodo Babelio bokšto vie-
tą Babilonijoje. Todel keliauninkai, kurie senovėje lankė Babilo-
nijos lygumas, rasdami didelių griuvėsių, manė, kad tenai būta
Babelio bokšto.

Babilonijos Talmudas mato kalbos sumaišymo vietą dvyli-
ka kilometrų atstu nuo Babilonijos miesto Borsipoje, kur būta
šventyklos vardu Birs-Nimrud. Pasak Talmudo, vienas žmo-
gus, paklaustas, iš kur esąs, atsakęs: iš„Borsif“, o Talmudas pataisė:
„Nesakyki taip, bet sakyk, kad esi iš Bolsof, nes tenai Dievas
sumaišė visos žemės kalbą“. (Bolsof—balal sefa—s1maišė lūpas).
Tačiau šis Talmudo tekstas, kaip ir daug kitų, neturi objekty-
vios vertės, nes Talmude klaidingai yra nurodytas pats Babilo-
nas ir kiti artimi miestai, pav. Sippar.

Viduriniuose amžiuose žydas Tudeles Benjaminas aplankė
Mesopotamijos izraeliiuš, kurie parodė jam griuvėsių krūvą Birs
Nimrude, kaipo kalbų bokšto vietą?).

Devynioliktojo šimtmečio pradžioje (1817-1820) Robertas
Keras Porters taip pat manė tikrai užtikęs Babelio bokšto lie-
kanų dideliausiuose Birs-Nimrudo sienų griuvėsiuose Borsipoje.
Baisaus gaisro ženklai tose liekanose, pasak jo, liudiją Dievo
bausmę).

Panašiai yra tvirtinę Opperias*), Sayce?). Kiti ieško Babelio
bokšto liekanų kitosę Babilonijos vietose. Jie remiasi savo nuo-

1) Contra Eunomium, lib. 12: Migne 45, 995.

2) Itinerarium Beniamini Tudelensis, Anvers, 1575, 71p.

3) A. D'Alės, Dictionnaire apologetigue, I, 346.

4) Expėdition en Mėsopotamie, I, 200-216 p.; Etudes assyriennes, 91-132p.
5) Lectures on the religion of the ancient Babylonians, 112-113; 405-407p.

— 139 —

monei išvesti vienu atrastuoju Nabuchodonosoro karaliaus užra-
šu. Tasai tekstas mini dvi šventykli, vieną vardu E-sak-ila į
žiemius nuo Babilono miesto ant kairiojo Eufrato kranto, kurios
griuvėsiai sudaro dabartinį Babil; kitą —ant dešiniojo upės kran-
to vardu E-zida Borsipoje; šios griuvėsiai vadinasi šiandie Birs-
Nimrud. Nabuchodonosoras giriasi pataisęs ir puikiai išdabinęs
abi šventykli.

Štai kaip išvertė tekstą Opertas 1857 m. ir pirmutinis jį iš-
spausdino!): Po įžangos, kurioje Nabuchodonosoras išskaito savo
titulus, jis šaukiasi Merodacho bei Nebo pagalbos ir apsako, ką
yra padaręs pirmajam trobesiui pastatyti, būtent, Babilono pira-
midai; toliau tekstas tęsia: „Mes kalbame?) apie kitą, kurs yra
šis trobesys: septynių žemės šviesų šventykla, su kuria rišasi
seniausias Borsipos atminimas, buvo pastatyta seno karaliaus — ,
suskaitoma nuo jo laikų 42 žmogaus gyvenimu—, tačiau jis ne-
užbaigė viršūnės. Žmonės ją apleid> nuo tvano dienų, netvar-
koje ištardami savo žodžius. Žemės drebėjimas ir žaibo trenk-
smas sugriovė džiovintąsias plytas ir suskaldė išdegintąsias
plytas iš lauko pusės....“

Fr. Delitzsdi'as jau 1876 m. pastebėjo, kad svarbiausieji
to teksto žodžiai buvo klaidingai išversti“).

Toliau, asyriologija žengė pirmyn ir padėjo tiksliai išversti
anąjį užrašą. '

Šraderio leidiniuose“) toji vieta šiaip yra išversta: „Tuomet
Euriminanki?), aukštų bokšias Borsipoje, kurį vienas senesnis
karalius pastatė ir išvedė aukščio iki 42 mastų, nepadaręs stogo,
buvo sugriuvęs nuo daug laiko; vandeniui nubėgti rynos buvo
blogoje būtyje; lietūs ir audros sugriovė sienas; iš lauko plytos
sutrūko...“

Taigi; naujajame tiksliame vertime išnyko visa, kas galėjo
priminti Babelio bokštą, būtent: 42 jų žmogaus gyvenimų ilgu-
mas, tvano dienos, kalbos sumaišymas.

Be to, šios šventyklos vieta ir laikas neatatinka Babelį, nes
Borsipa nėra Babilono miestas, bet guli 12 kilometrų į žiemos

1) Etudes assyriennes 192-193 p. vėliau G. Smith, Chaldaean Account oi
Genesis, ed Sayce 1830, 163- 65 p.

2) Šis „priimtas tais laikais kalbėjimo būdas rodo svarbiąją užrašo dalį.

3) Smitk- Delitzsch, Chaldiische Genesis 1876, 120-124 ir 310 p.

4) Keilinschriitliche Bibliotek 1890, III, 2, pusl. 53.

5) Bokšto vardas. Š

— 140 —

vakarus nuo Babilono (Babelio); antra, kai del laiko, ant plytų
yra išdegintas žodis „Nabuchodonosor“, vadinasi, jauno karaliaus
iš septinto prieš Kristų šimtmečio vardas. >

Trumpai sakant, nelieka nė vieno mokslingo įrodymo ieš-
koti Babelio bokšto Birs- Nimrudo griuvėsiuose.

Taip pat reikia pasakyti ir apie kitas nurodomas Babelio
bokšto vietas.

AGRAOMAS -
istorijos asmuo.

Trijose svarbiausiose pasaulio religijose, būtent, žydų, krik-
ščionių ir magometų,—-imant jąsias kronologijos atžvilgiu—,kurių
išpažintojai sudaro apie pusę pasaulio, patriarko Abraomo vardas
yra tariamas su pagarba)).

„Žydai gerbia Abraomą, kaipo savo tautos tėvą. Laikydami
save Abraomo vaikais, jie tariasi esą vienatiniai Mesijo karalystės
paveldėtojai, kurio atėjimo žydai laukia iki šios dienos.

„Krikščionys gerbia Abraomą, kaipo Viešpaties Jėzaus sulig
kūnu protėvį, gilaus tikėjimo ir su Dievo valia sutikimo pavyzdį,
nupelnusio aukštą „tikinčiųjų tėvo“ (Rym. 4, 11) ir „Dievo prie-
telio“ (Jok. 2, 28) vardą.

Pagaliau, šventosios magometų knygos, vadinamosios Kora-
nas, pilnos gražių Abraomui pagyrimų ir išaukštinimų, riša su
jo vardu magometų kilimą per Izmaelį, kuris, pasak Korano, esąs
„pažadėjimo sūnus“.

Abraomo istorija, užrašyta Pradžios knygose nuo 1I, 26 —
.25, 11, trumpai suimta, yra ši:

Abraomas buvo Tarės sūnus; turėjo du broliu: Araną ir
Nachorą; Arano dukterį Sarą vedė sau moterį (Pradž. 11,.29).
Dievo šaukiamas ir žadamas gausingą ainiją, Abraomas kartu su
tėvu išeina iš gimtos vietos Chaldėjų miesto Uro?) ir apsi-
stoja Charane3), kame mirė jo tėvas; iš tenai keliauja į

NH Zykov, Bibleiskij patriarch Avraam, ip.

*) Uro miesto vieta, šiandie arabu vadinama Mugheir, guli pietinėje Chal-
dėjoje, tarp Babilono miesto ir Persų įlankos. 3) Šiaurinėje Mesopota-
mijoje.

— 142 —

Kananėjų žemę, kurią Dievas žada atiduoti Abraomo ainiams,
ir kame Abraomas su šeimyna: apsigyvena. Sugrįžęs iš Aigipto,
kur buvo bado priverstas nukeliavęs, atsiskiria nuo Loto dėliai
nesutikimo tarp piemenų. Lotas išsirenka gyventi Pentapolį, o
Abraomas—į vakarus nuo Jordono upės. Dievas patvirtina duo-
tus Abraomui pažadėjimus. (Pradž. 13, 14 - 18). Nepoilgam ke-
turi rytų karaliai, Kedorlaomerio vadovaujami, užpuola
Pentapolį ir Abraomo broliūnas Lotas patenka į nelaisvę; tuomet
Abraomas, surinkęs savo 318 vyrų, kartu su talkininkais vejasi
priešus, naktį užpuola juos, atima grobį ir giminaitį Lotą. Grįž-
tantį Abraomą sveikina.Salemo karalius Melkisedekas ir aukoja
nekruviną auką. Dievas pradeda vykinti duotus Abraomui paža-
dėjimus; juos naujai patvirtina padaryta sandora (Pradž. 15).
Izmaelio, iš tarnaitės gimusio, vieton Dievas pažada Abraomui
sūnų iš nevaisingos ikišiol žmonos. Sandoros su Abraomu ženk-
Iu daro apipiaustymą (Pradž. 17). Toliau eina Pentapolio
sugriovimas, iš kurio angelai išgelbėjo Lotą. (Pradž. 18—19).
Devynių dešimčių metų Abraomo žmona Sara gimdo Izaoką;
kiek vėliau Sara išvaro iš Abraomo namų Agarą su sūnum IZ-
maeliu,

Geraros karalius Abimelechas daro sutartį su Abraomu
(Pradž. 21). Po to Dievo liepiamas Abraomas sutinka aukoti sū-
nų Izaoką, tačiau paskutinėje valandoje angelas sulaiko aukos
įvykdymą; prie šios paklusnumo progos Dievas atnaujina Abrao-
mui duotus pažadėjimus (Pradž. 22, 17). Abraomo istorija bai-
giasi apsakymu Saros mirties, Izaoko sutuoktuvių 1r palies Abrao-
mo mirties (Pradž. 22, 20—25, 11).

* 2. iš

Tyrinėtojų nuomonės, liečiančios istorinę Abraomo asmens

vertę, galima suskaidyti į tris šakas:

, 1. „Katalikai laiko „maž daug visa, ką Pradžios knygos pasa-
koja apie patriarkus, istoriniais įvykiais. Tiesa, jie pripažįsta, kad
daug Šv. Rašto vietų negalima patikrinti kitais šaltiniais arba
dokumentais, tačiau jie pabrėžia, kad tie aprašytieji įvykiai ne-
peržengia istorinio apsakymo ribų, vadinasi, nėra mitai. Kadan-
gi Senojo Įstatymo padavimas apie patriarkus istoriniu atžvilgiu
yra galimas, neišmintingai pasielglų tie, kurie jį neigtų, nes Pra-
džios knygoms tinka juridinė taisyklė: „melior est conditio pos-

— 143 —

sidentis“!). Katalikų nuomone Pradžios knygų apsakymai turi būti
laikomi istoriniais, kolei nebus įrodyta kitais istoriniais dokumen-
tais, kad jie yra kigidinči, a
istorinę“ vertę, tačiau, "nagrinėdami jo istoriją, Pradžios knygų ap-
rašyme, jie randa prieštaravimų, padidintų ir pramanytų atsitiki-
mų: mai, Abraomas yra gyvenęs žiloje senovėje, tad padavimas
apie tautos didvyrius, einąs iš kartos į kartą, žmonių vaizduotėje
buvęs didinamas; Pradžics knygose esanti liuosa poetinga kury-
ba?). Šie tyrinėtojai randa, kad Pradžios knygų apsakymas, ypa-
tingai apie Abraomo tikėjimą ir jo santykius su Dievu, esąs jau-
nesnio rašytojo perdirbtas ir pritaikintas prie savo laiko religinių
idėjų; kiti sako, kad visos gimiuės istorija, kelių kartų gyvenimo
alsitikimai, su perdirbimais esų perkelti ant vieno Abraomo aš
inens?),
3. Kita protestantų kritikų rūšis žengia tolyn, būtent, jie .
griežtai neigia faktą, kad Abraomas yra kada nors gyvenęs. Kas
Pradžios knygose parašyta apie Abraomą, esąs mitas-pasaka. Jie
riša Abraomą su kananiečių arba babiloniečių mitologija ir laiko
jį pasakų didvyriu, į kurį panašūs randaini visų tautų legendose.

Šie tyrinėtojai užpuldinėja Abraonio asmenį del to, kad nė
koki kiti istoriniai dokumentai iš Abraomo arba jam artimiausių
laikų nėsą patvirtinę tai, kas Pradžios knygose yra aprašyta apie,
Abraomą ir kitus patriarkus.

Kritikai Abraomo ir apskritai Senojo Įstatymo patriarkų is- '
torijoje randa iš aukšio „(a priori) šias sau nepergalimas kliūtis?):

a) „Laikas tarp „pačių. atsilikimų i iš patriarkų gyvenimo ir jų
užrašymo esąs taip didelis, jog. "tiems aprašymams sunku esą. t.

kčli.
“ Šis priekaištas turėtų pagrindo, jeigu nuo Abraomo iki pa-

rašymo Pradžios knygų arba seniausių Pentateuchio šaltinių, jokių
rašto dokumentų nebūtų buvę vakarinėje Azijoje; tuo tarpu babi-
loniečių ir aigiptiečių raštiniai šaltiniai siekia mažiausia tris tūks-
tančius metų prieš Kristų. Abraomas gi gyveno tik du tūkstančių
metų prieš krikščionių erą.

Abraomo ir kiltų patriarkų aprašyme reikia atskirti grynai

I) „Geresnės yra sąlygos valdančio“.

2) Wellhausen, Prologomiena zur Geschichte Izraels, 336—338 p.
5) Lohr, Geschichte des Volkes Israel, 1 p.

4) Nikel, Genesis und Keilschrififorschung, 207 p. ir tol.

— 144 —

istorinis pagrindas nuo religinės-istorinės formos. Autorius galė-
jo naudotis rašytais dokuinentais; iš tų šaltinių jis galėjo paimti
žinių apie politinius ir istorinius santykius Abraomo laikais, kaip
kad šiandieniniai istorikai; be to, šaltinių tuomet buvo daugiau
negu dabar, nes ilgainiui daug jų yra žuvusių. Jeigu šiandieni-
nis rašytojas po kęlių tūkstančių metų gali sustatyti iš išlikusių
šaltinių senosios Babilonijos istoriją, juo labiau Pradžios knygų
autorius, tik keliais šimtmečiais vėliau po anų įvykių gyvenęs, ga-
lėjo gauti žinių apie politinius aukstybesnių laikų santykius.

b) Pasakojimai apie „tautų „pradžią £są daugiau mitiniai, ne-
gu istoriniai „Tą palį reikią. "pasakyti „apie. izraelitų pradžią, bū-
tent, "Abraomo. „istoriją.

Šio priekaišto negalima taikinti prie patriarkų laikų, nes
per iškasenas rytuose senieji žydų laikai įgijo daug istorinės
šviesos. Nors tarp 3000-1500 metų prieš Kristų ir ne viskas dar
yra žinoma, tačiau iš iškastų dokumentų sužinota dievai tuomet
garbinti, tikri karalių vardai, maž daug laikas jų viešpatavimo, svar-
biausi jų darbai, politiniai santykiai Eufrato ir Tigrio upių šaly-
se ir t. t. Kas kritikų buvo tvirtinama prieš 50 metų, to šiandien,
pasiskaičius karaliaus Ašurbanipalio garsios bibliotekos, nebega-
lima laikytis. Vakarinės Azijos istorija patriarkų laikais jau nėra
mitinė, bet remiasi tikru istoriniu pagrindu,

c) Esą įrodyta, ka kad. „kiekviena. tauta, . susidaranti iš įvairių

padermių susiliejimo 1 vieną, niekados gi nekylanti iš vienos gi-
minės, greitai išaugančios ir "išsišakojančios. Ne kitaip esą atsiti-
kę ir su izraelitais, būtent, šie negalėję kilti iš vienos Abraomo
šeimynos.
“Tačiau šis tvirtinimas neturi pamato dėliai dokumentų sto-
kos, kokiu būdu yra kilusios seniausios tautos. Be to, * izraelitai
užima istorijoje išimtinę vietą: Dievas kreipė juos ir neleido
jiems pražūti; to dėliai kas tinka kitoms tautoms, ne visada pri-
taikinama izraelitams. Pagaliau, šiandien yra patvirtinta faktais,
"kad tarp Palestinos gyventojų beduinų negausingos padermės yra
kilusios ir išaugusios iš vienos šeimynos. Senovės izraelitai uo-
liai užrašinėdavo ir išlaikydavo genealogijas, būtent, giminės na-
rius, per kuriuos seniausi ainiai, netolimi nuo patriarkų, galėjo
būti žinomi,

d) Dvylikos Izraelio. „padermių. skaičius ęsąs ženklas, kad
Pradžios knygose nėra istorinio "pagrindo, bet geneologijos sistema.

Tiesa, dvylikos padermių skaičius nėra paprastas ir turi

— 145 —

tam tikros reikšmės. Tačiau niekas neįrodė, kad šis skaįčius
neturi tikro istorinio pagrindo,

„Be to, tyrinėtojai, nagrinėdami Senojo Įstatymo patriaškų
rinei vertei pripažinti, būtent), „sulyginę Pradžios knygų aprašymą
su babiloniečių £:religija ii itologija, jie išveda, kad Senojo
Įstatymo patriarKai nėsą istofiniai asmens, bet didvyriai -dievai-
čiai, paimti iš babiloniečių silgijos (žvaigždžių BArBinijao) bei
i olosijas,

„Teorija, kuri riša Šv. Rašto patriarkus su, babiloniečių reli-
gija, nėra nauja: vokiečių mokslininkas Goldzieheris') 1876 metais
priskaitė prie svarbiausių mitinių asmenų, šalia kitų, taip pat
Senojo Įstatymo Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir Jefię. Abraomo
vardas, vertime iš hebrajų kalbos „aukštas tėvas,“ reiškiąs
nakties dangų; gausinga ainija, Abraomui pažadėta, ęsanti žvaigž-
džių kariuomenė, naktį šviečianti ant dangaus skliauto. Izaokas,
vertime iš hebrajų kalbos „jis juokiasi“, reiškiąs saulę, kuri
atneša „juokiantįsi rytą“. Jeltė, vertime „jis atidaro“, su ku-
riuo rišąsis Jokūbas, vertime „sekąs“. „Atidarąs“ esąs saulė, „Se-
kąs“ — naktis. .

Pradėtąją teoriją išplėtojo ir naujai nušvietė kiti vokiečių
tyrinėtojai. Jie atmetė patriarkų isiorinę vertė, pavyzdžiui, H. Vin-
kleris*), A. Jeremijasš), Ed. Štukenas*), P. Jensenas?) ir kiti.

Vinkleris“) randa palriarkų pagrinde religinius babilonie-
čių asmenis, "pav., Abraomas reiškiąs mėnulio dievą. Vinkleris
sudarė iš Senojo įstatymo patriarkų, teisėjų, karalių visą mitinių
asmenų eilę.

Jeremijas?) Abraomą laiko taip pat mėnulio dievaičiu; pa-
triarko istorijoje jis randa daug „mėnulio motyvų“, pav., pats
vardas „aukštas tėvas“, būtent, tėvas esąs ne ant žemės, bet aukš-
tybėse, vadinasi, dangaus žiburys. Mėnulis ant dangaus skliauto

1 Goldzieher, Der Mythos bei den Hebriern und seinę geschichtliche
Entwicklung, 113 p. ir tol.

2) H. Winckler, Geschichte Israels in Einzeldarstellungen, II Legende;
Die Keilinschriften und das alte Testamentė.

3) A. Jeremias, Das Alte Testament im Lichte des Alten Orients *,

4) Ed. Stucken, Die Astralmythen der Hebržer, 3 Teile.

5) P. Jensen, Das Gilgameschepos in der Weltliteratur I.

6) Die Keilinschirfton und das alic Testament 3, 223 p.

7) Minėt. veik., 338—341 p.

10*

— 146 —

eina iš rytų į vakarus, taip pat Abraomas keliaująs iš rytų į vaka-
rus; mėnulis kovoja su tamsybėmis, Abraomas — su Kedorlao-
merio kariuomene; 318 Abraomo tarnų atatinką 318 metų dienų,
kuriomis mėnulis būna matomas!) ir t. t.

Taigi, Vinkleris ir Jeremijas randa Abraomo istorijoje reli-
ginio-astralinio kulto arba žvaigždžių garbinimo liekanų. Kiti gi
kritikai, kaip antai, Ed. Šiukenas ir P. Jensenas, riša Abraomą
su babiloniečių mitologija.

Ed. Štukenas, neigia Abraomo istorinę verię ir išveda kai ku-
riuos Pradžios knygų apsakymus iš babiloniečių mito apie Etaną.

Etana?), senovės didvyris, turi žmoną, kuriai artinasi gim-
dymo dienos. Jis kreipiasi į saulės dievą Ša maš, prašydamas
gydomosios žolės gimdymui. Šamaš siunčia Etaną prie erelio.
Šis neša Etaną į dangų prie gimdančių moterų globėjos Ištaros
sosto; tačiau netoli kelio galo Etana išsigąsta ir traukia erelį
paskui save, ir tuo būdu abudu puola žemėn.

Ed. Stukeno nuomone, Abraomo istorijos priklausomybė
Etanos mito pasireiškianti tame, kad Sara esanti nevaisinga ir
tik senatvėje per Dievo pažadėjimą gimdanti sūnų. Toliau, erelio
į dangų nešamas, Etana iš aukštybių žiūrįs į žemę; lyginai Abra-
omas ir Lotas žiūri į žemę, kad ramiai atsiskirtų.

Be to, Ed. Štukenas randa Abraomo istorijoje panašumo
mitą apie Ištaros į pragarą nužengimą?).

Pagaliau P. Jensenąs*), norėdamas surasti pasaulio literatū-
roje liekanų iš babiloniečių mito apie Gilgamešą, nemažai
kalba apie Abraomą ir išranda daug panašumo tarp jo ir Gilga-
mešo, pavyzdžiui: Gilgamešas gyvenąs prietelystėje su draugu,
vardu Eabaniu, Abraomas—su Lotu. Gilgamešą įsimylinti gražioji
deivė Ištara, Abraomas turįs gražią žmoną Sarą. Gilgamešas per-
galįs kovoje Chumbabą, Abraomas — Kedorlaomerio kariuomenę;
Gilgamešas daug keliaująs, Abraomas taip pat ir t. t9).

Visi šie kritikai užpuldinėjo Abraomo istorinę vertę labiau-
siai del to, kad trūko šaltinių Pradžios knygų aprašymui patik-
rinti ir patvirlinti. Tačiau, paskutiniais laikais prabilo akmens,
gindami Abraomą:

1; Iš 354 mėnulio metų dienų išimta po 3 dienas kiekviename mėnesyje,
kai mėnulis nematomas.

2, P. Dhorme, Choix de textes religieux assyro-babyloniens, 162-163 p.

3) Nikel, Min. veik., 220 p. *) Min. veik., 286-345 p.

5) Patriarkų priklausomybę kananiejų ir aigiptiečių mitologijos žr. Nike,
Min. veik., 216-219 p.

— 1474

Mokslininkai, nugalėję įvairiausias kliūtis, apie vidurį 19-to
šimtmečio ėmė ieškoti žemėje paminklų žuvusios tarp Eufrato ir
Tigrio upių senovės kultūros. Iškastosios Asyrijoje ir Babilonijoje
molinės plytelės su užrašais, atstojusios naujųjų laikų knygas,
atvėrė prieš žmonių akis nežinomus arba bent tamsius, nesu-
prantamus iki tolei istorijos lapus ir ainešė daug šviesos istori-
nei Abraomo vertei patvirtinti.

Nors asyriologijos mokslas prasidėjo tik 19-to šimtmečio
antrame ketvirtyje, o išsiplėtojo tik 19-to šimtmečio maž daug
pabaigoje, vadinasi nesenai, tačiau asyriologija išaiškino jau daug
rytų istorijos klausimų ir išsprendė Šv. Rašto problemų.

Prisižiūrėkime, ką kalba iškastieji raštai apie Abraomą.

Tiesioginių nurodymų ant iškastų molinių plytelių nėra, ir
nenuostabu: juk Abraomas nebuvo pasaulinėje istorijoje koksai ga-
lingas karalius, bet buvo privatinis asmuo, kokių jo laikais gyveno
daugelis ir apie kuriuos istorijos dokumentai nieko nepaliko.

Tačiau, šalia tikslaus nurodymo, mokslas pripažįsta netiesio-
ginius paliudijimus, kurie drauge suimti pilnai atstoja tikslius ir
tiesioginius nurodymus.

Kyliaraščių literatūra suteikė daug šių liudijimų, kurie pa-
tvirtina Abraomo istorinę vertę. Iškastieji asyriologijos dokumentai
A. Istoriškai patvirtino abi Abraomo išėjimo

vieti — Urą ir Charaną, būtent, Abraomo
istorijos pradžią.

B. Nušvietė istorinius tų laikų įvykius, pa-
žymėtus Pradžios 14 skyriuje, kame daly-
vauja taip pat Abraomas.

C. Parodė, kad Abraomo giminės vardai'ir
chronologija turi istorinio pagrindo.

D. Patikrino, kad visoje Abraomo istorijo-
je nėra įtariamų mitinių ypatybių.

B +

A, Uras ir Charanas.

Šv. Raštas (Pradž. 11, 28), vadina Abraomo gimtinę Mk
a"103 (Ur Kasdim). Čia yra nurodyta Uro miesto ir šalies Ka s-
di m vardai,

— 148 —

Labai senai apsidengė akmenimis ir velėnomis Uro miesto
gyveniojų istorija ir išnyko iš žmonių alminimo. Moksliniukai, pav.
17-0 a. Bochartars'), o naujais laikais Rassamas,?) Dorustetteris?)
ir kiti, ieškodami Uro, vadavosi Charano miesto vieta, kuri tyrinė-
tojams buvo žinoma, Kadangi „Abraomas keliavo į Kanaano že-
mę per Charaną (Pradž. 11, 31; 12, 5), tai žinovų bandyta ieš-
koti Uro į šiaurę arba į rytus nuo Clarano, bet ne į pietus, nes
išrodė bereikalingas esąs klaidžiojimas aplink, būtent iki Chara-
no, ir sugrįžimas į žiemos vakarus, vietoje tiesaus kelio iš Uro į
vakarus tiesiog į Kanaaną. Juk iš pietinės Mesopotamijos kelias
į Sichemą (Pradž. 12, 6) iiesiog kur kas esąs trumpesnis negu per
Charaną.

Tačiau šie kritikai nebuvo ištyrę, kad nepereinamoji dyku-
ma daro negalimu trumpiausią tiesioginį kelią iš Uro į Kanaaną;
iškasenos parodė tos nuomonės klaidingumą.

Anglų mokslininkų Tayloro ir Lofto archeologijos darbais
1854-1857 m. yra nustatyta, kad senovės Uro būta ant dešiniojo Eu-
irato kranto, kur šiandien guli Mugheir, netoli nuo Persų įlan-
kos, pietinėje Chaldėjoje. Bekasant griuvėsius, rasta daug plyte-
lių, ant kurių padėtas vietine kalba vardas: S ic-x-ki; jis žody-
ne iš Ašurbanipalio bibliotekos yra išverstas žodžiu Uruu; ga-
lūnė-ki reiškia miestą. į

Šis: Uras, o ne koks kitas, gulėjo Chaldėjų žemėje; ro-
do iai kiti kyliaraščių dokumentai, iš kurių matyt, kad pietinė
Mesopotamijos šalis, kame buvo U.r, žiloje senovėje vadinosi
Kasdu?*); tas vardas apie 1500 m. prieš Kristų persikeitė į asy-
riečių Kardu, o deviniame šimimetyje prieš Kristų įgavo
graikų ištarimą Kaldu, kurį Šv. Raštas graikų vertime varioja:
Xx)5aio: (Chaldaioi), lotynų: Chaldaeorum, žydų gi teksie
sulig seniausiu vardu: Kasdu—D"T3p (Kasdim).

Šalis, kurioje gulėjo Uro miestas, bendrai vadinama Meso-
potainija, galima padalyt į dvi dali: šiaurinę ir pietinę; šios plo-
tas prie jūros vadinasi Chaldėja. Iškasenos siekia jos isioriją
iki 3000 metų prieš Kristų; iš jų matyt, kad pietinė pusė, kur

1) Geographia sacra, 1674.

2) Abraham and the Land oi his nativity, 1898, 71-92 p.

3) Abraham, 8 p.

4) Homumel Fr, Die altorientalische Ueberlieferung in inschriftlicher
Beleuchtung, 211, p. ir tol.

— 149 —

buvo Ur, senovėjė išrodė kitaip, negu šiandien. Mat, Persų įlanka
siekė tuomet daug toliau į šiaurę, negu šiandien; Eufrato ir
Tigrio upės, dabar bendra vaga įplaukiančios į jūrą, tuomet
pasiekdavo įlanką skyrium, kiekviena savo vaga. Atnešamas upė-
mis dumblas užslinko negilią šiaurinės jūros dalį, atitolino Urą
nuo marių tr kiek nuo Eufrato upės. Dumblas, žinovų išskaičia-
vimu, kas 70 metų ir mūsų laikais užueša apie du kilometrų
Persų įlankos. Tuo būdu Uro miestas iš pradžios gulėjo, grei-
čiausia, prie Persų įlankos ir Eufrato upės krantų; tai buvo seniau-
sias tos šalies miestas, ką rodo iškasti seniausieji paminklai ir
pais vardas Ur-Eri, reiškiąs „miestas“ seniausių tenykščių
gyventojų sumeriečių kalba.

Iškastieji Uro-Mugh-iro griuvėsiai yra žymūs; jie Sudaro
eilę kalnelių lygumoje, šiandien per septynis metų mėnesius van-
deniu užliejamoje. Daugiausia griuvėsių išliko nuo senovės šven-
tyklos, mėnulio-dievo garbei statytos; nežiūrini to, kad daug šimi-
mečių praslinko ir priešai kelis kartus gmovė miestą, tačiau daug
šventyklos liekanų, būtent, apie 24 metrus aukščio tebėra šian-
dien; iš jų istorikas Maspero, Tayloro aprašymu, nupiešė tos
šventyklos pirmykščią dviejų aukštų namo išvaizdą. Šveniykla
stovėjusi ant kalnelio, buvusi matoma visoje apylinkėje. Vyriau-
sias miesto dievas buvęs mėnulis, vardu Nannar arba Siu; iš
iškasenų matyt, kad visų Uro karalių rūpintasi tąja mėnulio-dievo
šventykla. Visas viešas ir privatinis Uro gyvenimas buvo taip
prisisunkęs mėnulio garbinimo, kad mėnulis buvo vadinamas
paprastai Uro dievas, o Uro miestas Nannaro miestu.

Norint tiksliai suprasti Abraomo išėjimą iš Uro, reikia atsi-
minti, kad nuo Uro į rytus gyveno galinga tuomet Elamitų
tauta, kurių sostapilis buvo Sūza'). Ši tauta pasiekė aukščiau-
sio galybės laipsnio, trečiam tūkstančiui metų prieš Kristų bai-
giantis, vadinasi, trumpai prieš Abraciną. Narsus elamitų karalius,
vardu Kudurnahunti, užkariavo daugelį Mesopotamijos miestų,
o jo įpėdinio Kudurlagamaro valdžia siekė ir Kanaaną; apie jo
užpuclimą Kanaano kalba Pradž. 14.

Elamitų įsigalėjimo laikais Mesopotamijoje, pietinė šios
šalies dalis Chaldėja su Uro miestu, kaipo iurinti gražių gany-
klų ir artimiausia nuo Elamo valstybės, viena iš pirmutinių buvo

1) Iškastuosius Sūzoje dokumentus išskaitė asyriologas dominikonas
Scheil V., Textes elamites-semitigues, Paris, 1900,

— 150 —

priešų užpulta. Sunkus svetimas jungas vertė vietinius gyven-
tojus su savo kaimenėmis ieškotis patogesnės vietos; tačiau tik
viena pusė buvo atvira traukiantiemsi nuo elamitų užpuolimų,
nes į pietus neleido Persų įlanka, į rytus guli priešų elamitų
žemė, o į vakarus, ant truunpiausio kelio į Kanaano šalį, ruduoja
Arabijos dykuma, kurioje nėra maisto žmonėms ir gyvuliams.
Lieka viena liuosa pusė Eufrato upės pakraščiais į vasaros vaka-
rus, Charano link. Emigrantų tarpe, Apvaizdos surėdymu (Pradž-
12, 1), buvo ir toji šeimyna, prie kurios priklausė Abraomas ir
kurios vyriausia galva vadinosi Tarė, hebrajiškai nan (Terach).
Emigrantai apsistojo Charano miesto apylinkėse, kuris jiems
atstojo tėvynę Urą. Charanas pilnai patenkino ateivius religiniu
ir materialiu atžvilgiu; mai, Charane buvo garbinamas ias pats -
mėnulis, kaip ir chaldėjų Ure!); be to, lygumose apie Charaną
buvo gerų ganyklų gausingoms gyvulių kaimenėms.

Charano miestas šiaurinėje Mesopotamijoje gulėjo prie
Balicho upės, prie didelio prekybos kelio, tarp Tarpužemio jūros
iš vakarų ir Persų įlankos iš rytų. Žodis Charan reiškia: kelias;
tuo rodoma svarbi jo' vieta, kurią senovėje užimdavo ant vie-
nintelio viešo kelio iš vienos pusės tarp Aigipto, Palestinos,
Syrijos, o iš kitos pusės tarp Mesopotamijos. Charanas buvo
kartu tvirtovė prie Mesopotamijos sienos, iš šiaurės ginanti babi-
loniečių šalį.

Šiandien Charano vietoje guli arabų kaimas, vardu Karre-
Karran. Jo milžiniškų griuvėsių išvaizdą nupiešė archeologas
Ed. Sachau?) aprašyme kelionės po Syriją ir Mesopotamiją;
iš tų griuvėsių matyt, kad senovėje būta čionai gražaus ir dide-
lio miesto; tačiau šie griuvėsiai nėra dar ištirti.

Tarp Uro ir Charano senovėje būta ryšio, nes abiejuose
vyriausias dievas buvo mėnulis.

Mėnulio garbinimas Charane buvo giliai įleidęs šaknis, pav.
Nachoro anūko vardas Labanas reiškia: „baltas“; šis žodis yra
mėnulio prievardis; tos rušies liekanų randama daugiau Senaja-
me Įstatyme, pav., Iz. 24, 23 mėnulis pavadintas 23223 (halle-
bana), nors hebrajų kalba mėnuliui vadinti turi tam tikrą žodį
nv (jareach). Be to, babiloniečių ir asyriečių karaliai, pav.,

1) Dornstetter, Minčt. veik., 14-20 p.
2) Reise in Syrien und Mesopotamien, 221-223 p.

— 151 —

Ašurnazirapalis, Salimanasaras, Ašurbanipalis, Nabonidas giriasi
pasiaię Charane mėnulio garbei šventyklas.

į Nežiūrint to, kad kaimynai priėmė krikščionystę, Charanas
ilgai dar garbino stabmeldžių dievus; mėnulio garbinimo liekanų
randama pas Charano sabėjus, kurie išnyko tik apie dvyliktą
šimtmetį Kristui gimus!).

Ne tiktai panašus su Uro miesto tikėjimas galėjo sustabdy-
ti Charane keliaujantį Abraomo tėvą Tarę, bet taip pat patogios,
derlingos Charano apylinkės, kas matyt iš Jokūbo istorijos, kuris
dėdei Labanui betarnaudamas įgijo dideliausias gyvulių kaime-
nes (Pradž. 30, 43).

Nors tikybinis Charano su Uru ryšys ir didelė Charano
veriė prekyboje yra kyliaraščių paminklais įrodyta, ir tuo pačiu
netiesiog patvirtintas Abraomo istorinis buvimas, tačiau kai
kurie kritikai, neigdami patriarkų istorinę vertę, bando išbraukti
Charaną iš patriarkų istorijos ir tvirtina, kad senovės Charanas
istorijoje uėsąs žinomas ir kad tai esą jaunesnio rašytojo įdėta?).
Šios rūšies mintis yra surinkęs nedidelėje knygoje A. Mezas3)
jis suėmė visas Pradžios knygų vietas, kuriose paminėtas Chara-
nas ir stengiasi įrodyt, kad tie tekstai paimti iš jaunesnio šalti-
nio. A, Mezas Abraomo tėvynę norėtų aprubežiuoti Kanaanu,
kurio pasienyje reikią ieškoti Nachoro miesto; šis miestas vėliau
įgijęs Charano vardą ir patekęs į Pradžios knygas. A. Mezas
nurodo Pradž. 29, 1, kame pasakyta, kad Jokūbas iškeliavęs iš
tėvų namų į „rytų sūnų“ OP UM (benė gedem) šalį ir atvy-
kęs pas savo dėdę Labaną, kuris gyvenęs Nachoro mieste. (Pradž,
24, 10). Taigi, „rytų sūnų“ šalis esanti artima į rytus žemė nuo
Izaoko gyvenamosios vietos, vadinasi, ne šiaurinės Mesopotami-
jos Charanas.

Bet toks teksto aiškinimas neturi pagrindo, nes „rylų sūnų“
šalis turi bendrą reikšmę, be tolumo įrodymo.

Labiau tinka kritikams savo nuomonei dėliai Charano pa-
tvirtinti Pradž. 31, 22-23, kame kalbama, kad Labanas, sužinojęs
trečią dieną apie Jokūbo išbėgimą, pasivijo jį po septynių dienų

1 Chwolson D., Die Ssabier und Ssabismus, 22 p.

2) Dornstetter, Minėt. veik. 16-20; Zykov, Bibleiskij patriarch Avraam,
74-78 p.

S) A. Mez, Geschichte der Stadt Harran in Mesopotamien bis zum
Einfall der Araber, Starassburg. 1892.

— 152 —

Galaado kalnuose; dėliai didelio tolumo esą negalima į septynias
dienas su gyvulių kaimenėmis pereiti nuo Charano iki Galaado
kalnų, vadinasi, Jokūbas gyvenęs ne Mesopotamijos Charane, bet
netoli Kanaano.

Tačiau tarp Jokūbo pabėgimo ir Labano pasivijimo turėjo
praslinkti, be abejo, ilgesnis laikas, negu pirmutiniu akies
žvilgšniu atrodo, kas matyt iš Pradž. 31, 20-21: Jokubas viską
suruošė slapta iš anksto, perkėlė gyvulius ir žmones per nemažą
Eufrato upę; o septynios dienos (Pradž. 31, 23) reikia skaityti
nuo Labano iškeliavimo po visų prisirengimų iki susitikimo su
Jokūbu.

Dalykas reikia šiaip sau įsivaizduoti: Jokūbas iš laiko at-
sargiai perkėlė gyvulius ir visą nuosavybę per Euirato upę it
pais po to leidosi į kelionę. Labanas, tik po trijų dienų apie
pabėgimą sužinojęs, turėjo 'pagalbon pasiimti gimiuių-pažįstamų,
įvairiose vietose gyvenusių, viską prisiruošti kelionei, kad reikale
net ginklais susirėmus (Pradž, 31, 29). Tuo ilgesniu laiku Jokū-
bas galėjo pasiekti Galaado kalnus. Labanas gi, viską prirengęs,
be gurguolės skubinosi pavyti Jokūbą; jis niekuo nesulaikomas
galėjo pasiekti Galaadą į septynias dienas, skaitant jas nuo
išėjimo.

A. Mezas, atmetęs Charano istorinę verte, žengia toliau ir
bando įrodyt, kokiu būdu Charano vardas patekęs į tekstą):
Pradž. 11, 26 Tarės sūnūs pavadinti: Abraomas, Nachoras ir
Haranas. Taigi Mezas suglaudžia į vieną vardus Haranas ir
Charanas; jis išveda, kad Tarės sūnų geneologija esanti 1a-
bai sena. Haranas buvęs Moabo ir Ammono per Lotą protėvis,
nuo kurio jų gimtinė vieta, gulinti už Jordano, netoli Mirusiujų
marių, gavusi vardą 197 M'2 (beth haran), Harano namas. Joz.
13, 27 pavadinimas bin n*2 (beth haram) neardąs tvirtinimo, nes
šiandieniniai miesto griuvėsiai yra vadinami „beit Haran“,
būtet, turį galūnę 2. Vardų: Charanas ir Haranas panašumas per-
kėlęs Moabo ir Ammono gimtinę į Mesopotamiją į Charano
miestą.

Tačiau ši A. Mezo, teorija nieku būdu neišlaiko kritikos,
nes, filologijos atžvilgiu, hebrajų kalboje nėra pavyzdžio, kad
raidės ck ir A būtų vartojamos viena užuot kitos; jų sumaišy-
mas nesutinka su semitinių kalbų dėsniais.

1) Minčt. veik., 22 p. ir toliau:

— 153 —

K. Buddė!) stengiasi užtaisyti šią spragą; jis mano, pradžio-
je ir Abraomo brolis, ir jo miestas buvę vadinami vienu vardu:
Cliaranas, tik vėliau, kad nesumaišius vardų, buvęs išgalvotas
skirtumas, sulig kuriuo išėję du žodžiu Haranas ir Charanas.

Bet K. Buddės tvirtinimas niekuo nėra paremtas. Prie-
šingai, Juozapas Flavijus“) miestą pas Joršaną ir Mirusiąsias
marias vadina: Betharam, Bntagaupdž Bndzgžuadav, būtent, taip
yra pavadintas ne nuo Abraomo brolio Arano, bet nuo geogra-
finių aplinkybių: iš hebrajų kalbos išverstas tas vardas reiškia:
aukštas namas, vadinasi, aukštoje vietoje pastatytas (miestas)3).

1 bi *

Taigi Uro ir Charono iškasenos padėjo tiksliai surasti tuodu
senovės miestu, taip pat suteikė religinių ir istorinių žinių apie
juodu iš Abraomo laiku. Tuo būdu iškastieji dokumentai pali-
krino abi vieti Abraomo gyvenimo Mesopotamijoje, tuo pačiu
netiesiog patvirtino Pradžios knygų paminėjimą apie Abraomo
gimtinę ir jo kelionę į Kanaaną iš Chaldėjos. |

Kitas Abraomo istorijos punktas, iškasenomis gausiai
nušviestas, yra Pradž. 14, kuriame Abraomas susiduria su pasau-
liniais politiniais įvykiais.

B. Pradž. 14 istorinė vertė.

Pradž. 14 po iškasenų rytuose turi didelės svarbos Abra-
omo asmeniui nušviesti. Pradž. 14 skyrius, iškasenomis patikrin-
tas, piešia nuotykius iš pasaulio istorijos, įvykusius pirm dviejų
tūkstančių metų prieš Kristų, ir tuo papildo spragą, kurią įvairūs
kritikai rodydavo tarp pasaulio atsitikimų ir Šv. Rašto istorijos,
tarsi ore be pagrindo kybančios. Iki iškasenų rytuose nė jokiuose
istoriniuose senovės šaltiniuose nebuvo žinių nei apie įvykius,
Pradž. 14 aprašytus, nei apie išvardintus rytų karalius, nei
apskritai apie by kokius karo žygius nuo Persų įlankos į Kana-
ano pietus, Pradž. 14 turinys stovėjo nuošaliai nė jokiu doku-

1) Die biblische Urgeschichte,* 443 p.
2) De bello iudaico II. 4. 2.
3) Apie priekaištą, paimtą iš Pentateucho šaltinių, žr. Dornstetter,

Minėt. veik., 17-19 p.

— 154 —

mentu nepatvirtintas; to dėliai davė progos tyrinėtojams užpulti
jo istorinę vertę.

Reikia pažinti Pradž. 14 turinys, kritikų nuomonės apie
šį Šv. Rašto skyrių ir istorinė šviesa iškasenų atnešta.

a) Turinys.

Pradž. 14 turinys yra šis:

Keturi rytų karaliai—Senaaro, vardu Amrafelis, Ellasaro, vair-
du: Ariochas, Elamo, vardu Kedorlaomeris ir tautų, vardu Tidalis
užpuolė penkis pietirfės Kanaaną miestus: Sodomą, Gomorą,
Adamą, Seboją ir Belą, nes šie per dvylika metų mokėjo
"duoklę karaliui Kedorlaomeriui, o tryliktais jo viešpatavimo me-
tais atsisakė mokėt; jų pavyzdžiu sekė ir kiti kaimynai; to dėliai
Kedorlaomeris sekančiais, keturioliktais metais kartu su tais tri-
mis karaliais žygiavo į vakarus sukilusių numalšinti. Sumušęs gy-
venusius į rytus nuo Mirusiųjų marių, Kedorlaomeris patraukė
iki Sinajaus pusiasalio, o grįždamas vakariniu Mirusiųjų marių
šonu, susitiko su penkių miestų karaliais klonyje Hassidim, ku-
rį šiandien vadina „Mirusiosios marios“. Šie nugalėti bėgo į
kalnus. Kedorlaomeris, paėmęs iš penkių miestų grobį, kartu ir
Lotą, grįžo vakariniu Mirusiųjų marių ir Jordano upės kraštu
šiaurės link į savo tėvynę.

Abraomas, sužinojęs apie Loto nelaisvę, surinko 318 tarnų
ir kartu su talkininkais amorėjais vijosi grįžtančius ramon prie-
šus iki Laišo miesto prie Libano kalno. Naktį staiga juos užpuo-
lęs, sumušė ir atėmė iš jų Lotą su visu užgrobtu turtu.

6) Problemos istorija.

Bažnyčios tėvai ir Šv. Rašto aiškintojai maž daug iki nau-
jųjų laikų matė Pradž. 14 aprašyme tikrą istoriją.

19-e šimtmetyje nekatalikai kritikai ėmė užsipuldinėt Pradž.
14; išradę įvairių priekaištų, a) jię neigė istorinę. vertę minėtųjų
keturių rytų karalių: Amrafelio, Ariocho, Kedorlaomerio ir Tidalio;
8) jie atmetė Pradž. 14 turinį, tvirtindami, kad karo žygiai iš
taip tolimos šalies Chaldėjos iki Sinajaus, atėmimas Loto iš prie-
šų rankų su pagalba 318 ir ir t. t. esą istorijos atžvilgiu
negalimi dalykai.

— 155 —

Visa protestantų tyrinėtojų eilė, pav., Boklenas!), Grolefen-
das *), paskiau Noeldeke (1869 m.), Reussas, Wellhausenas 3) ir
kiti laikė Pradž. 14 skyrių prasimanymu Abraomui pagerbti ir
išaukštinti,

Kuenenas“), Cornillis9) tame aprašyme rado midrašim,- -

būtent, rabinų komentorių į Šv. Raštą kartu su įvairiais pritaiki-
nimais ir alegoriniu išplėtimu. Tačiau ši nuomonė neturėjo pri-
tarimo jaunesniųjų kritikų tarpe; jie pripažino Pradž. 14 istorinę,
vertę, bet stengėsi ją kuolabiausiai susiaurinti ir savotiškai Pradž.
14 kilimą išaiškinti, pav., Guzkelis“) mato tame aprašyme pirmu-
tinius istorinio turinio žingsnius drauge su pasaka, poezijos pra-
simanymu. Gunkelis, pažymėjęs Vinklerio drąsią nuomonę apie
įvairias fazes, per kurias Pradž. 14 yra perėjęs, ją suminkštino ir
apsistojo ties tvirtinimu, kad Pradž. 14 pagrinde esanti babilo-
niečių legenda ir kad į žydų tos legendos recenziją įnešta tam
tikras žydų atspalvis.

Istorikas Ed. Meyeris“) laiko Pradž. 14-me skyriuje babilonie-
čių pagrindą ta prasme, kad žydų rašytojas, būdamas Babiloni-
jos vergijoje, susipažinęs su šalies senąja istorija ir pasinaudojęs
žiniomis, kad surišus Kedorlaomerio istoriją su Abraomo, savo
apsakymą pagražinęs neistorinėmis smulkmenomis.

Kiti kritikai?) taip pat išreiškia nuomonę apie Pradž. 14 vė-
lybesnį kilimą ir įstatymą jo į Pentateuchą po Babilonijos vergi-
jos.

Tačiau, šalia tų nuomonių, visa eilė panašios pakraipos ži-
novų pripažįsta Pradž. 14 istorinę vertę; pav., Dillmannas?) gina
Pradž. 14 istoriją ne mažiau, kaip kitus apie Abraomą apsaky-
mus. Zvaldas!9, pripažįsta 14 skyriui kananėjų kilimą, rimtais
šaltiniais paremtą. Tą patį tvirtina Kižtelis. Pasak Hommelio, ky-
liaraščio dokumentai iš lėto patikrinę Pradž. 14 istorinę vertę,
to dėliai kritikams tekę nusileisti ir pripažinti, kad Pradž. 14 rašy-

1) Boklen, Genesis, 1835, 168 p. ) Grotefend Zeitschrlšt der deutschen
Morgenlūnd, Gesetischait, 1854, 800 p.

3) A. Jeremias, Minėt. veik., 343-344 p. 1) Pas Dhorme, Hammurabi—
Amraphel, Revue bibligue, 1908, 205 p. 5) Cornill, Einleitung in das
alte Testament *, 73 p. “) Genesis, 288-—289 p.

?) Ed. Meyer, Geschichte des Aiterthums, B. I, 166 p.

8) Žr. Sžrack, Genesis, 47 p.

“ Dillinann, Die Genesis 8, 234 p.

10 Ewald, Geschichte der Hebrier, I, 159 p.

— 156 —

tojas yra vartojęs senų šaltinių, bet jų redakcija nėsanti senesnė
už Babilonijos vergiją. Pradž 14-0 senumą įrodą tekste pa-
aiškinimai, įdėti tuo tikslu, kad seną tekstą supratus, pav., 14, 2. 8
prie seno (miesto) vardo Bela pridėtas naujas vardas Ssohar;
143 „Miškų slėnis“ paaiškinta: „kame dabar yra druskos
jūra“, panašiai žr. 14, 7 ir t. t.

Iš išdėstytų nuomonių matyt, kad nekatalikai kritikai—vieni
griežtai atmetė istorinę Pradž. 14 vertę, kiti pripažino istorinį,
vien branduolį, o treti su katalikais laiko visą Pradž. 14 tikra
istorija.

€) Įrodymai.

Prieš šiuos ir panašius užpuolimus Pradž. 14 akmens mūsų
laikais prabilo: iškasti dokumentai: patikrino istorinę vertę minė-
tųjų aukščiau Pradž. 14 karalių ir aprašytų įvykių; tuo būdu su-
jungė Abraomą su tikra istorija ir netiesiog patvirtino jo
buvimą.

Kai del vardų, pirmutinis Pradž. 14 yra paminėtas Šinaro
žemės karalius, pavadintas Amrafel.

Šinar arba Senaar reiškia žemę, kuri vėliau nuo sos-
tinio miesto vadinosi Babilonija; tai plačiai įrodo Šv. Rašto kon-
tekstas, kame šis vardas yra paminėtas, pav., Pradž. 10, 10; 11,
2; 14 1, 9; Iz. 11, 11; Dan. 1, 2; Zachar. 5, Il..

Seniausiais laikais šalis tarp Eufrato ir Tigrio upių pietinėje
pusėje vadinosi vietine kalba Šu m e r (hebrajiškai Šinar) ir Ak-
kad. Šios žemės kultūra buvo aukštai iškilusi su viršum tris tūks-
tančius metų prieš Kristų, kaip matyt iš užrašų garsingų tos ša-
lies karalių Sargono ir jo sūnaus Naramsino, gyvenusių apie
2800-2750 metų prieš Kristų, istoriko Ed. Meyerio!) apskaitymu.
Sargono laikais pirmutinį kartą istorijoje yra paminėtas Babilono
miesto vardas 3).

Tuo būdu Amrafelis buvo Babilonijos šalies karalius. Šis
karaliaus vardas pasitaiko visame Šv. Rašte vien Pradž. 14 sky-
riuje. Einant Senojo Įstatymo chornologija, Abraomo asmenį lie-
čiančia, 20—19 šimtmetyje prieš Kristų garsingiausias Babiloni-

1) Ed Meyer, Sumerier und Semiten in Babylonien, p. 10 n. 1.
2) Plačiau žr. Dhorme, La religion assyro-babylonienne, 2 p. ir tol.

— 157 —

jos karalius buvo Hammurabi. Mokslininkų tarpe istorikas Šra-
deris 1887 m. pirmutinis Berlyno Akademijos posėdyje įrodė,
kad hebrajiškas vardas Amrafel nėra kas kita, kaip tik babiloniš-
kas pavadinimas Hammurabi. Asyriologai sutiko su Šraderio
nuomone, tačiau reindamiesi nevienokiais argumentais!)

Šalia pilnos formos vardo Ha-am-mu-ra-bi, kaip matyt iš
iškastų dokumentų, buvo vartojama trumpesnė: Am-mu-ra- bi,
kuri arčiau stovi prie Amralel; vien galūnės: fe1l-bi trukdo tų
dviejų žodžių suglaudimą. Taigi, kai kurie kritikai, pav. A. Jere-
mijas?), jungia paskutinę vardo A:nrafel raidę: 1 su sekančio pra-
džia, esant senovėje rašybai be žodžių vieno nuo kito atskyrimo.
Tuo būdu A. Jeremijas skaito: Amrafe limlodi, 1725 *910X: šalia
vardo padėtasis žodis reiškiąs viešpalavimo laiką,

Tačiau, ši nuomonė neturi pagrindo, nes niekur Šv. Rašie
nerandama, kad šiuo išsireiškimu būtų apribotas viešpatavimo
laikas; be to, Senojo Įstatymo vertimuose graikų ir lotynų kalba
prie vardo Amrafel yra taip pat galūnė I, kaip ir hebrajiškame

tekste,
Kiti tyrinėtojai, pav. Sayceš), tvirtino, kad vardas Amrafel

remiąsis dviem žodžiais: Hammurabi-ilu, kuriuodu reiškią: Ham: -|
murabi yra dievas.

Tačiau, į dievus panašų Hammurabį babiloniečiai būtų pa-
vadinę ilu, dėdaini, tą žodį pirmoje vietoje?):

Kiti žinovai bandė tai kitaip išaiškinti.

Geriausias, rodos, yra asyriologų Dhormo?) ir Hommelio
išvedimas, būtent, skiemens bi rašymo būdas išsprendžia keb-
lumą. Mat, babiloniečiai dvejopai rašydavo skiemenį bi, pa-
prastai ir sudėtiniu ženklų skaičiumi, kuris reiškė šalia bi taip
pat bil, pil. Šis antrasis ženklas lengvai galėjo duoti kilimą
galūnei vardo Amrafel su raidę I.

Taigi, Šinaro šalies karalius, hebrajišku vardu Amraiel, reiš-
kia babilonišką Hammurabi, būtent, šeštąjį iš vienuolikos kara-
lių pirmutinės dinastijos Babilonijos valstybės. Hammurabi įgar-
sėjo Asyrijoje, išliuosavęs babiloniečius iš po kaimynų elamitų
jungo ir išleidęs garsųjį ir šiandien teisių kodeksą, surašytą ant

1) Dhorme, Hammurabi—Amraphel, Revue bibligue, 1908, 205 p. ir tol.
2) Das Alte Testament im Lichte des alten Orients*, 345 p.

8) Dhorme, Ten pat, 207 p.
4) Ranke, Early babylonian personal Names, 85.; ten pat.
5) Ten pat, 207—208 p.

— 158 —

akmens, kurį prancūzas archeologas Morganas 1901 - 1902 me-
"tais atkasė senovės Sūzos miesto griuvėsiuose, o jį išskaitė
dominikonas Šeilis.

Antras vardas Pradž. 14, 1 yra 1x (Arioch), Ellasaro
miesto karalius.

Ellasarą Vulgata netikusiai išvertė: „Pontus“; Razlinsonas
ir kiti asyriologai atrado šią vietą pietinėje Chaldėjoje; ji iškas-
tuose dokumentuose vadinasi: Larsa, o dabar arabų yra pra-
minta: Senkereh,

Kyla klausimas, kuris Larsos karalius atatinka Pradž. 14,1
Ariochą. Reikia ieškoti viešpatavusio Hammurabio laikais. Tuo
yra Rim-Sin, apie kurį istoriniai dokumentai rodo, kad jis buvo
Uro ir Larsos karalius, kartu Hammurabio vasalas. Senose kara-
lių kronikose yra užrašyta, kad „Babilonijos karalius Hammu-
rabi, sušaukęs kareivius; ėjo prieš Uro karalių Rim-Siną. Ham-
murabio rankos užkariavo Urą ir Larsą. Jo rankos išgabeno jų
turtus į Babiloniją“). Be to, prie 31-4 Hammurabio viešpatavi-
mo metų yra pažymėta: „Hammurabio karaliaus metai, kuriais
Anu ir Belio dievų padedamas, jis sutvirtino savo gerą likimą; jo
rankos sulygino su žeme Jamutbalo šalį ir pavergė karalių Rim-
Siną“?).

Taigi, reikia išspręsti, ar iš tikrųjų Šv, Rašto Ariodi yra is-
torijos Rim-Sin.

Pirmiausia, sumeriečių dievas Aku babiloniškai vadinasi:
Sin; būtent, paaiški antra vardo Arioch dalis: Arioch —Rim- Aku;
toliau babiloniečių raidė m, hebrajų kalboje ištariama 2, vadi-
nasi, babiloniečių Rim ištariama hebrajiškai ziv; visas žodis, atme-
tus babilonišką galūnę x, išeina: Rivakk; pagaliau, kad lengviau
ištarus, su hebrajišku priešdėliu aš), išėjo: Ariodi.

Trečias Pradž. 14, 1 karalius vadinasi 5235-11 (Kedor-Lao-
mer). Šio karaliaus vardo iškastuose dokumentuose pilna forma
neatrasta, tačiau iškasenos netiesioginiu keliu patikrina istorinę
to vardo vertę: Pradž. knygos paduoda jį, kaipo Elamo karalių.
Tiesa, filologijos atžvilgiu abi vardo dali yra elamitinio kilimo“).
Pirmoji hebrajiško žodžio dalis 1> (kedor) babiloniškai skamba:

1) King, Chronicles concerning early babylonian Kings, II, 121-123 p.
2) Dhorme, Minėt. veik., 209 p.

3) X prostheticum.

4) A. Jeremias, Minčt. veik., 346 p. „Dieser Name ist echt elamitisch“,

— 159 —

kudur, it reiškia: tarnas, elainitiškai: kutir, ji randama pradžioje
vardų, pavyzdžiui, Kudur-Mabuk, Rim-Sino tėvas arba Kudur-
Nakuute, senovės Elamo karalius, Babilonijos šalies, tuomet
vadinamos Akkad, užkariautojas.

Antroji žodžio dalis, La6mer, sulig masoretų punktacija?),
rodo dievo vardą. Iš tikrųjų Elamo dievų skaičiuje, išrašytų ant
Ašurbanipalio cilindro, yra vardas Lagamaru; šis vardas, forma
Lagamar, randamas Sūzos panteone“). Cruveilhiero*?) nuomone
Nahunte reiškiąs vieną Elamo dievų; taigi, tarp Kudur-Nahunte
ir Kudur-Lagamar esą panašumo tame, kad abudu vardu reiškią
asimenis, tautinių dievų garbintojus (kudar-tarnas), esą gi skir-
tumo dievų varduose,

Tuo būdu Kedor-La6mer turi būti Elamo karaliaus vardas.
Asyriologas DAorme šitaip piešia tų laikų politinę būtį: Elamo
karalius Simti-Šilkak palikęs du sūnu: Kudur-Lagamarą ir Kudur-
Mabuką; pirmutinis tapęs Elamo karalius, antrasis gi Emutbalo*)
kunigaikštis. Kudur-Mabuko sūnus, vardu Arad-Sin, paveldėjęs
Larsą (Ellasar), o jam mirus—Rim-Sin“ (Arioch).

Ketvirtas Pradž. 14, 1 karalius vadinasi 2971 (Tidal), vieš-
patavęs šalyje 02 (Gojim). Prof Fr. Hommelis stengėsi surasti
Gojim šalį žemės plote, vadinamame Gutim, gulinčiame į šiaurę
nuo Babilono miesto iki žemojo Zabo upės arba Arabijos
Gavve.

Tačiau tos vietos neatatinka Šv. Rašto teksto. Greičiausia
į žydų kalbą išverstasis vardas Gojim reiškia ne babiloniečių,
bet svetimtaučių šalį, kaip kad pas žydus Gojim vadinosi ne
žydai, bet stabmeldžiai, svetimtaučiai. Iškasenos iki šiol arčiau
dar neapribojo Tidalo asmens istorijoje; bet tiek tikra, kad tas
vardas yra babiloniečių kiliino, panašus į Tud-hulu.

* ši I

Iš viso, kas apię Pradž. 14, I vardus yra išaiškinta, išei-
na, kad Abraomas yra pastatytas šalia grynai istoriškų asmenų
tuo būdu ir pais Abraomas nėra koks legendos asmuo, vadinasi,
Au — ———— S

1) Panašiai skamba: Aštoreth iš Aštarte; Bošeth iš Baal.

2) Sheil, Textes elam.-aazan., II, 106 p. 3) Revue du clergė frangais: Les
principaux resultats des Iouillės de Suse et leurs rapports avec la
Bible, 61 t. 1910, 696-697 p.

*) Elamo žemės vakarinė pusė.

— 160 —

istorinių asmenų kontekstas netiesioginiu būdu pa-
tikrina taip pat Abraomo istorinę verlę.

Ne tiktai karalių vardai, Pradž. 14 paminėti, rado paitvirti-
nimą nesenai iškasluose dokumentuose, bet ir paiys poliliniai
įvykiai, Šv. Rašto nupiešti, atatinka istorijos dokumentus, senovės
Sūzos griuvėsiuose atkasius: sulig Pradž. knygų aprašymu pirmu-
tinę vietą tarp karalių užima Kedor-Laomeris; jis vadovauja už-
puolime Pentapolio karalių, kurie dvylika metų tarnavo Kedor-
Laomeriui, o tryliktais sukilo prieš jį (Pradž. 14, 4-5). Kedor-
Laomerio vardas, kaipo viršiausiojo vado, tiksliai yra pažymėtas,
o kitų tik bendrai: „Kedor-Laomer ir buvusieji su juo karaliai“.
(Pradž. 14, 5. 17). Iš Šv. Rašto išdėstymo išeina, kad minėtieji
kiti trys karaliai yra buvę Kedor-Laomerio vasalai, nes kitaip ne-
būtų padėję tolimame karo žygyje, jeigu būtų buvę visiškai
nepriklausomi,

Iškastieji dokumentai kaip tik patikrina politines sąlygas,
Pradž. 14 nupieštas:

Iš Ašurbanipalio karaliaus teksto matyt, kad 1635 m. prieš
iį, Vadinasi, apie 2285 m. prieš Kristų, Elamo žemės karalius
Kutir-Nahunte užpuolęs Akkado šalį, vėliau vadinamąją Babilo-
niją, ir sudeginęs šventyklas. Nuo to laiko prasideda elemitų vieš-
patavimas Mesopotamijoje.

Iš kitos pusės, iškastuose babiloniškuose užrašuose, pav.,
chronologijose, sulartyse (kontraktuose), Elamo vardas nėra mini-
mas prieš trisdešimtus karaliaus Hammurabio viešpatavimo me-
tus. Tais metais padėta yra trumpa pastaba: „Metai, kuriais Ela-
mo kariuomenė buvo sumušta.“ Iš ilgo tylėjimo Babilonijos kro-
nikose apie Elamą išeina, kad Babilonija buvo iki tolei po Ela-
mo jungu; mal, ypatingai rytiečiai nesigiria vergija, stengiasi ją
paslėpti; tiktai Hammurabi trisdešimtais viešpatavimo metais,
nusikratęs Elamo juugą, įgijo Babilonijai nepriklausomybę. Se-
kančiais metais Hammurabi kariavo su Larsos „karalium Rim-Sia,
Elamo karaliaus talkininku?). Iš tikrųjų, Rim2-Si2 buvo sūnus Emut-
balo kunigaikščio Kudur- Mabuko, Kedor-Laomerio brolio.

Taigi Kedorlaomerio su trimis talkininkais užpuolimas Pen-
tapolio (Sodomos, Gomoros ir k.) atsitiko prieš trisdešimtus Ham-
murabio viešpatavimo metus, kai Babilonija ir Larsa priklausė
dar Elamo karaliaus, tačiau po lrisdešimis pirmų viešpatavimo

1) Žr. aukščiau, 158 p.

m

— 161 —

metų Hammurabi užėmė Mesopotainijoje pirma vietą, nes užra-
šuose pažymėtas. kaipo „Šumero ir Akkado“ karalius,
vadinasi, visų rytų vyriausias valdovas. Babilono religijai tuomet
prasidėjo nauja era, būtent, kiti mizstų dievai užleido panteone
pirmutinę vietą Babilono globėjui, dievaičiui vardu Marduk.
Kai tikyba, einanti iš vyriausios naujos sostinės, ėmė stumti
kituose valstybės miestuose išpažįsiamas religijas, tai Apvai-
zdos sulvarkymu viena šeimyna, kurios skaičiuje buvo Abrao-
mas, iš pietinės Chaldėjos, iš Uro miesto, iškeliavo svetur į va-
saros vakarus, į Charaną, o vėliau į Kanaaną, kad išgelbėjus ti-
kėjimą į tikrą Dievą ir padėjus pamatą naujai išrinktajai tautai.!)

Tuo būdu Abiaomas Pradž. 14, kaipo Loto išgelbėtojas, sto-
vi ne tiktai šalia istorinių asmenų ir šalių vardų, bet ir politinė-
se aplinkose, patvirtintose rytų iškasenomis. To dėliai pais Abra- |
omo asmuo įgyja istorinės šviesos.?)

Kai del keblumo, kritikų, pav., Gunkelio ir kitų, iškeliamo,
kaip galėjęs Abraomas 318 tarnų- piemenų padedamas, užpulti
galingus rytų karalius, nugalėti juos, išgelbėti Lotą ir vytis juos
iki tolimojo Damasko, reikia tame turėti om<uyje Abraomo tik-
slas ir užpuolimo sąlygos. Juk Abraomas pasivijo Kedor-Laome-
rio kariuomenės tik dalį, grobį ir belaisvius sergėjusią; Su visa
gi priešų kariuomene nebuvo nei tikslo, nei reikalo susiremti.
Einant Šv. Rašto tekstu tas atsilikimas reikia sau įsivaizduoti
maž daug šiaip:9)

Kedor-Laomeris, sumušęs Pentapolio karalius, laikė karo žy-
gius Kanaane pabaigtus, nes Pradž. knygų rašytojas tiksliai išskai-
to jo kovas anksčiau atliktas, o po Pentapolio užkariavimo apie
tokias nieko nekalba; malyt, jų nėra buvę. Todėl Kedor-Laome-
riui likosi vien grįžti į tolimą tėvynę; neramios žinios iš Elamo
galėjo pagreitinti kelionę, nes kaip žinoma“), nepoilgam po šio
karo, Kedor-Laomeris neteko legemonijos rytuose, jo valstybė
skilo. Grobis su belaisviais ir kaimenėmis, negausingos sargybos
vedamas, slinko iš lėto užpakalyje (arjergarde), o kareiviai prie-
kyje (avangarde), pavojaus uejausdami, keliavo sparčiau,

Abraomas pasivijo arjergardą ne tiktai su 318 tarnais, bet
taip pat su talkininkais: Maunffre, Ameriu ir Eskoliu, ir jų karei-
viais; naktį netikėtai užpuolė besiilsinčius, nugalėjo grobio sar-

1) Dhorme Minėt veik. 211-213 p. *) Genesis, 288 p.
3) Zykov, Minėt. veik. 386-388 p. *) Žr. aukščiau, 160 p.

11*

— 162 —

gybą, vienus užmušė, o kitus vijosi. Išliuosavęs Loto šeimyną,
kaip kad ir šiandien daro užpuolą Palestinoje beduinai
Abraomas ūmai pasuko atgal, nesusirėmęs su Kedor-Laomerio
tikrąja kariuomene. Priešai nesivijo Abraomo del įvairių kliūčių,
pav., naujo karo pavojaus, kariuomenės nuovargio, nesužinojimo
naujo paslaptingo priešo jėgų, gal, neramių žinių iš Mesopota-
mijos ir kitų. Kad Abraomas tik dalinai sumušė priešus ir bijo-
josi naujo jų atėjimo atkeršinti, matyt iš sekančio tuojaus sky-
riaus, kuriame pats Dievas jį ramina. „Po tų atsitikimų Viešpats
kalbėjo regėjime Abraomui, tardamas: nesibijukie, Abraomai, aš
esu tavo gynėjas.“ (Pradž. 15, 1)

C. Abraomo giminės vardai ir jo chronologija.

Ne tiktai karo žygis, Pradž. 14 aprašytas, suteikė šviesos,
Abraomo asmens istorinei vertei išvesti, bet taip pat jo privatinio
gyvenimo aplinkybės, būtent, giminės vardai iai patvirtina.

Pradž. 11, 31 pasakyta: „Tuomet Tarė paėmė savo sūnų
Abramą ir savo brolio Arano sūnų Lotą, ir suvo marčią, 0 savo
sūnaus Abramo pačią Sarają, ir jie išėjo kartu iš Chaldėjos
Uro, kad eitų į Kanaano žemę, o atėję iki Charano, jie tenai
apsigyveno“.

Apie Tarės gyvenamąsias vietas Urą ir Charaną buvo
kalbėta pirmajame skyriuje. Abiejuose miestuose buvo garbina- -
mas tas pats mėnulio dievas Sin. Charano vardas reiškia „kelias“,
nes gulėjo pakelėje einant iš Babilonijos į Kanaaną ir Aigiptą.
Charane apsigyveno Abraomo tėvas Tarė)).

Taigi iš iškastų užrašų paaiškėjo, kad karaliaus Hammurabio
tėvas vardu Sinmuballit kronikoje giriasi, jog keturioliktais
savo viešpatavimo metais yra pačinęs ir išgriovęs Uro miestą?).

Todel Tarės šeimynos iškeliavimas iš Uro į Charaną gali
turėti sąryšio su minėtuoju Uro užpuolimų; tikybiniu, geografiniu
ir politiniu atžvilgiu nėra tame prieštaravimo

Toliau Abraomo giminės vardai, Pradž. knygose užrašyti,
įrodo, kad ji yra kilusi iš Chaldėjos ir gyvenusi Mesopotamijoje
(Charane). -Vardai lėtai keičiasi, todel jie sudaro gana svarbų

1) Žr. aukščiau, 147 p. ir tol. 2) King, The letters and inseriptions of
Hammurabi, III, 227 p.

— 163 —

istorinį argumentą. Žymiausias Tarės protėvis Pradžios knygose
(11, 14) vadinasi 129 (Eber). Šis vardas turi istorinio pagrindo
Babilonijos varde: E-bi rum iš Hammurabio laikų!).

Eberio sūnus yra pavadintas 398 (Peleg). Šv. Raštas prie
šio vardo pažymi (Pradž. 10, 25), kad „jo laikais buvo pada-
tyla žemė“. Babiloniečių žodis „palgu“, hebrajiškai „peleg“,
reiškia „kanalą“; todel pasakymas „padalyta žeme“ reikštų, kad
jo laikais Babilonija buvo išbraižyta kanalais. Be to, panašių var-
dų randama ant iškastų paminklų senovės Babilonijoje, pavyz-
džiui, ant cilindro karaliaus, vardu Manišiuzu, gyventojas
miesto Kišž) vadinasi: Palga.

Pelego sūnaus vardas -pažymėtas 11, 18: 197 (Reu), kuris
reiškia: „piemuo“. Re4 yra sutrumpintas žodis iš Reuel! (Die-
vas yra piemuo), sutinkamo vėliau Ezavo šeimynoje (Pradž. 36,
4. 10. 13. 17). Antra vertūs, pasitaiko panašaus kilimo vardų
pirmosios Babiloniečių dinastijos laikais pav., Ša mariu (saulės
dievas yra piemuo), Sinriu (mėnulio dievas yra piemuo).

Reuo sūnus vardu WWW (Sarug), Pradž. 11, 20, perkelia
skaitytoją į šiaurinę Mesopotamiją: būtent, VII šimtmetyje prieš
Kristų Charano apylinkėje surastas yra miestas, vardu S a-r u-gi.

Iš tos pačios šiaurinės Mesopotamijos yra kilę Abraomo
Eros ir artimiausių giminių vardai: Nachoro, Harano, Labano
ir kitų.

Pats Abraomo vardas yra žinomas dviejose formose: seną-
ja B938 (Abram), kuri patriarkui begyvenant Kanaane, persikeitė į
nnn (Abraham). Tas pats vardas, forma Abi-ramu yra vartoja-
mas pas asyriečius 677-676 metais prieš Kristų3). Asyriologas
Dhorme*) mano, kad vardo Abraomo antroji dalis: „ramu“ nėra
kilusi iš hebrajiško BW“ (rumn—būti aukštam), bet iš kamieno: ra-
kam, asyriškai »admu, ramu, reiškiančio: mylėt, būti gailestingam.
Šios rūšies vardų randama pirmosios babiloniečių dinastijos lai-
ku?). Tuo būdu a12x (Abram), babil., Abiramu reikštų: „mano tė-
vas myli.“ Antroje ilgesnėjė vardo formoje: 2AT2x (Abraham) prie-
balsė A yra greičiausia senovės ilgosios balsės a ženklas (Mater
lectionis). Pradž. 17, 5 vardo Abraham—ilgesnio ištarimo išaiški-

1) Ranke, Early babylonian personal Names, 79 p. 2) Miestas Kiš gulėjo
šiaurinėje Babilonijoje, Maništuzu viešpatavo apie 3000 metų prieš
Kristų.

3) Die Keilinschriften und das Alte Testament, 482 p. *) Minėt. veik.
218-219 p. 5) Ranke, Minėt. veik. 244 p. i

— 164 —

nimas gali būti priedas jaunesnio perrašytojo (glossa), nesupra-
tusio dvejopos vardo formos: Abram ir Abraham. Ši paduoloji
Pradž. 17,5 etimologija: 2X (ab), tėvas ir 07 (ham) iš 1007 (ha-
mon), daugybė, vadinasi, daugelio tautų tėvas, neatsižvelgia var-
de „Abraham“ į esamą tarpe priebalsę 3 (r).

Kai del Abraomo žmonos vardo, jis Šv. Rašte paduotas yra
taip pat dviejose formose: MV (Sara) ir "1 (Saraij. Pirmoji Ior-
ma Sara, hebrajiška galūne, atalinka asyriečių vardą Sarratu
ir sudaro vardo Six moterišką gimtį, vadinasi, reiškia vyriausiojo
babiloniečių dievo žmoną-deivę, trumpai sakant, kilimo yra iš
Babilonijos. Antroji forma Sarai turi aramajišką (šiaurinės Meso-
potamijos) galūnę. :

012 (Lof) atatinka senąjį babiloniečių žodį /dfu iš laitu,
kuris reiškia: sunaikinąs.

Abracmo namų užvaizdos vardas V9*2X (Elieze/), sūnus
pvm (Mešeg), pirmą kartą pasitaiko karaliaus Hammurabio vardų
skaičiuje, — pirmutinis vardas forma: /li-ha-zi-ri ir Ili-a-zi-ri,
antrasis Torma: Maš-gum. |

Iš to, kas išdėsiyia, išeina, kad Abraomo giminės vardai
yra ar grynai babiloniečių kilimo, ar semitų, gyvenusių vakari-
nėie Azijoje, tačiau šie vardai randami Babilonijoje. Abraomas
suglaudžia savo giminėje Babiloniją su Mesopotamija ir Kauaanu.

Ne vien seniausieji išrinktosios tautos vardai per iškasenas
įgijo naujos istorinės šviesos, bet taip pat paaiškėjo maž-daug
laikas, kada Abraomas yra gyvenęs.

Po iškasenų svarbiausia kliūtis pripažicti Pradž. Mar, I
Amrafelį, kaipo istorijos RAaminurabį, buvo kronologija, nes rodėsi,
kad Abraomas ir Amralelis yra gyvenę du šimiimnečiu vėliau po
Hammurabio, o šiam buvo skiriamas 23-ias šimtmetis prieš
Kristų.

Iki 1907 metų istorikai dėdavo į krūvą kiekvieno babilonie-
čių karaliaus viešpatavimo metus, dokumentuose sttrastus, nuo
paskutinio Nabonido (539-553)... Ašurbanipalio (626-668).., ir taip
aukštyn. Iš io išeidavo didesnis skaitmuo, negu tikrasis.

“ Tačiau babiloniečių kronologija po 1907 metų įstojo į nau-
ją vagą: istorikas King!) įrodė, kad pirmoji ir antroji babiloniečių
dinastija ne viena po kitos yra viešpatavusios, bet kartu, tik įvai-
riose vietose, bent kai kurie karaliai; tuo būdu susitrtumpina tų

15 Chronicles concerning early babylonian Kings.

— 165 —

dviejų dinastijų viešpatavimo laikas. Be lo, pirmieji antrosios
dinastijos karaliai yra viešpatavę ne Babilonijoje, bet „jūros šaly-
je“, vadinasi, prie Persų įlankos ir iš tenai »žpuldinėdavę Chal-
dėją.

Todel! karaliaus Hanimurabio viešpatavimas išpuola ne
23-me šiintmetyje, bet 20-19-me; pavyzdžiui, asyrio:ogas Dhorme*)
jam skiria 2041-1998 metus prieš Kristų. „Karo žygis Pradž. 14 iš-
puolęs prieš 30-tus Hammurabio viespatavimo metus, būtent, prieš
Elamo jungo nusikratymą, vadinasi, prieš 2010 metus. Iš kitos
pusės, iš iškasenų yra žinoma, kad Hammurabio tėvas, vardu
Sinmuballit, 14-ais viešpatavimo melais yra išgriovęs Urą, o
kaip matyt iš Babilonijos karalių kronikos, Sinmuballit yra vieš-
patavęs iš viso 20 inetų; todel Abraomo šeimynos iškeliavimas
iš Uro į Charaną turėjęs įvykti apie 2046 metus prieš Kristų.

Šis skaitmuo nėra tikslus, nes dar per maža dokumentų yra
žiuoma. Kiti žinovai išveda jaunesnę kronologiją karaliui Ham-
murabi, kartu ir Abraomui. Svarbiąsias šiuo atžvilgiu nuomo-
nes yra surinkęs rytų istorikas Deimelis?).

D. Abraomo istorijoje stoka mitinių ypatybių.

Abraomas Pradž. 14 stovi šalia asmenų, istoriniais doku-
meutais patikrintų; todel kaip anie, iaip 17 jis nėra koks neapčiuo-
piamas paveikslas, uei pusiau istorinis asmuo, kokius apdainuoja
poeiios. Šių pagrinde paprastai esti nakiraliŽisias arba matomos
gamtos įvykių konkrečia forma išreiškimas (personifikacija). Prie
šios rūšies priklauso pirmiausia metų atinainos. Mat, neapčiuo-
piamos idėjos tautoms yra neprieinamos pirmajame gyvenimo
laipsnyje; žmonių vaizduolė reikalauja konkrečių paveikslų arba
asinenų. Juk gamtos įvykiai žmonėms, esamiems pirmajame išsi-
vystymo laipsnyje, atrodo ne kaipo iam tikrų dėsnių padariniai,
bet kaipo savanoris veikimas asmenų, ypatiugomis įėgomis
apdovanotų. Tie asmens pirmiausia esti dievai, gerosios ir
piktosios dvasios; toliau, šalia dievų į legendas įvedami yra taip
pat žimonės. Šie žmonės nėra pramanyti, bet kadaise tikrai
gyvenę ir del savo didelių nuopelnų yra likę žmonių atminime;

2) Minėt. veik., 220-226 p.
3) Deimel, Veteris Testamenti chronologia, 51-57 p.

— 166 —

tie didvyriai buvo kadaise pirmieji tautos vadai, įstatymų leidė-
jai, nuo svetimo jungo išliuosuotojai ir t. t; ilgainiui. jie buvo
įvairiai papuošti, nes žmonių vaizduotė skyrė jiems, kas pride-
rėjo dievams, Tuo būdu yra kilusios legendos, kuriose šalia pra-
simanymo esti taip pat realaus istorinio pagrindo, tačiau tam
tikrai padidinto ir pagražinto.

Mitinių didvyrių ypatybės paprastai esti šios: jų darbuose
matyt gamtos įvykių, jie esti apdovanoti išimtine jėga, pasižymi
gamtos reiškinių nugalėjimu, atlieka dideliausius darbus. Tiems
legendų didvyriams beveikiant, aikštėn išeina išimtiniai asmens,
kurie arba jiems padeda, arba jiems priešinasi. Prie tos rūšies
priklauso, pavyzdžiui, pas babiloniečius poemos didvyris, vardu
Gilgameš, pas graikus —Gerkulis (Heracles) ir k.

Panašiu būdu, kaip buvo įrodyta įžangoje, kai-kurie kriti-
kai stengiasi išaiškinti taip pat Abraomo asmenį, pav., H. Vin-
kleris, Alfr. Jeremijas, Ed. Šiukenas, P. Jensenas ir kiti.

Tačiau Abraomo istorija, Pradž. knygose išdėtoji, piešia Ab-
raomo asmenį be gamtinio pagrindo: juk Abraomas nėra apdo-
vanotas išimtinėmis kūno jėgomis, nekovoja su gamtos baiseny-
bėmis, neatlieka dideliausių darbų, kaipo fizinės jėgos padarinio.
Tiesa, vienas jo gyvenimo atsilikimas išrodo pirmu akies žvilgs-
niu priklausąs prie išdėtos rūšies, būtent, Loto paliuosavimas iš
nelaisvės (Pradž. 14), tačiau šis paliuosavimas daug kuo skiriasi
nuo mitinių didvyrių darbų: juk šalia 318 tarnų Abraomui padė-
jo talkininkai, Abraomas nestojo į viešą kovą, turėjo tikslą vien
paliuosuoti savo giminaitį. Šį įvykį išskyrus!) Abraomo gyveni-
mas buvo panašus į paprastų žmonių, būtent, jis gyveno sąly-
gose, laiką ir vietą atatinkamose, panašiai kaip ir kiti tų laikų
žmonės. Pagaliau, Abraomo gyvenimas pasibaigė paprastu, nepa-
gražintu ' prasimanymais, būdu: jis „mirė geroje senatvėje.“
(Pradž. 25, 8) 2).

1) Neliečiant Abraomo religinio pašaukimo.
2) Žr. Zykov, Minėt. veik., 143 p. ir tol.

Šaltinių sąrašas.

Acta Apostolicae Sedis, vol. I, Romae 1909.

D' Ales A., Dictionnaire Apologėtigue de la Foi Catholigue,
Paris 1909 ss.

T Dictionnaire Apologėtigue de la Foi Catholigue,
fasc. III Dėluge Paris 1913.
Baudissin, Studien zur semitischen Religionsgeschichte,

Leipzig 1876.
Benzinger I, Hebraische Archūologie, Freiburg i. Br. 1894,
Biblische Zeitschrift, Herder, Freiburg i B.
Budde K., Die biblische Urgeschichte, Giessen 1883.

Buhl W. Gesenius' Hebraisches und aramžisches Hand-
wūrterbuch!“, Leipzig 1921.
Brucker, Guestions aciuelles d' Ecriture sainte, Paris 1895.

Chxvolson D., Die Ssabier und Sabismus, St. Petersburg 1856.

Cornely Rudolphus S. J., Historica et critica introductio in Utri-
usgue Testamenti Libros sacros, Parisiis 1897.

Damascii Phil, Guaestiones de primis principis, Ed. Kopp.

Danko, Historia revelationis divinae, Vindobonae 1860.

Deimel, Veteris Testamenti chronologia, Romae 1912.

Delitzsch Frd, Babel und Bibel, Leipzig 1921.

Dhorme P, Choix de textes religieux assyro-babyloniens, Pa-
ris 1907.

2 La religion assyro—babylonienne, Paris 1910.

Dillmann Aug., Genesis, Leipzig 1892.

Dornstetter;, =" Abraham, Freiburg i. Br. 1902.

Dr Engelkemper W., Die Paradiesesilūsse, Mūnster i. W. 1901.
Eusebius Caesariensis, Chronicorum 1. I (Ed. Migne P. G., t. 19),
P Praeparatio evangelica (Ed. Migne P. G., 21).

Ewald, Geschichte des Volkes Israels, Gėttingen 1864.

Flunk M. Expositio in Genesim I-Ii, Oeniponte 1899. į

Gesenius-Roediger, Thesaurus philologicus criticus linguae hebrai-
cae et chaldaicae Veteris Testamenti, 3 tomi
Lipsiae 1835-1858.

Gigot,
Glaser Ed.,

Goldziker,

Grau Frd.

— 168 —

Special introduction to the study ol tlie old
Tesiament, I, New-York 1901.

Skizze der Geschichte und Geogaphie Ara-
biens, Berlin 1890.

Der Mytlios bei der Hebraerm und

seinė geschichthche Entwicklung, Leip-

zig 1876.

Seniian und Indogermanen ir ihrer

Beziehbuug zu Religion und Wissenschafi.

Eine Apologie des Chrisieniums vom. Stand-
punkte der Vėlkerpsychologie,? Stuitgart 1867.

Gressmanų H., Aliorientalische Texie und Bilder

n n

"Gunkel H.,

n "n

Hagen,

zum Alien Testamenie I-II, Tūbingen 1909.
Die Ausgrabungen in Palūstina und

das Alte Tastanient, Tūbingen 1908.

Genesis ūbersetzt und erklariš, Gėtiingen 1910.

Schėplung und Chaos in Urzeit und
Endzeit, Gėtiingen 1895.
Lexicon biblicum, 3 vol., Paris 1905-1911.

Heizenauer M., Commenitarius in librum Genesis,

L n

" Hoberg C.,

„ „

Holizhey K.,

Graz 1910.

Theologia biblica sive scientia historiae

ei religionis Utriusąue Tesiamenti caiholica
I, Freiburg i. Br. 1908.

Babel und Bibel, Freiburg i. B. 1904.
Genesis nach dem Liieralsinn erklartž,
Freiburg i. B. 1908.

Schopiung, Bibel und Inspiration,

Stuttgart 1902.

FHiolzinger H., Genesis, Freiburg i. B. 1898.
Hlommel Fritz, Die alusraeliiische Ueberlieferung in

Hėpfl,

inschriftlicher Beleuchtung. Ein
Eiuspruch gegen Aufstellungen der mo-
dernen Pentaieuchkritik, Miinchen 1897.
Die aliorientalischen Denkmaler und
das Alte Testament, Berlin 1905.

Die Insel der Seligen, Mūnchen 1901.
Die hohere Bibelkritik, Paderborn 1902,

Humnmelauer Fr., Comwmentarius in Genesim, Parisiis 1895. “

Jensen P.,

LŽ „

an
Jeremias A.,

Assyrisch-babylonische Mythen und Epen,
(Keilinschriftliche Bibliothek VI. I) Berlin 1910.
Das Gilgameschepos in der Weliliteratur,
Strassburg 1896,

Die Kosmologie der Babylonier, Strassburg 1890.
Keilinschrifiliche Bibliothek, Berlin 1900. .
Das Alle Tesiainent im Lichte des alten
Orients?, Leipzig 1916.

— 169 —

Kamerlynck A.. Compendium introductionis generalis
in sacram Scripturam, Pars prior,
Brugis 1911.
Kaulen F. Der biblicshe Schopiungsbericht, Frei-
burg i. B. 1902.
Keil, Zur Babel- Bibelirage, Trier, 1903.
Kirchenlexicou, Herder, Freiburg i. Br.
Kirchner A., Die babylonische Kosmogonie und der
biblische Schėpiungsbericht, Minster i. W. 1910.
Kroll M., Die Beziehungen des klassischen Altertums
zu den hl. Schriften des Alien und Neuen
Tesiamenies, Trier 1901.
Kuudtzon I. A, Die El-Amarna-Tafeln (Vorderasiati-
sche Bibliothek), Leipzig 1907 ss.
Lagrange M. J, Etudes sur les religions semitigues,?
Paris 1905.
Hexačmeron, in Revue bibligue V, Paris
1896, 381-407 p.

Lambert, Le dėluge Mosaigue, I'histoire ei la
gėologie,? Paris 1870
Lamny, Cominentarius in librum Geneseos,
Malines 2 vol. 1883.
Lėkr, Geschichte des Volkes Israel, Strassburg 1900.
LoisyAlfr. Les mythes babyloniaus et les premiers
chapitres de Ia Genėse, Paris 1901.
Lolz, Die biblische Urgeschichte, Leipzig 1907.
Louis, La Bible et les documents assyro-babyloniens,

ių Revue pratigue d' apologėtigue,
Paris 1906 1-Il.

Liicken, Die Traditionen des Menschengeschlechts,*

Lukas, Die Grundbegriiie: in den Kosmogonien
der alten Volker, Leipzig 1893.

Maudelker S., Veteris Testamenti concordantiae hebraicae aigue
chaldaicae, Lipsiae 1896.

Maspero G, Histoire ancienne des peuples de Vorient clas-
sigue, Paris, 3 vol., I-1895, II-1897, III-1908,

Mechineau P. L., U'Historicitė de trois premiers chapitres de la
Genėse, Rome 1910,

Meyer Ed., Geschichte des Altertums, Stuttgart 1884.

Mez A., Gešchishte der Siadt Harran in Mesopotamien
bis zum Einfall der Araber, Strassburg 1894.

Michalski Wilh., Starožytne dzieje Biblijne, Krakėw 1912.

Migue J.P, Pairologiae cursus completus, Paris.

Moiguo, Les splendeurs de la ioi, Paris 1887.

Motais, Le dėluge bibligue devant Ia foi, I'Ecriture et la
science, Paris 1885.

Miller Otifr., Prolegomena zu einer wissenschaitlichen My-
thologie, Gėttingen 1825.

— 170 —

Narbutt, Dzieje storožytne narodu litewskiego, Wilno1835.
Nikel J., Genesis und Keilschriftforschung. Freiburg i.
Br. 1903.

Das Alte Testament im Lichte der altorientali-
schen Forschungen, Die biblische Urgeschichte,
Miūnster i. W. 1909,

Orelli, Allgemeine Religionsgeschichte, Bonn 1899.
Ovidius P. Metamorphoses, Lipsiae 1867.

Reinke Laur, Beitrige zur Erklūrung des alien Testamentes,
Mūnster 1851 ss.

Revue bibligue. Lecofire, Paris.

n n

Riehm, Die Sintflut, Stutigart 1906.
Richard Andrėe, Die Flutsagen, Braunschweig 1891.
Rėntsch J., Ueber Indogermanentum und Semitentūm, Eine

volkerpsychologische Studie, Leipzig 1872.
Sachau Ed, Reise in Syrien und Mesopotamien, Leipzig
1880.

Scheil V., Textes elamites- semitigues, Paris 1900.

Schopfer, Geschichte des Altes Testaments?. Brixen 1906

Schrader — Zimmern — Winckler, Die Keilinschriften und das
Alte Testamentš, Berlin 1903.

Selbst — Schustei—Holzammer, Handbuch zur biblichen Geschi-
chte, Freiburg i. B. 1906.

Skinner S., A critical and exegetical commentary on Genesis,
Edinburgh 1910.

Smith George, Chaldaean Account of Genesis; ed Sayce 1880,

Stucken Ed, Die Astralmythen der Hebraer, 3 Teile Leipzig
1396-1899.

Tanguerey Ad., Synopsis Theologiae Dogmaticae speciais'*, Ro-
mae, Tornaci, Parisiis 1911.

S. Thomas Ag., Summa theologica““, Parisiis, Bloud et Barral.

Turaev B. A. Istorija drevniago Vostoka?, I-II, Petrograd 1913,

1914.
Ubaldi, Introductio in Scripiuram sacram, Romae 1882.
Ungnad, Das wiedergefundene Paradies, Breslau 1923.
Usener, Die Sintfluisagen untersucht, Bonn 1889.

Wellhausen J., Prolegomena zur Gechichte Israels“, Berlin 1895.

Vigouroux F., Diotionnaire de la Bible 5 vol. Paris 1895-1912.

La Bible et les decouvertes modernes en Pale-

stine, en Egypte ei en Assyrie“, 4 t. 1896.

Les Livres saints et la critigue rationaliste“, 5 t.

Paris 1901-1902.

2 Ž Manuel bibligue??, Paris.

Winckler H., Geschichte Israels in Einzeldarstellungen Leip-
zig, 1900.

Zalewski, Potop, Poznan' 1908.

LJ „

LŽ LŽ

Zapletal V.,

„" »
n n
» Li

Zimmern H.,

Zykow,

— 171 —

Alttesiamentliches, Freiburg i, d. Schw. 1901.
Das Hohelied, Freiburg i. d. Schw. 1907.

Der Schėpiungsbericht der Genesis; Regens-
burg 1911.

Der Totemismus und die Religion Israels, Frei-
burg i. d. Schw, 1901.

Bibliche und babylonische Urgeschichteš, Leipzig
1903.

Bibleiskij patriarch Avraam, Petrograd 1914.

TURINYS.

000
Kosmogonija,
Puslap
Įžanga 5
A. ŠV. RAŠTO KOSMOGONIJOS SVARBIAUSIOS "MINTYS.

Pasaulio tvėrimas ir jo pirmykšlis stovis E š 8
Šešių dienų tvėrimas. Dvi tridieni . k s ; 10
Pirma tridienė. Sričių tvėrimas 2 š k Ė 11
Antra tridienė. Kariuomenių tvėrimas š $ R 13

B. BABILONIEČIŲ KOSMOGONIJA.
Berozo aprašymas . . ž ; š 19
Damaskijono teogonija r ' Ė 5 . 20
Kyliaraščių kosmogonija ž . š ; , 21

C. KITŲ TAUTŲ KOSMOGONIJOS
Aigiptiečių ž Ž . ž Ė 25
Fenikiečių. Indų a š " Ė Ė š 26
Graikų. Romėnų. Persų š k 27

D. SANTYKIAI TARP ŠV. RAŠTO KOSMOGONIJOS IR
KITŲ KOSMOGONIJŲ.

Mitų kilimas iš Šv. Rašto | į š į > 28
Savarankiškas kosmogonijų kilimas . 29
Šv. Rašto kosmogonijos kilimas iš babiloniečių mitų. Gunkelio teorija 31
Gunkeliui atsakymas . š . 35

E. ŠV. RAŠTO KOSMOGONIJOS KILIMAS ir PANAŠIOS ŽYMĖS
SU BABILONIEČIŲ MITU 51

F. ŠV. RAŠTO KOSMOGONIJA ir GAMTOS MOKSLAI i 56
Bendra išvada ž Ė Ė ' š š 58
Rojus ir pirmųjų tėvų nuopuolis.
Įžanga ž ž 59
A. PIRMOJI DALIS. ASYRIOLOGIJA APIE ROJŲ,
1. Palaimintųjų sala . E ž 60
2. Gyvybės žolė poemoje „Gilgames“ . E Ė 61

3. Gyvybės vandito . . 4 4 62

— 1783 —

Pusl.
4. Kar-Duniaš ir Tintira 4 3 į ' Č 63
5. Cilindras su antspaudu . . ž E : 64
6. Žaltys rytų mitologijoje ir Pradž. 3 | 5 j 65
7. Mitas apie Adapą , A 2 Ė . 67
8. Eabanis poemoje „Gilgameš“ ' 4 š 2 69
9. Vardas „Aruru“, reiškiąs žemę |. ' ' , 71
10. Kerubai | 2 ' 72
11, Kitų tautų pirmykštės laimės ir josios Pra:
radimo aprašymai.
a) Indų < S S ; 2 3 75
b) Persų.
c) Aigiptiečių ' 4 . 4 . i 76
d) Graikų ir romėnų,
12. Pradž. kn. 2—3 tam tikros ypatybės ir išvada.
B. ANTROJI DALIS. ROJAUS VIETA.
1. Rojaus aprašymo ickstas . . 2 ž 5 79
2. Svarbiausios teorijos del Rojaus vietos.
a) Frd. Delitzsch'o 4 š š 3 : 81
b) Hummelauerio š . Ė š k 82
c) Hommelio Ė Ė ; 4 : 2 83
d) Tvano teorija 4 ž 84
3. Pradž. 2, 10-14 tradicinės prasmės "suderinimas
su Šv. Rašto įkvėpimu | 5 ' | E 86
4. Atskirų upių išsprendimas.
a) Perat š š 5 š 4 š ž 89
b) Chiddegel.
c) Pišon |. k 2 k i S 90
d) Gichon $ ' , 3 . . 9i
5. Rojaus vieta - ė ' Ę E 92
Tvanas. -
Įžanga š š . 2 93
1. PIRMOJI DALIS. PRADŽ. | KN. 6—9 ISTORINĖ VERTĖ . 94
A. PRADŽ. KN. TVANO ISTORIJOS TURINYS . ž 95
B. KITŲ TAUTŲ TVANO PADAVIMAI,
1. Babiloniečių . , Ė . ; . 96
2. Indų ' 5 3 5 š i . 99
3. Lietuvių ; 2 4 R As :
4. Afrikos masajų . sio . š š 100 |
5. Amerikos indijonų „< || . i 5 2 101
C. IŠVADA . : 102
Ji. ANTROJI DALIS. AR TVANAS BUVO VISUOTINIS? š 106

A. GEOGRAFIŠKAS TVANO VISUOTINUMAS.
1. Geografiškai visuotinio tvano istorija ir įrodymai . 107

— 174 —

2. Geografiškai visuotinio tvano atmetimas .

„ ANTROPOLOGIŠKAS TVANO VISUOTINUMAS,
1. Šios teorijos istorija

2. Antropologiškos teorijos įrodymai .

„ DALINIS TVANAS,

1. Trečiosios teorijos istorija .

2. Trečiosios teorijos įrodymai

3. Šv. Raštas Sao Oka tvano teorijai .
„IŠVADA S

Babelio bokštas.

Įžanga
„ PRADŽIOS KN. 11, 1-9 TEKSTAS

„KITŲ TAUTŲ PADAVIMAI APIE BABELIO PAINKLĄ,

1. Bablloniečių

2. Graikų

3. Armėnų

4. Persų

5. Indų.

6. Korėjų.

7. Meksikiečių

„KALBOS SUMAIŠYMO BŪDAS.
1. Iš Šv. Rašio teksto ir konteksto

2. Iš filologijos “

3. Iš padavimo

. BABELIO BOKŠTO VIETA.

Abraomas — istorijos asmuo,

Įžanga
„URAS IR CHARANAS

„ PRADŽ. 14 ĮSTORINĖ VERTĖ
a) Turinys .

b) Problemos istorija.

€) Įrodymai

„ABRAOMO GIMINĖS VARDAI IR Jo CHRONOLOGIJA. š

„ ABRAOMO ISTORIJOJE MITINIŲ YPATYBIŲ STOKA.

Šaltinių sąrašas . į i ž 4 [a
Turinys .

Pūslap,
109

112
113

116
117
119
121

124
126

127
129
130

131

132
136
137
138

141
147
153
154

156
162
165
167
172